Pirmasis puslapis
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Ora et labora
Aktualijos
Istorijos vingiai
Atmintis
Kryžkelės
Laikas ir žmonės
Nuomonės
Lietuva
Pasaulis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai

Bažnyčia primena pagarbos
Eucharistijos sakramentui
ypatingą svarbą

Mindaugas BUIKA

Katalikų dvasininkai aukoja šventąją Eucharistiją

Paskelbdamas ilgai lauktą dokumentą, Vatikanas patvirtino esamas Eucharistijos šventimo normas ir perspėjo dėl „savivalės“ liturgijoje. Balandžio 23 dieną Romoje pristatytoje instrukcijoje „Redemptionis Sacramentum“ („Išganymo sakramentas“) ypatingu būdu apeliuojama į vyskupus, kad jie budriai prižiūrėtų liturginių nurodymų tikslų laikymąsi. Daugiau nei 60 puslapių dokumento 186 paragrafuose išdėstytame normų kataloge išsamiai aptariamos pasitaikančių liturginių „piktnaudžiavimų“ ypatybės, kurių privalu vengti.

Neįvardijant konkrečių šalių, dokumente pastebima, jog kai kuriose vietose tokia pažeidimų liturgijoje praktika „tapo įprasta“. Siekiant užtikrinti pagarbą Eucharistijai ir išsaugoti vienybę Katalikų Bažnyčioje, liturginiai piktnaudžiavimai „negali būti leidžiami ir turi liautis“, pabrėžiama instrukcijoje, kurią parengė Šventosios liturgijos ir sakramentų kongregacija, bendradarbiaudama su Tikėjimo mokslo kongregacija. Dokumente nurodoma, kad savavališki pakeitimai liturgijos eigoje veda į skaldymąsi ir pasidalijimus tikinčiųjų bendruomenėje. „Savavališkas elgesys netarnauja tikrajam atsinaujinimui, bet pažeidžia krikščionims priklausančią teisę į liturgiją, kuri yra Bažnyčios gyvenimo išraiška, sutinkamai su jos tradicija ir disciplina“, – sakoma instrukcijoje „Redemptionis Sacramentum“. (Čia ir kitur dokumento ištraukų vertimas laisvas. Oficialus vertimas netrukus bus pateiktas biuletenyje „Bažnyčios žinios“.)

Instrukcijoje, primenant bažnytinės teisės normas, kartu patvirtinama II Vatikano Susirinkimo įvykdytos liturginės reformos reikšmė. To teisingai suprasto liturginio atsinaujinimo tikslas buvo pagyvinti krikščionių dalyvavimą Eucharistijos šventime, pagilinti jų sąmoningumą. Tačiau iškilusi tam tikra perdėto improvizavimo bei eksperimentavimo tendencija sąlygoja paplitusį netikrumą Bažnyčios mokyme, „abejones ir pasipiktinimą Dievo tautoje bei beveik neišvengiamą aštrią reakciją“. Dokumente taip pat „su liūdesiu pastebima, jog kai kurios ekumeninės iniciatyvos, nors galbūt ir su gerais ketinimais, tačiau atvedė į eucharistinės praktikos“ atvejus, priešingus „disciplinai, kurioje Bažnyčia išreiškia savo tikėjimą“.

Dalyvavimas Eucharistijos aukoje –
tikėjimo, meilės ir drausmės išraiška

Pristatydamas naująją instrukciją „Redemptionis Sacramentum“, Liturgijos ir sakramentų kongregacijos prefektas kardinolas Frensis Arinzė savo pareiškime pirmiausia pažymėjo, kad dokumento idėja yra susijusi su prieš metus paskelbta keturioliktąja popiežiaus Jono Pauliaus II enciklika „Ecclesia de Eucharistia“. Toje enciklikoje Šventasis Tėvas pažymi, jog Eucharistija yra „Bažnyčios gyvenimo centras“ ir „brangiausia nuosavybė, kurią Bažnyčia gali turėti“ savo žemiškosios kelionės istorijoje. Tačiau po II Vatikano Susirinkimo išryškėjo ne tik teigiamų, bet ir neigiamų Eucharistijos šventimo tendencijų bei piktnaudžiavimų, kurie tapo daugelio rūpesčių bei skaudulių šaltiniu.

Būtent todėl enciklikoje Popiežius pranešė, jog Romos Kurijos dikasterijoms yra iškėlęs uždavinį – parengti konkretų dokumentą šiuo reikalu su „teisinės prigimties nurodymais“. Jo tikslas yra pasiekti, kad Eucharistijos šventimo liturginių normų būtų ištikimai laikomasi. Kardinolas F.Arinzė paaiškino, jog dar prieš enciklikos „Ecclesia de Eucharistia“ skelbimą jo vadovaujama dikasterija bei Tikėjimo mokslo kongregacija, kurios prefektas yra kardinolas Jozefas Ratcingeris, buvo pakvietusi pasaulio kardinolus ir vyskupus pasidalyti mintimis dėl pasitaikančių liturginių pažeidimų ir aptarti, kaip jų išvengti.

2003 metų pradžioje abi dikasterijos sudarė bendrą komisiją gautai medžiagai nagrinėti ir atitinkamam dokumentui rengti. Pirmasis dokumento projektas kongregacijų nariams – septyniasdešimčiai kardinolų, arkivyskupų ir vyskupų buvo pateiktas praėjusių metų gegužę. Kardinolas F.Arinzė pastebėjo, kad vėliau, vykstant aptarimams, konsultacijoms ir tikslinimams, buvo parengta net dvylika dokumento „Redemptionis Sacramentum“ projektų. Anot jo, kai kurie pakeitimai buvo daromi vos ne „paskutinę minutę“. Į žiniasklaidą patekusios žinios apie pirmuosius dokumento projektus buvo gana prieštaringos ir susilaukė daugybės vertinimų. Pasirodė pranešimų apie karštas diskusijas tarp įvairių Vatikano institucijų vadovų dėl vadinamosios „interkomunijos“ ekumeniniame bendravime su kitų denominacijų krikščionimis, dėl moterų patarnavimo prie altoriaus, dėl pertvarkymų bažnytinėje architektūroje, dėl lotynų kalbos vartojimo ir t.t.

Kardinolas F.Arinzė naujojo dokumento pristatyme atkreipė dėmesį į patį griežtų liturginių normų poreikio klausimą. Iš tikrųjų kartais gali atrodyti, kad šių normų visai nereikia, jog užtenka „Dievo vaikų kūrybingumo, spontaniškumo, laisvės ir sveiko suvokimo“ skelbiant Dievo žodį ir švenčiant Eucharistiją. Tačiau liturginės normos yra būtinos dėl pačios liturgijos, kaip „Jėzaus Kristaus kunigystės uždavinio vykdymo“, išimtinumo. Kaip pabrėžiama II Vatikano Susirinkimo liturginėje konstitucijoje „Sacrosanctum Concilium“, savo reikšme „kiekviena liturginė apeiga, kaip kunigo Kristaus ir jo Kūno – Bažnyčios darbas, yra labiausiai šventas veiksmas, kuris savo pobūdžiu ir laipsniu pralenkia visus kitus Bažnyčios veiksmus“. Ir Eucharistijos šventimas yra liturgijos viršūnė.

Todėl nėra ko stebėtis, kad per savo 2000-metę istoriją Bažnyčia suformavo atitinkamus liturginius tekstus ir veiksmus bei nuorodas, kaip turi būti laikomasi šio aukščiausio lygio pamaldumo akivaizdoje. Tos sudarytos normos yra skirtos didžiajam Eucharistijos slėpiniui išsaugoti ir skelbti, kad būtent „Bažnyčia celebruoja jį kaip auką ir sakramentą“, aiškino kardinolas F.Arinzė. Jis gausiai cituoja encikliką „Ecclesia de Eucharistia“, kur pabrėžiama, jog liturginės normos „yra konkreti išraiška Eucharistijos autentiškos bažnytinės prigimties“ ir „tai yra giliausia jų prasmė“. Popiežius enciklikoje pažymi, kad liturgija nėra kokia nors „privati nuosavybė“, ji nepriklauso nei celebrantui, nei bendruomenei, kurioje celebruojami tie didieji slėpiniai. Be to, dalyvavimas šventosios Eucharistijos aukoje neturi apsiriboti tik išoriniu normų ir veiksmų prisilaikymu, bet turi būti „nušviestas tikėjimo ir meilės, kuri mus vienija su Kristumi ir vieną su kitu“.

Kiekvienas Bažnyčios narių sluoksnis liturgijoje
turi specifinį vaidmenį

Popiežiaus Jono Pauliaus II patvirtinto dokumento „Redemptionis Sacramentum“, kuris sudarytas iš aštuonių skyrių ir išvadų, įžangoje paaiškinama, jog tai nėra „normų kompendiumas“ dėl Eucharistijos, bet greičiau kai kurių elementų išryškinimas, kad būtų geriau suvokta gilioji pačios liturgijos esmė ir tiksliau laikomasi jos šventimo nurodymų. Pirmajame dokumento skyriuje, pavadintame „Šventosios liturgijos tvarkymo nuostatos“, kalbama apie Apaštalų Sosto, diecezinio vyskupo, vyskupų konferencijos, kunigų ir diakonų vaidmenį liturgijos tvarkyme. Pirmiausia išskirtinis vaidmuo atitenka vyskupui, kuris yra tikinčiųjų kaimenės vyriausiasis kunigas. Vyskupui vietinėje Bažnyčioje tenka vadovauti, paremti, organizuoti, prižiūrėti, o, reikalui esant, ir sudrausminti, išryškėjus pažeidimams liturgijos šventime. Geresniam šių dalykų sureguliavimui vyskupas gali sudaryti liturginę, sakralinės muzikos ir meno komisijas. Be abejonės, kunigų ir diakonų, gavusių šventimus ir davusių ištikimybės savo tarnystei priesakus, atsakomybė taip pat yra didelė.

Antrajame skyriuje „Pasauliečių krikščionių dalyvavimas Eucharistijos celebracijoje“ nurodoma, jog krikštas yra pagrindas bendrajai kunigystei, tačiau pasauliečių ir šventintų kunigų vaidmenys iš esmės skirtingi ir jų negalima sumaišyti. Pasauliečiai negali pakeisti kunigų, todėl jų nereikia „klerikalizuoti“. Nepakeičiamą kunigo vaidmenį pirmiausia kaip tik išryškina Eucharistijos aukojimas, kuris yra absoliučiai neįmanomas be šventinto dvasininko. Tikrasis ir vienintelis celebrantas yra kunigas, todėl instrukcija perspėja, jog nederėtų vartoti tokių terminų kaip „celebruojanti bendruomenė“ ar „koncelebruojantis susirinkimas“. Žinoma, tai nereiškia, kad dokumentas „Redemptionis Sacramentum“ kažkuo yra priešiškas pasauliečiams: jis tik nurodo, jog pasauliečiai liturgijoje turi savo vaidmenį. Jie turi suprasti savo iš Dievo gautą privilegiją ir pašaukimą protu ir širdimi bei visu gyvenimu dalyvauti šventojoje liturgijoje ir per ją priimti gausias malones.

Trečiajame, ketvirtajame ir penktajame skyriuose paaiškinami kai kurie klausimai apie pasitaikančius piktnaudžiavimus šv. Mišių celebracijoje, Komunijos priėmime, liturginių drabužių ir indų vartojime bei kt. Štai trečiajame skyriuje „Teisingas šv. Mišių celebravimas“ primenama Eucharistijos sakramento medžiagos svarba: gali būti naudojama tik neseniai pagaminta kvietinė duona ir natūralus, be jokių substancinių priedų, vynuogių vynas. Šv. Mišių homiliją, kuri yra reikšminga liturgijos dalis, turi sakyti pats kunigas celebrantas ir tik išimties tvarka galintis ją patikėti koncelebruojančiam kunigui arba diakonui, bet niekada – pasauliečiui. Homilijos turinys neturi nukrypti nuo Dievo žodžio aiškinimo ir negali būti paverstas „politikavimu“ ar kitų dalykų, nesusijusių su liturgija, svarstymu.

