|
Laisvas lietuviškas žodis -
sovietinės okupacijos metais
Iš 1945 - 1950 metų partizanų spaudos
JAU GREITAI
Nebežvanga plieno dalgeliai, nebeskamba skardi dainelė, nebekvepia žalias šienelis. Kodėl? Kodėl? Kodėl? Ir dar kartą, ir dar kartą galim vienas kitą klausinėti, kodėl, tačiau atsakymo mums niekas nebeduos. Ne lietutis laisto ir gaivina mielą žemelę, bet brolių - sesių lietuvių kraujas ją laisto ir gaivina. Verkia tėveliai, verkia maži vaikeliai, netekę brangiausiųjų artimųjų, sklinda ne dainelės aidas po laukus, bet dejavimai, raudojimai, skundai...
Ne žalio šieno vežimas slenka į klojimus, bet ginkluotų išdavikų, išgamų stumdomi, daužomi, kankinami, varomi mūsų broliai - sesės į kalėjimus. Siaučia raudonasis uraganas po visą mūs šalį, šluoja nuo žemės paviršiaus visus, kas tik nelenkia prieš juos galvos.
Bet gana dejuoti, vaitoti! Be aukų neatgausime laisvės! Praeina ir smarkiausi uraganai, praslenka didžiausios audros, viesulai, liūtys ir vėl nušvinta skaisti saulelė ir šildo, gaivina šalį. Praslinks ir šis raudonasis uraganas, prašvis skaisti saulelė, nešdama mūsų Tėvynei laisvę ir linksmą rytojų. Jau tikrai netoli ta diena, jau blaivosi tamsioji padangė, tik kantrybės dvi, tris savaites, ir vėl žvangės plieno dalgeliai, ir vėl skambės skardi dainelė.
Laisvės žvalgas. 1945 07 20, Nr. 2
AKTYVAS NULEMIA
Taip pavadintas Tiesos Nr. 258 (1947 11 01) vedamasis. Tai aktyvas, kuris [...] yra partijos visuomeninės nuomonės reiškėjas ir betarpiškas partinių nutarimų vykdytojas.
Ir iš tikrųjų komunistų(b) partijai aktyvas mūsų krašte tiek būtinas ir tiek turi reikšmės, kiek žmogui oras. Norint susidaryti visą vaizdą apie tai, ką reiškia pasakymas aktyvas nulemia, reikia peržvelgti bent kelis būdingesnius gyvenimo reiškinius, kurie įvyko komunistų(b) partijai šeimininkaujant Lietuvoje.
Antrasis bolševikinio maro užplūdimas pasireiškė tuo, kad buvo paskelbtas įsakymas jaunuomenę šaukti į kariuomenę - į frontą. Šis įsakymas nebuvo vykdomas, nes Lietuvos jaunimas vieningai ir ryžtingai atsisakė eiti kovoti už raudonąjį tironą - mūsų krašto pavergėją. Tuo metu pirmą kartą ir pasireiškė aktyvas - partijos nutarimų vykdytojas. Jis nulėmė ir padarė tai, kad mes visi savo akimis matėme baisias jaunuolių medžiokles kaimuose, su kulkosvaidžiais varomus jų būrius valsčių ir apskričių miestų gatvėmis, kenčiančius šaltį ir badą šaltuose, spygliuota viela aptvertuose žemės rūsiuose. (Kaip pavyzdį galima paminėti vieną iš daugelio rūsių Alytaus mieste, J.Basanavičiaus prospekte, į kurį patys budeliai - aktyvas [...] po laimingesnės medžioklės sugrūsdavo iki 100 asmenų.) Pagaliau tik iš vieno kito turėjusio laimę pabėgti ar grįžti iš fronto ar stovyklų sužinojome apie tai, kaip tas jaunimas to paties aktyvo buvo varomas į pirmąsias fronto linijas ir žuvo arba spygliuota viela aptvertose koncentracijos stovyklose kentėjo ar mirė nuo šalčio, ligų ir bado!
O komunistų (b) partija visa tai pavadino didžiuliu jaunimo patriotizmo pasireiškimu Didžiajame Tėvynės kare.
Ubagų tėvui Stalinui mūsų tautos parsidavėliai Sniečkus, Gedvilas ir Lietuvos TSR paruošų įgaliotinis Andriejevas š.m. spalio 10 d. raportavo, kad Lietuvos TSR prieš laiką įvykdė valstybinį grūdų paruošų planą 100,3 proc. ir grūdų pristatymas tebevyksta. Kas, jei ne aktyvas tai nulėmė. Jis, ginkluotomis gaujomis kiekvieną dieną šėldamas kaimuose, už ūkininko neįstengtą atiduoti iki visos prievolės normos bent vieną kilogramą, išvedė iš tvarto paskutinę karvę ar kiaulę. Tai jis privertė kruvinai raudonomis nuo ūkininkų ašarų gurguolėmis gabenti paskutinį grūdą į niekuomet nepripildomą tarybinio rojaus aruodą.
