Atnaujintas 2004 gegužės 7 d.
Nr.35
(1238)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai

Be krikščionybės
Europos nesuprastume

Sveikindamas sekmadienio vidudienį į Šv. Petro aikštę susirinkusius maldininkus, popiežius Jonas Paulius II kalbėjo apie dešimties valstybių stojimą į Europos Sąjungą.

„Šiomis dienomis,- sakė Popiežius,- Europa gyvena labai svarbų savosios istorijos etapą: dešimt naujų narių stoja į Europos Sąjungą. Dešimt tautų, kurios savo kultūra ir tradicijomis nuo seno priklausė Europai, dabar tapo ir valstybių sąjungos narėmis. Europos tautų vienybė, jei nori būti patvari, negali ribotis vien ekonominiais ir politiniais veiksniais. Kaip sakiau Santjago de Kompostela šventovėje, lankydamasis ten 1982 metų lapkritį, Europos dvasia šiandien vieninga dėl to, kad ji remiasi bendromis humaniškomis ir krikščioniškomis vertybės. Europos valstybių formavimosi istorija vyko kartu su tautų evangelizavimu. Dėl to, nepaisant šiandien mūsų žemyne vykstančios dvasinių vertybių krizės, Europos tapatybė būtų nesuprantama be krikščionybės.


Ilgas kelias į vieningą Europą

Petras KATINAS

Gegužės 1-ąją priėmus į Europos Sąjungą dešimt naujų valstybių, vieningoji Europa turi 450 milijonų gyventojų. Šis senojo žemyno vienijimosi kelias buvo ilgas ir nelengvas. Jis prasidėjo dar gerokai prieš Antrąjį pasaulinį karą, kai kilo Paneuropinis sąjūdis, kuriam pradžią davė flamandų rašytojas ir politikas Kanderhorė-Kalergis, įkvėptas danų rašytojo Herforto knygos „Naujoji Europa“, susilaukusios didžiulio pasisekimo. Įpusėjus trečiajam praėjusio XX amžiaus dešimtmečiui, nuolatiniai neramumai senajame žemyne sukėlė didelį amerikiečių susirūpinimą. Todėl JAV ėmė dėti daug pastangų gerinant Europos valstybių santykius. 1925 metais Vokietija, Prancūzija, Belgija, Didžioji Britanija, Italija, Lenkija ir Čekoslovakija pasirašė Lokarno sutartį. Taip pat Prancūzija ir Vokietija pripažino savo bendras sienas, dėl kurių buvo nesutariama po Vokietijos pralaimėjimo Pirmajame pasauliniame kare.


Užburtas Kaukazo ratas

Petras KATINAS

Padėtis Gruzijos ir separatistinės Adžarijos pasienyje dar labiau paaštrėjo separatistams susprogdinus du tiltus. Nei Gruzijoje, nei pasaulyje niekas neabejoja, kad tai buvo padaryta Adžarijos prezidento Aslano Abašidzės įsakymu. Dar daugiau, prie Gruzijos sienos telkiamos ginkluotos grupuotės. Separatistas A.Abašidzė, naudodamasis tiesiogine ir netiesiogine Maskvos parama, apkaltino Tbilisį ir prezidentą M.Saakašvilį, jog tas rengiasi įsiveržti į Adžarijos autonomijos teritoriją, ir teigė, jog Gruzijos „agresiją“ tegali sustabdyti tiktai dvi valstybės – Rusija ir JAV. Todėl A.Abašidzė kreipėsi laiškais į Rusijos prezidentą V.Putiną ir JAV prezidentą Džordžą Bušą bei Rusijos Valstybės Dūmą ir JAV Kongresą ragindamas sustabdyti Gruzijos rengiamą „agresiją“.

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija