|
Laisvas
lietuviškas žodis -
sovietinės okupacijos metais
Iš 1945 - 1950 metų partizanų spaudos
JAU GREITAI
Nebežvanga plieno dalgeliai, nebeskamba skardi
dainelė, nebekvepia žalias šienelis. Kodėl? Kodėl? Kodėl? Ir dar
kartą, ir dar kartą galim vienas kitą klausinėti, kodėl, tačiau
atsakymo mums niekas nebeduos. Ne lietutis laisto ir gaivina mielą
žemelę, bet brolių - sesių lietuvių kraujas ją laisto ir gaivina.
Verkia tėveliai, verkia maži vaikeliai, netekę brangiausiųjų artimųjų,
sklinda ne dainelės aidas po laukus, bet dejavimai, raudojimai,
skundai...
Ne žalio šieno vežimas slenka į klojimus, bet
ginkluotų išdavikų, išgamų stumdomi, daužomi, kankinami, varomi
mūsų broliai - sesės į kalėjimus. Siaučia raudonasis uraganas po
visą mūs šalį, šluoja nuo žemės paviršiaus visus, kas tik nelenkia
prieš juos
galvos.
|
|
Kaip
KGB kovojo prieš tautišką
ir katalikišką spaudą
Lietuviška tautinė ir katalikiška spauda ilgus
dešimtmečius, beveik iki nepriklausomybės atkūrimo, Lietuvoje veikė
giliame pogrindyje. Represinis okupacinis aparatas dėjo didžiules
pastangas, kad laisvas tautinis ir katalikiškas žodis būtų užčiauptas
ir nuslopintas. Jau nuo pat Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos,
o ypač tautinio žurnalo Aušra leidimo pradžios prieš šių leidinių
leidėjus, platintojus ir net skaitytojus prasidėjo represijos. Daug
su pogrindžio spauda susijusių asmenų buvo nuožmiai sekami, o po
to suimami ir teisiami. Dar iki dabar nėra atskleista įvairiausios
tos kovos už laisvą žodį aplinkybių, nėra plačiai žinoma, ką darė
sovietinis saugumas, siekdamas parklupdyti ant kelių keleto pasišventėlių
darbą tautos
labui.
|