Ir visa tai komunistų(b) partija pavadino aukščiausia valstiečių padėka Stalinui už suteiktą rojišką gyvenimą.
Mes labai gerai prisimename valstybinės paskolos rinkimą. Kas iš ūkininkų būtų skolinęs savo budeliams, jeigu ir čia aktyvas nebūtų nulėmęs. Tai jis siusdamas gaudė ūkininkus laukuose, kelyje ir privertė pasirašyti pasižadėjimo sąraše. Kruvinu prakaitu uždirbtą červoncą ūkininkas palydėjo tarsi bedugnėn.
Ir apie tai komunistų(b) partija paskelbė, kad valstiečių vykdyta paskola su didžiausiu dvasiniu pakilimu ir entuziazmu.
Mes niekuomet nepamiršim bolševikų pravestų rinkimų Lietuvoje, kuriuos mūsų tauta vieningai boikotavo. Ir kas, jei ne aktyvas nulėmė rinkimus, prikimšdamas rinkimines urnas balsavimo biuletenių. Jis ir kitus privertė pasirašyti po suklastotais rinkiminiais protokolais.
Ir visa tai komunistų(b) partija pavadino kaip gyventojų begalinės meilės ir atsidavimo tarybų valdžiai, komunistų partijai ir demokratiškiausios pasaulyje konstitucijos kūrėjui - draugui Stalinui pasireiškimą.
1948 m. sausio 18 d. įvyks rinkimai į vietines tarybas. Tai ketvirtoji rinkiminė komedija, kurią, diriguojant Kremliaus vadovams ir paremiant aktyvui, praves tautos išgamos. Įvyks ketvirtasis brutalus pasityčiojimas iš pagrindinių žmoniškumo teisių, ir toliau bus dumiamos pasauliui akys. Lietuviai, nebodami raudonojo teroro, rizikuodami savo asmenine laisve ir net gyvybe, praėjusius rinkimus vieningai boikotavo - boikotuos ir šiuos. Toks nepaprastas lietuvių tautos ryžtingumas ateityje turės didžiulės reikšmės Nepriklausomybės atstatymui, o šiuo metu dar glaudžiau suburs visas jėgas pasipriešinti bet kokioms lietuvių tautai pragaištingoms bolševikų užmačioms. Ir štai kaip tik todėl partija Tiesos vedamajame šaukte šaukia, jog reikia viską padaryti, kad būtų užtikrinta visiška komunistų pergalė, ir kad pagrindinis šioje kampanijoje yra aktyvo klausimas, nes jis nulems pačių rinkimų pasisekimą.
Visi be jokios išimties Tarybų Lietuvos laikraščiai, švietimas, menas ir kūryba užtempti ant bolševikinio kurpalio. Jokia laisva mintis, jeigu ji nėra persunkta bolševizmo dvasia, negali būti pareikšta. Visi privalo semtis išmintį tik iš Maskvos KP(b) komiteto nutarimų. Vargas tam, kas, kad ir nejučiomis, bent kiek krypteli nuo generalinės linijos. Ir čia nulemia aktyvas. Tai jis - partijos minčių reiškėjas, visos mūsų tautos vardu galvoja, kalba, sveikina ir raportuoja Generalisimui. Tai jis, tas nepamainomas partijos ramstis, kovoja, anot jų, prieš keliaklupsčiavimą užsieniui, reakciją, buožes, lietuviškuosius nacionalistus, kurie turi ryšį su JAV, dvasininkija, beidėjiškumu.(...)
Laisvės varpas, 1947 11 20, Nr. 2
RAUDONIEJI TIESOS PLUNKSNAGRAUŽIAI
Įkūrusi savo krašte tarybinę santvarką, žengdama koja kojon su visomis broliškomis Tarybų Sąjungos tautomis, lietuvių tauta kuria savo šviesią ateitį. Galingoje Tarybų šalyje ji jaučiasi saugi, jai negresia nei užsienio imperialistų ultimatumų gėda, nei ekonominės krizės bei nedarbas ir skurdas (Tiesa, Nr. 171/164). Iš tiesų, kaip visa tai nuostabiai skamba: lietuvių tauta kuria savo šviesią ateitį... Jai negresia niekas... Pažvelkime, kaip praktiškai ta lietuvių tautos šviesi ateitis yra kuriama ir ar lietuvių tautai tos bolševikiškos ateities perspektyvos yra lygiai tokios šviesios ir džiuginančios, kaip ir bukapročiams Tiesos plunksnagraužiams, užpildantiems ištisus Tiesos puslapius grubiu melu?