Ketvirtajame skyriuje „Šventoji Komunija“, be kita ko, nurodoma, kad neleidžiama atšaukti Komunijos priėmimo krikštytam katalikui, kuris pagal visus liturginius reikalavimus gali priimti šį sakramentą. Kita vertus, Bažnyčioje egzistuoja tradicija, jog kiekvienas katalikas turi iš esmės patikrinti savo sąžinę ir suvokti, jog, būdamas sunkioje nuodėmėje, negali priimti Viešpaties Kūno, prieš tai neatlikęs sakramentinės išpažinties. Išimtis Komunijai priimti, esant sunkioje nuodėmėje, galima tik tuo atveju, jeigu esamomis aplinkybėmis išpažinties atlikti neįmanoma. Tačiau ir šiuo atveju privalu atlikti tobulos atgailos aktą, kuriam priklauso ir nusistatymas išpažinti nuodėmes, kai tik atsiras tam galimybė.

Penktajame instrukcijos „Redemptionis Sacramentum“ skyriuje, kur kalbama apie kitus konkrečius dalykus, susijusius su Eucharistijos aukojimu, nurodyta gana reikšminga pastaba, kad su tam tikromis išimtimis „kunigams visada ir visur leidžiama celebruoti šv. Mišias lotynų kalba“, tuo dar kartą pabrėžiant atnaujintas pastangas grąžinti tradicinei bažnytinei kalbai prideramą vietą liturgijoje. Šeštajame skyriuje, skirtame eucharistiniam pamaldumui ne šv. Mišiose, aptariami prideramos pagarbos tabernakuliui elementai, Švč. Sakramento adoravimas ir nuolatinio adoravimo koplyčios paskirtis, katalikams būdingų eucharistinių procesų ir Eucharistinių kongresų vedimas. Čia taip pat pateiktas svarbus nurodymas, kad adoravimui išstatytas Švč. Sakramentas neturi būti paliktas vienišas „net trumpiausiam laikui“.

Septintajame skyriuje, pavadintame „Ekstraordinarinės pasauliečių tikinčiųjų funkcijos“, vėl grįžtama prie pasauliečių dalyvavimo liturgijoje, tik šį kartą kalbama apie tuos Eucharistijos šventimo atvejus, kai bendruomenė neturi kunigo arba diakono, arba jis dėl savo silpnumo negali atlikti pareigų. Šiais ekstraordinariniais atvejais pasauliečiams gali būti leista dalyti komuniją arba vadovauti kai kurioms liturginėms maldoms. Čia, be kita ko, pabrėžiama, jog supasaulietinti kunigai negali vadovauti Eucharistijos šventimui, būti komunijos dalytojais, lektoriais ar patarnautojais prie altoriaus bet kokiomis aplinkybėmis, kad išvengtų „sumišimo, kuris gali kilti tarp tikinčiųjų“.

Sunkūs liturginiai pažeidimai reikalauja sankcijų

Pristatydamas naująją instrukciją „Redemptionis Sacramentum“, kardinolas F.Arinzė pažymėjo, kad svarbiausias dokumento uždavinys – pasiekti, kad būtų išvengta tokių pažeidimų, kurie grasina pačiam Švč. Sakramento galiojimui. „Ne visi piktnaudžiavimai šventosios Eucharistijos atžvilgiu turi vienodą svorį, – aiškino kardinolas. – Kai kurie kelia pavojų padaryti sakramentą negaliojančiu. Kiti parodo tikėjimo į Eucharistiją stygių. Treti gali prisidėti prie sumaišties tarp Dievo žmonių sukėlimo ir Eucharistijos celebracijos pašventinimo“. Tačiau į visus šiuos pažeidimus negalima žiūrėti atmestinai.

