|
Motinos meilė ir auka
Arkivyskupas Sigitas Tamkevičius
Motinos dienos proga paprastai pasakome savo motinoms daug gerų žodžių, nes jos šito yra užsitarnavusios. Šiandien, išmetę iš atminties tas išimtis, kai motinos, užmiršusios savo pašaukimą, palieka vaikus likimo valiai, pamąstykime apie gerąsias motinas. Bažnyčia jų priekyje mato Dievo Motiną Mariją ir jos garbei skiria visą gegužės mėnesį. Marija yra motinų motina, ir jos asmenyje pagerbiame visų motinų meilę ir pasiaukojimą.
Norėdamas pasakyti motinoms gerų žodžių, pasiremsiu tuo, kas apie jas rašoma Evangelijoje, ir kaip šitai kino juostoje įkūnijo Melas Gibsonas. Visame pasaulyje nevienareikšmiškai buvo priimtas jo sukurtas filmas Kristaus kančia. Kai kas jame įžiūrėjo antisemitizmo apraiškų, kiti per daug žiaurumo, ir labai gaila, kad liko nepastebėtas nuostabiai šviesus tikros Motinos paveikslas. Štai jis.
Apaštalas Jonas pranešė Marijai, jog Jėzus yra suimtas. Nuo šio momento Marija sekė Sūnų iki nukryžiavimo. Ji ne tik sekė paskui Jėzų, bet, pati kentėdama, stiprino Sūnų, būdama visai arti Jo. Kai sumuštas ir surakintas Jėzus įmetamas nakčiai į rūsį, Marija atsigula ant akmeninių grindų, tarsi norėdama išgirsti Sūnaus širdies plakimą. Suakmenėjusia širdimi, krūptelėjimu atsiliepdama į kiekvieną budelio kirtį, Motina stebi baisų Jėzaus nuplakimą, po to balta skepeta sušluosto Sūnaus kraują. Marija nepanikuoja, nesiblaško, ji, atrodo, net slopina savyje skausmą: matome tik skausmingą jos veidą ir retkarčiais riedančias ašaras. Didžiausias skausmas paslėptas giliai širdyje.
Kančios kelyje į Golgotą Motina nepasitraukia nuo Sūnaus, eina iš paskos minioje. Kai Jėzus parkrinta su kryžiumi, ji ištaria jam tuos pačius žodžius, kaip anuomet vaikystėje, kai Jėzus parpuolė ant žemės: Sūnau, aš esu čia. Prisiartinusi prie Jėzaus ant kryžiaus ji bučiuoja kruvinas Sūnaus kojas ir sako: Sūnau, leisk man numirti su Tavimi. Marija kenčia ilgiau nei Jėzus. Jis jau miręs, jau nuimtas nuo kryžiaus, o Motinos kančia tęsiasi: ant kelių ji laiko baisiai nukankinto Sūnaus kūną.
Per visą filmą žvelgi į šitą Motiną ir jos asmenyje matai visas gerąsias motinas, kurios geba užmiršti save, pajėgia pakelti visus išbandymus ir viską atiduoti vaikams: padėti, stiprinti juos ir vesti per gyvenimą.
Hedonizmu ir mirties kultūra paženklintas mūsų laikas sužaloja daugelio motinų paveikslą. Daugelis jų užmiršo tai, ką Kūrėjas labai giliai yra įdėjęs į kiekvienos motinos širdį. Jei vaikas nėra motinos lydimas per gyvenimą, jis netenka pačios didžiausios Dievo dovanos, patiria pačią didžiausią skriaudą, kuri vėliau galbūt prasiverš agresija ir žiaurumu. Tai sąmoningai nesuvoktas, bet užslėptas kerštas visuomenei, kad ji apiplėšė jo motiną, o drauge ir jį, negalėjusį patirti didžiausios ir brangiausios motinos meilės. Tie tūkstančiai šalia mūsų gyvenančių Lietuvos vaikų, kurių visuomenė bijo dėl jų žiaurumo, yra gyvas priekaištas tiems, kurie suniekina moterį motiną, paversdami ją daiktu, egoistinio malonumo įrankiu.
Šiandien neužtenka vien prisiminti gerąsias motinas. Reikia valdžios, švietimo ir kultūros darbuotojų rūpinimosi, kad visuomenės sąmonėje būtų restauruotas tikros motinos paveikslas. Tikėkimės, ateis laikas, kai bus renkamos ne grožio karalienės, ne mis nelaisvės, ne nešvaraus šou biznio žvaigždės, bet išaukštinamos geriausios, labiausiai pasiaukoti gebančios motinos.
Tad būkite pasveikintos, mylimos mamos ir močiutės, kurios visuomet stengėtės būti panašios į Dievo Motiną ir su panašia meile ėjote per gyvenimą ir vedėte savo vaikus mus visus.
© 2004 "XXI amžius"
|