Štai keletas duomenų, kurie daug geriau nei visa bolševikinė spauda padės atskleisti, kas iš tikrųjų slepiasi po raudonųjų plunksnagraužių peršama lietuvių tautai šviesios ateities skraiste. Gegužės 22-24 d. iš Alytaus, Varėnos ir Lazdijų apskričių buvo ištremti 3708 asmenys, iš kurių daug didesnę dalį sudarė moterys. Ištremtųjų tarpe 362 asmenys buvo vyresni kaip 60 metų. Ištremtųjų tarpe taip pat buvo 418 vaikų nuo 5 iki 12 metų ir 267 kūdikiai nuo kelių mėnesių iki 3-5 metų. Šio trėmimo metu 924 ūkiai liko tušti, be savo šeimininkų. Tų ūkių vietoje šiandien daug kur rasime pamatus. (Šis visuotinis ūkių naikinimas Tiesoje vadinamas krašto atstatymu pagal penkmečio planą.) Tuo būdu Alytaus, Varėnos ir Lazdijų apskrityse dirvonuojančių laukų plotai padidėjo apie 13000 ha (Tiesoje visa tai vadinama pasėlių plotų padidinimu). Tremtinių ūkių vidutinis dydis nuo 9 iki 15 ha, tačiau apie 100 ūkininkų buvo smulkių ūkių, nuo 0,5 iki 5 ha, savininkai (Tiesoje jie vadinami buožėmis: klasiniais darbo liaudies priešais, nors žemės norma bolševikiniais įstatymais leista iki 30 ha). Šie skaičiai kalba patys už save. Veltui raudonieji plunksnagraužiai savo pilnais šlykštaus melo Tiesos puslapiais bandė užmaskuoti lietuvių tautos naikinimą, vykstantį kiekviename Lietuvos kampelyje, kiekvienoje jos žemės pėdoje. Tik komunistinio raugo prisigėrusiems ir apsvaigusiems tegali atrodyti šviesu ten, kur viešpatauja komunistinės šmėklos naktis, tik šie bukapročiai tegali įžiūrėti aukščiausią demokratijos laipsnį tada, kai plūsta kraujas iš tūkstančių lietuvių širdžių, kai ištremiami šimtai tūkstančių žmonių. Tik jie tegali įsivaizduoti šviesią ateitį tada, kai didesnė lietuvių tautos dalis atsidūrė Vorkutoje, Sibire, Azijoje, o Lietuva pavirs vienu dideliu kapinynu.
Ką gali reikšti tušti ir nuvalkioti žodžiai apie užsienio imperialistų ultimatumų gėdą, apie ekonomines krizes, jei raudonasis barbaras yra pasiryžęs lietuvių tautą visiškai nušluoti nuo žemės paviršiaus? Ką gali reikšti Tiesos plunksnagraužių plepalai apie nedarbą ir skurdą, jeigu lietuvių tauta savo buvusius sūnus ir dukras nuo bolševikinio teroro ne šimtais ir ne tūkstančiais, bet dešimtimis ir šimtais tūkstančių skaičiuos.
Ne, mums, lietuviams, niekas pasaulyje negrės labiau kaip komunizmas. Veltui Tiesos plunksnagraužiai bando lietuvių tautos sąmonę savo kvailomis pasakomis užmigdyti. Lietuviai niekados nežengs koja kojon su broliškomis respublikomis. Raudonasis teroras lietuvių tautai nurodė tik vieną kelią. Jis veda į Nepriklausomybę, į naują gyvenimą, laisvą nuo gyvuliškų bolševikinio gyvenimo papročių, nuo pašėlusios aistros viską naikinti ir nuo kvailos melo propagandos.
Laisvės varpas, 1948 09 13, Nr. 11
BOLŠEVIKŲ PROVOKATORIAI
Raudonasis okupantas, norėdamas suduoti tautai bei Sąjūdžiui kuo didesnį triuškinantį smūgį, deda didžiausias pastangas į partizanų eiles įterpti savo agentus-provokatorius. Būdinga, kad savo agentais parenka iš pačių lietuvių tokius asmenis, kurie išdavikišką veiklą labai rūpestingai maskuoja tariamu patriotiškumu, sąmoningumu ir neapykanta tarybinei valdžiai. Visuomenei bei partizanui tokius provokatorius susekti yra gana sunku, nes jie jokiais veiksmais, galinčiais juos išryškinti, nepasirodo.
Panašios rūšies išgamomis buvo Kostas Kubilinskas-Kubilius ir Skinkys (abu gimę Vilkaviškio apskr., Gižų valsč., Rūdos k.), Nepriklausomybės metais priklausė Ateitininkų organizacijai, pirmuoju sovietmečio laikotarpiu leido rotatorium dauginamus antitarybinius laikraštėlius (Žaibai, Naujieji žaibai, Vasario 16-oji) ir vokiečių okupacijos metu rašė antitarybines satyras [...], eilėraščius patriotiniais motyvais ir t.t.