Ypač sunkūs pažeidimai prieš Eucharistiją, pavadinti „graviora delicta“, prilyginami nusikaltimams Bažnyčiai ir užsitraukia didžiąsias bausmes iki ekskomunikos latae sententiae, tai yra pašalinimo iš Bažnyčios narių“. Šiuo atveju absoliucija – atleidimas nuo didžiosios bausmės – yra rezervuotas tik Tikėjimo mokslo kongregacijai. Tarp „graviora delicta“ aštuntajame dokumento skyriuje minimas pirmiausia toks Švč. Sakramento išniekinimas, kai konsekruotos ostijos gabalėliai yra paimami ir naudojami šventvagiškam tikslui arba išmetami.

Sunkiu pažeidimu laikomas ir neteisingas ekumenizmo supratimas, kai Eucharistija yra švenčiama su vienybėje su Katalikų Bažnyčia nesančiais krikščionimis.

„Draudžiama eucharistinės aukos koncelebracija su bažnytinių bendruomenių (protestantinių denominancijų) dvasininkais, kurios neturi apaštalinės įpėdinystės ir nepripažįsta kunigystės šventimo sakramentinio orumo“, - pabrėžiama naujojoje instrukcijoje „Redemptionis Sacramentum“. Ši nuostata nėra nauja, joje priminti įprasti Katalikų Bažnyčios Eucharistijos šventimo elementai, todėl neturėtų daryti įtakos bendrajam ekumeniniam dialogui.

Dokumento pabaigoje primenama, kad bet kuris Katalikų Bažnyčios narys – kunigas, diakonas ar pasaulietis tikintysis – turi teisę iškelti pastebėto liturginio pažeidimo klausimą dieceziniam vyskupui ar kitam kompetentingam ir jam ekvivalentiškam ordinarui bei Apaštalų Sostui, kuris yra atsakingas Romos Popiežiaus primatui. Tačiau tinkamiausia pirma šį klausimą „tiesos ir meilės dvasioje“ iškelti dieceziniam vyskupui, kuris problemą turi spręsti būdamas vienybėje su Šventuoju Tėvu. Instrukcijoje „Redemptionis Sacramentum“ pabrėžiama vyskupo budrumo pareiga galimų bažnytinės disciplinos pažeidimų ir piktnaudžiavimų akivaizdoje, nes būtent vyskupas yra pirmasis Visuotinės Bažnyčios vienybės saugotojas.

Dokumento pristatyme dalyvavęs Tikėjimo mokslo kongregacijos sekretorius arkivyskupas Andželas Amatas atkreipė dėmesį į tai, kad jo tikslas yra ne tik priminti galimus liturginius piktnaudžiavimus ir padėti jų išvengti, bet taip pat paskatinti „katalikų dvasininkų ir pasauliečių tikinčiųjų nuolatinę formaciją“. Arkivyskupas priminė pernai išsakytą popiežiaus Jono Pauliaus II pastabą, jog neretai magisteriumo dokumentai tarp tikinčiųjų sukelia tam tikrą painiavą dėl žiniasklaidoje pasitaikančių paviršutiniškų reakcijų ir klaidingų interpretacijų. Tuo tarpu Vatikano svarbaus dokumento paskelbimas yra ne tiek „žiniasklaidos įvykis“, kiek „bažnytinis įvykis“, ir jis tikinčiųjų bendruomenėje turi būti priimtas su ypatingu atidumu bei nuoširdumu.

Taip pat ir naujosios instrukcijos, skirtos Eucharistijos šventimui, kuri atitinka giliausią Popiežiaus susirūpinimą, priėmimas neturi likti tik informacijos priėmimo plotmėje, bet tapti „bažnytinės bendrystės ir formacijos įvykiu“. Todėl vyskupai, kunigai ir pasauliečiai tikintieji neturėtų pasitenkinti žurnalistiniais „Redemptionis Sacramentum“ komentarais, bet „rastų laiko ir kantrybės paskaityti patį dokumentą“ ir išsamiai susipažinti bei apmąstyti jo turinį. Arkivyskupas A.Amatas linkėjo, kad dokumentas tarp Bažnyčios narių sukeltų „sveiką smalsumą“ ir jo svarstymas paskatintų ir atnaujintų stebėjimąsi „didžiuoju mūsų tikėjimo slėpiniu ir stimuliuotų tinkamą eucharistinę elgseną bei pažiūras“.

© 2004 "XXI amžius"