Pirmaisiais antrosios bolševikinės okupacijos metais jie priklausė vadinamajai Jaunųjų rašytojų sąjungai, bet MVD susekus jų veiklą, buvo iš jos su triukšmu išmesti. Raudonosios Jaunųjų rašytojų sąjungos susirinkimuose ir tarybinėje spaudoje jie buvo iškolioti kaip dekadentizmo šalininkai, tarybinės valdžios šmeižikai, nacionalistai. Jiems įsibrovus į Sąjūdį ir čia atlikus išdavikiškus-provokacinius darbus, paaiškėjo, kad visa tai buvo iš anksto MVD suplanuotos [...], kuriuo lietuviškoje visuomenėje turėjo būti sukeltas įvaizdis, jog šie abu parsidavėliai tikrai yra lojalūs Nepriklausomos Lietuvos siekimams ir idealams, o šiuo metu - pavergtosios Lietuvos pasipriešinimo dalyviai. Tokiu būdu Kubilinskui ir Skinkiui tuo buvo parengta dirva įsibrauti į Sąjūdį.
Po šio paruošiamojo darbo, norėdami išvengti tariamų persekiojimų, Kubilinskas ir Skinkys su specialiu MVD uždaviniu atsiduria Rudnios valsčiuje, Varėnos apskrityje, kur abu pradeda mokytojauti. Savaime suprantama, jog jie pasirodo gyventojų ir mokytojų tarpe kaip dar didesni Tėvynės mylėtojai. Įsigiję vietos gyventojų ir Laisvės kovotojų partizanų pasitikėjimą, jie palengva tokį patį pasitikėjimą įgyja ir partizanų apygardos vadovybėje. Tai ir buvo pagrindinis tikslas, kurio, MVD pavesti, ištisus metus atkakliai siekė.
Patekę į vieną Dainavos apygardos vadaviečių, 1949 m. kovo mėn. jie klastingai nužudo laikinai ėjusį Dainavos apygardos vado pareigas Kariūną, sprunka į Alytų, ir iš ten, atvykus MVD-istams, buvo vienu metu pultos apygardos ir vienos rinktinės vadavietės. Beviltiškame apsupime didvyriškai kaudamasis, išsprogdinęs vadavietę, nelygioje kovoje krito rinktinės vadas Žaibas su trim partizanais. Priešas už tai užmokėjo keliasdešimties MVD-istų gyvybėmis [...]. Abu bolševikų provokatoriai šiuo metu yra Vilniuje ir retkarčiais Kaune, tačiau kruopščiai slėpdami nusikalstamų darbų pėdsakus ir norėdami išvengti bausmės, atrodo, nuolatinės gyvenamosios vietos neturi.
Dainavos apygardos štabas įspėja visus gyventojus, visus partizanus išdavikų saugotis, nes jie lietuviškosios visuomenės tarpe (ypač Vilniuje ir Kaune) gali bandyti tęsti savo išdavikiškąją (provokacinę) ardomąją veiklą.
Provokatoriai žmogžudžiai Kubilinskas ir Skinkys tikėjosi sunaikinti Dainavos apygardą iš vidaus ir palikti be vadovybės decentralizuotus dalinius, su kuriais MVD-istų gaujoms būtų lengviau kovoti nei su vienos vadovybės organizuotai valdoma apygarda.(...)
Laisvės varpas, 1949 08 17, Nr. 6
* * *
Paskutiniu metu į Varėnos MGB būstinę buvo iškviesti visų parapijų kunigai, kurie ten buvo verčiami pasirašyti pareiškimą, jog popiežius klysta [dėl] savo varomos propagandos, ragindamas pasaulį kryžiaus karui prieš bolševizmą. MGB-istai visiems kunigams, kurie pasirašys minėtą pareiškimą, pažadėjo leisti laisvai dirbti savose vietose (turbūt Jakutijoje ar Naujojoje Žemėje), gi nepasirašiusiems grasino uždrausią atlikti tikybines apeigas. Visa tai įsakyta laikyti griežčiausioje paslaptyje.
Ar tai ne puikus tarybinės demokratijos pavyzdys? Belieka tik sušukti Tegyvuoja MGB ir MVD - geriausi Tarybų Rusijos liaudies valios reiškėjai ir pagrindinių žmogaus laisvių, jų tarpe, be abejo, ir religijos laisvės gynėjai!
Laisvės varpas, 1949 09 25, Nr. 8
Iš 1980 - 1985 metų pogrindžio spaudos
KRATOS IR TARDYMAI
1980 m. gegužės mėn. į Vilniaus KGB buvo iškviestas Reškutėnų parapijos klebonas kun. Napaleonas Norkūnas. Tardytojas Pilelis apklausinėjo, ar kunigas pasirašęs 45 Pabaltijiečių memorandumą. Tardomasis paaiškino, kad jo nepasirašė, o pavardė po minėtu memorandumu figūruojanti tik per klaidą (iš tikrųjų kun. N.Norkūnas memorandumo nebuvo pasirašęs, Red. pastaba).
Tardytojas Pilelis tvirtino, kad LKB kroniką leidžiąs kun. Sigitas Tamkevičius, o jam medžiagą iš Vilniaus vyskupijos pristatą kunigai Kazimieras Žemėnas, Algimantas Keina ir Bronius Laurinavičius.
* * *
1980 m. liepos 22 d. vilnietė Danutė Keršiūtė kreipėsi į LTSR Prokuratūrą, skųsdamasi dėl neteisėtų saugumiečių veiksmų.
Š.m. birželio 24 d. D.Keršiūtė buvo tardoma Vilniaus KGB būstinėje. Čekistas J. Marcinkevičius norėjo paimti tardomosios pirštų antspaudus, bet ši nesutiko. Iškviesti milicininkai Keršiūtę nuvežė į Spalio rajono milicijos skyrių, kur vienas milicininkas saugumiečio Marcinkevičiaus ir milicijos majoro G. Šemeliovo akivaizdoje ją sumušė. Sekančią dieną Spalio rajono liaudies teismas nuteisė Danutę Keršiūtę 15 parų už chuliganizmą esą ji sukėlusi Saugumo komitete skandalą, keikusi necenzūriniais žodžiais ir t.t. Iš tikrųjų saugumietis Marcinkevičius nuolat įžeidinėjo Keršiūtę, tyčiodamasis iš jos asmeniško gyvenimo.
Savo pareiškime Danutė reikalavo, kad LTSR Prokuratūra patrauktų atsakomybėn ją sumušusį milicininką ir šio nusikaltimo bendrininkus - KGB tardytoją Marcinkevičių ir milicijos mjr. Šemeliovą, panaikintų Spalio rajono Liaudies teismo sprendimą ir padėtų susigrąžinti kratos metu paimtus O. Milašiaus kūrinius.
* * *
1980 m. liepos 24 d. Prienų miesto valstybinio saugumo būstinėje buvo tardomas Povilo Buzo sūnus Raimondas. Tardė iš Vilniaus atvykęs vyr. Saugumo komiteto tardytojas Daugalas. Raimondas buvo klausinėjamas, kas lankydavosi namuose, ar tėvas neduodavęs skaityti LKB kronikos, Aušros ir kitų leidinių; gal Raimondas pažįstąs A. Janulį, O. Vitkauskaitę, G. Navickaitę ir kt.; ką žinąs apie pogrindžio veiklą Lietuvoje ir pan. Raimondas tvirtino, kad apie leidinius ir asmenis nieko nežinąs.
Tardytojo Daugalo nuomone, Povilo Buzo nusikaltimas nesąs didelis ir, jei viską nuoširdžiai prisipažintų, bausmė būtų sušvelninta. Tardytojas siūlė Raimondui pasikalbėti su tėvu ir paprašyti, jog šis viską prisipažintų.
* * *
1980 m. liepos 24 d. tardytojas Daugalas apklausinėjo Povilo Buzo žmoną Oną Buzienę. Tardytojas labai norėjo išgauti, kas lankydavosi pas Buzus, kas išnešdavo pagamintą pogrindžio spaudą; klausinėjo apie kun. Gražulį, Suslavičiūtę, Janulį, Vitkauskaitę ir Navickaitę. Buzienė paaiškino, kad minėtų asmenų nepažįstanti ir apie vyro veiklą nieko nežinanti. Daugalas gąsdino, kad valdžia galinti Buzus iškelti iš nuosavo namo į valdišką butą ir kad Povilas Buzas padaręs labai didelį nusikaltimą, todėl gausiąs daug metų kalėti.
* * *
1980 m. liepos 29 d. į Vilniaus KGB tardymui buvo iškviesta stud. Giedrė Striokaitė. Ją tardė saugumietis Gavėnas. Jau pačioje pradžioje tardytojas pareiškė: jei Striokaitė neatsakinėsianti į klausimus, reiksią čia sėdėti tris paras, o gal net atsidurti tardymo izoliatoriuje. Pirmąją dieną pagrindinis klausimas buvo: Ar dažnai Onos Vitkauskaitės bute lankydavosi Genovaitė Navickaitė? Tardomoji tvirtino, jog Navickaitės iš vis nepažįstanti. Nepaisant šio tvirtinimo, čekistas Gavėnas tardymo protokole įrašė, kad Striokaitė su Navickaite susipažino Viktoro Petkaus teisme, kad Navickaitė 1979 m. lankydavosi pas Vitkauskaitę ir Striokaitę. Pagal Lietuvos TSR Baudžiamąjį kodeksą tardytojas Gavėnas, šitaip surašydamas protokolą, padarė nusikaltimą, už kurį turėtų gauti iki trejų metų laisvės atėmimo.
Pasibaigus darbo laikui, saugumietis užsakė jaunuolei kambarį Gintaro viešbutyje, kad kitą dieną tardomoji vėl galėtų prisistatyti į KGB. Kitas dvi dienas liepos 30 ir 31 d. Giedrė vėl buvo įkyriai klausinėjama, koks vardas to vyriškio, kuris praėjusių metų spalio mėn. buvo užėjęs į Vitkauskaitės butą. Striokaitė tvirtino, kad jokio vyro nemačiusi. Tardytojas Gavėnas ją vadino įžūlia, ciniška, užkietėjusia valstybine nusikaltėle, dainuojančia Tamkevičiaus dainelę. Nuolat gąsdino, jog ji būsianti baudžiama už atsisakymą duoti parodymus ir už LKB kronikos platinimą viso išeisią 12 metų kalėti! Tardytojas sakė, jog net turįs prokuroro sankciją areštui. Trečią tardymo dieną tardytojas Gavėnas, nieko nepešęs, perpyko ir pareiškė, kad daugiau sau nervų negadinsiąs ir Striokaitę atiduosiąs prokurorui. Dar paklausinėjęs, ar Giedrė neskaičiusi LKB kronikos, Aušros, Lietuvių archyvo, ar nežinanti, kas leidžia LKB kroniką ir kt., paleido namo, pagrasindamas, kad tokia jos laikysena neišeis į gera, o saugumo ir tarybinės santvarkos vis tiek nenugalės.
* * *
1980 m. rugpjūčio 20 d. į Kauno m. KGB skyrių buvo iškviesta Kybartų klebono kun. S. Tamkevičiaus šeimininkė Ona Dranginytė. Tardytojas Rainys klausinėjo, kas paskatino po kratos, balandžio 17 d., parašyti LTSR Prokuratūrai protestą. Tardomoji paaiškino, kad kreiptis į prokuratūrą paskatino saugumiečių savivaliavimas, nes kratos metu jos paimtus daiktus saugumiečiai surašė į kun. S. Tamkevičiaus kratos protokolą. Tardytojas Rainys suktais klausimais norėjo išgauti, kad O. Dranginytė pripažintų, jog iš jos paimtieji daiktai knygos, leidiniai buvę ne jos, o klebono. Tardymas užtruko 2 valandas. Po tardymo protokolu Ona Dranginytė nepasirašė.
* * *
1980 m. rugpjūčio 20 d. į Kauno KGB skyrių buvo iškviesta suimtosios Onos Vitkauskaitės sesuo Bronė Vitkauskaitė. Tardytojas Rainys klausinėjo, kur O. Vitkauskaitė mokėsi, dirbo, kur važinėdavo, ar neduodavo skaityti LKB kronikos, su kuo susitikinėdavo ir kt. Saugumietis grasino, kad Ona Vitkauskaitė už savo nusikaltimą LKB kronikos dauginimą gausianti 12 metų.
Po tardymo Bronė Vitkauskaitė darbavietėje (Kauno m. tub. dispanseris) buvo primygtinai prašoma, kad parašytų pareiškimą ir išeitų iš darbo. Pasirodo, jog šito reikalavo saugumiečiai.
* * *
1980 m. rugpjūčio 12 d. tardytojas Jucys su grupe milicininkų ir saugumiečių atvyko į gyd. Julijos Kuodytės butą (Kaunas, Donelaičio 36). Neradę jos namuose, Jucys padarė pas visus to namo gyventojus kratą, kai tuo tarpu kratos orderis buvo išrašytas tik J. Kuodytės vardu.
Iš Aldonos Nominaitytės paimta: 14 fotografijų, 4 juostelės rašomajai mašinėlei, knygos Eucharistiškas pašnekesys, Naktinė adoracija 4 egz., Naktinė adoracija namuose, Dudko Apie mūsų viltį, Dudko Pasikalbėjimai, Vienuoliškojo gyvenimo problemos Lietuvoje ir kt.
Padaryta krata ir Nijolės Cicėnaitės rankinuke ir iš ten paimtos 8 fotografijos ir kt.
* * *
Aldonos Raižytės bute rasta ir paimta: 8 fotografijos, magnetofono kasetė, spausdintas kreipimasis į jaunimą, vienuolių studijų programa, Malda už Tėvynės laisvę, 8 puslapiai dainų tekstų, Švenčių Mišių maldos vaikučiams, Patarimai, kaip laikytis tardymo metu, knygos Vytauto Didžiojo mirties 500 sukakčiai paminėti, Šviesos akimirkos 2 egz., Mažųjų maldos, Vienuolė visa siela, Pasaulėžiūros klausimai, Šapokos Lietuvos istorija.
* * *
1980 m. rugpjūčio 14 d. į Vilniaus respublikinę prokuratūrą buvo iškviestas Saulius Kelpša. Tardytojas Jucys apklausė jį ryšium su Gemmos-Jadvygos Stanelytės byla. Pastaroji esą kaltinama, jog 1979 m. organizavusi maldingą atgailos kelionę iš Tytuvėnų į Šiluvą be valdžios leidimo (kurio valdžia niekuomet neduoda, Red. pastaba).
* * *
1980 m. rugpjūčio 29 d. į Vilniaus respublikinę prokuratūrą tardymui buvo iškviestas Kybartų klebonas kun. Sigitas Tamkevičius. Tardytojas Jucys ant stalo paklojo Jadvygos Stanelytės darbo sutartį su Kybartų parapijos bažnytiniu komitetu, kurio pirmininku yra kun. S. Tamkevičius. Tardytojas apklausinėjo kunigą, ar tikrai J. Stanelytė yra sudariusi minėtą sutartį ir ar tikrai yra dirbusi prie Kybartų bažnyčios. Kun. Sigitas Tamkevičius patvirtino, kad tikrai taip yra buvę (J. Stanelytė kaltinama, jog niekur nedirbanti ir esanti veltėdė, Red. pastaba).
Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronika, 1980, Nr.45
Laiškas Laisvajame pasaulyje
gyvenančiam Lietuvos jaunimui
Brangūs Tautiečiai,
kad ir kur mes būtume Jūs Čikagoje ar Adelaidėje, mes čia, Lietuvoje, dar kiti Pravieniškių ar Permės lageriuose, visi mes esame vienos tautos, visi mes vienos tėvynės LIETUVOS vaikai. Mūsų skirtingi likimai, bet vienas kraujas. Mažam mūsų kraštui istorija lėmė sunkią ir savitą dalią.
Iš tiesų jeigu Jūs atvyksite Lietuvon, nerasite jos tokios, kokią prisimena Jūsų tėvai. Viskas bus pasikeitę ar negrįžtamai išnykę: sodyba, senas kryžius galulaukėj, šulinys su svirtimi... Šiandien viskas atrodo kitaip. Nutilusi lietuviška daina: Kauno Laisvės alėja su rusiškais užrašais parduotuvių vitrinose; garsioji Įgulos bažnyčia pavirtusi Paveikslų galerija...
Tada Jūs manęs paklausit, kur ta Lietuva: nejaugi ji užgeso, nejaugi negyva?! Aš atsakysiu: neieškokite jos pro Gintaro viešbučio ar ekskursijų autobuso langus. Kai eisite pro geltoną, murziną mūrą ties Lenino aikšte žinokit, ten gyvena Lietuvos budelis, ten, rūsiuose, kankinama lietuviška dvasia.
Jei norit išvysti ją gyvą, ieškokite jos paprastų žmonių, JŪSŲ tautos brolių, akyse. Arba debesyse, praplaukiančiuose virš Lietuvos miškų juk dangus virš mūsų visada tas pats. Jeigu atvyksite vasarą, nusivesiu Jus prie Joninių laužo, į Rasos, pirmapradės skaistybės, šventę. Ji ten gyva. Ten gyva Lietuva! O pats tiesiausias kelias jon veda į artimiausią bažnyčią.
Atvykite pas mus. Mes Jūsų laukiam. Tik atvykite švarūs neleiskite, kad priešas Jus suteptų, saugokitės, kad nepanaudotų Jūsų savo užmačiom. Budėkit. Nesiduokit paperkami, apgaunami ar užmigdomi. Lietuvio sovietinės imperijos kalinio santykis su okupantais yra išreiškiamas trim priesakais netikėk, nebijok, neprašyk. Jei Jums pavyks išlaikyti šiuos priesakus Jūs laimėsite!
Kreipiamės į Jus sunkiu Lietuvos Bažnyčiai laikotarpiu. Atėjo sunkių išbandymų metas. Kunigų areštai, jaunimo terorizavimas. 10 metų Lietuvos kunigai nebuvo sodinami į kalėjimus, vadinasi, Lietuvos Bažnyčia pereina iš veiklos fazės į aukos fazę. Taip, matyt, mums skyrė Dieviškoji Apvaizda.
Prisiminkime, kaip viskas prasidėjo. Praslinkus pokario siaubui, Lietuvos Bažnyčia vis traukėsi, piktybiškojo ateizmo spaudžiama, iki paskutinės ribos, kol nebuvo pasikėsinta į vaikų sielas uždrausta katekizuoti vaikus. Toliau trauktis nebuvo kur, ir prasidėjo kovos laikotarpis, kuris būsimos Lietuvos istorijoje bus surištas su LKB kronikos vardu. Nelaimėjęs piktybiškasis ateizmas ryžosi eiti iki galo. Pradėta buvo nuo Šiluvos eisenos, kuri jaunimo dėka įgavo vis platesnį mastą buvo areštuoti Gema Stanelytė, Vytautas Vaičiūnas, Mečislovas Jurevičius. Ties tuo nesustota, buvo peržengtas lemtingas barjeras areštuoti kunigai Alfonsas Svarinskas ir Sigitas Tamkevičius, Lietuvos dvasiniai vadai, gyvu pavyzdžiu mums, jaunimui, įkūnijantys riterystės ir šventumo idealus. Jų, kaip Apvaizdos įrankių, dėka, Lietuvos Bažnyčia buvo karšta, o ne drungna. Daroma viskas, kad lietuvių tauta, Bažnyčia liktų be gyvybės, bedvasė, mieganti. Tam naudojamos dvi priemonės: faktų iškraipymas, užliūliavimas gražiais žodžiais ir prievarta bei kerštas (kunigų Šapokos, Mažeikos, Laurinavičiaus nužudymas, jaunimo terorizavimas). Dar daugiau, per paskutinius kompartijos susirinkimus paskelbiama nauja doktrina: nuo šiol katalikas nebe antrarūšis pilietis, nebe negras, bet priešas. Taip piktybiškasis, okupanto primestas ir savųjų išdavikų bei trumparegių penimas ateizmas įgauna vis daugiau apokaliptinio žvėries bruožų.
Padėtis yra sunki. Netekome geriausių vadų. Bažnyčios persekiojimas vis stiprėja. Kartu su juo vis stiprėja ir tautinė priespauda. Vis rafinuotesnis darosi kultūrinis genocidas. Nuosekliai ir neatlyžtamai vykdomi Taškento konferencijos nutarimai dėl rusų kalbos įtakos stiprinimo Pabaltijyje.
Vytauto Didžiojo jubiliejaus paminėjimas okupanto buvo neleistas ir žlugdomas (net tiltą į Trakų pilį išardė). Maironio jubiliejų taip pat galėjo paminėti tik bažnyčiose. A.Vienuolio jubiliejaus metu buvo padaryta viskas, kad kuo labiau apjuodintų rašytoją kaip kataliką. (...)
O kaip gi tu, Broli, gyvenąs toli nuo tėvynės, galėtum mums padėti?
Visų pirma jei gali grįžk. Gal tau šis kvietimas yra netikėtas ir nerealus, gal užpykdys ne vieną vyresniųjų. Jei ir įmanoma grįžti Lietuvon, tai tikriausiai Tau tai būtų labai skaudu, kaip skaudu buvo ir Tavo tėvams palikti Lietuvą ir išvykti svetur. Tačiau tai labai svarbu dėl Tavęs paties ir Tavo būsimų vaikų. Vieta, kur žmogus gimė ir augo, suriša jį visam gyvenimui ypatingu ryšiu. Ta prasme tu turi kitą tėvynę. Todėl Tavo grįžimas būtų auka vardan būsimų Tavo vaikų. Suprantame, kad tai per daug sunku. Bet grįžti reikės. Jei negalėsite sugrįžti dabar gyvenkite grįžime, gyvenkite Jono Meko žodžiais: nuolatinėje kelionėje į Lietuvą.
Antra, kuo tu galėtum mums padėti, - tai padaryti, kad budelis neliktų nežinomas ir bevardis. Kad, įvykdžius Naująjį Įstatymą, būtų išpildytas senasis teisingumas. Todėl mes dėkingi Tau už aktyvų dalyvavimą savaitėje, skirtoje pavergtai Lietuvai paminėti, ir kituose panašiuose renginiuose. Remkite juos ir dalyvaukite juose, ir ne vien dėl Lietuvos tegul pasaulis budi, tegul jis žino, kad apokalipsės žvėris įžūlėja! Lietuvai tai bus Jūsų meilės aktas. O pasaulį Jūs privalote perspėti, kad budėtų, - tai Jūsų pareiga!
Būkite budresni už tuos, kurie nepraregėjo, kurie nepažįsta komunistinio slibino.
Ir trečia, svarbiausia, - vienybė su mumis maldoje. Ne tik su mumis, bet ir su visais geros valios žmonėmis, išpažįstančiais Avinėlio ženklą. Net ir tie, kurie nesate Bažnyčioje, kurie dar nežinote Kristaus ar praėjote pro Jį neatpažinę. Geros valios žmonių malda yra didžiulė energija, galinti sustabdyti beriedantį bedugnėn pasaulį ir apsaugoti ramią ir tylią dvasios Sietuvą mūsų Tėvynę, mūsų mažąją Lietuvą!
Tegul visų Jūsų žingsnius lydi Meilė, Šviesa ir Tiesa!
Lietuvos jaunimas
1983 08 02
Lietuvos ateitis (1983, Nr. 7)
© 2004 "XXI amžius"
|