Pirmasis puslapis
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Ora et labora
Aktualijos
Istorijos vingiai
Atmintis
Kryžkelės
Laikas ir žmonės
Nuomonės
Lietuva
Pasaulis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai

Dar vieno lemtingo birželio belaukiant

Petras KATINAS

Manipuliuojant Konstitucijos nuostatomis, naujoji Europos Sąjungos narė Lietuva gali atsidurti, švelniai tariant, labai nemalonioje situacijoje. Kaip pažiūrėtų demokratinė Europa į mus, jeigu Konstituciją ir priesaiką pažeidęs asmuo vėl taptų Prezidentu? Tuo labiau asmeniu, atsakingu už valstybės užsienio politiką. Kad tokia galimybė buvo reali, niekas neabejoja. Neatsitiktinai į „nepriklausomus“ dienraščius jau buvo pasipylę „darbo žmonių“ laiškai, kuriuose puolama Lietuvos narystė NATO ir ES, pilasi liaupsės raudonajai armijai – „išvaduotojai“, kuri, pasirodo, grąžino Lietuvai Vilnių ir Klaipėdą. Vienas toks „skaitytojas“ rašo, kad lietuviai turi garbės skolą rusams, todėl turėtų būti dėkingi jiems už išvadavimą. Tokių laiškų autoriai neslepia savo meilės R.Paksui. Neslepia, nes puikiai žino, kieno rogėse sėdi šis sovietinės armijos majoras, kuris, anot vieno Rusijos laikraščio, „neatsisakė ir gerbia duotą priesaiką“. Pastarasis, jausdamas ne tik tokių asmenų, bet ir „išvaduotojų“ paramą ir meilę, vėl iš naujo pradėjo pūsti revoliucinės kovos prieš korumpuotas klases ir klanus balioną. Revanšo siekiantis R. Paksas vėl urmu apkaltino visus per keturiolika atkurtosios nepriklausomybės metus buvusius politikus ir valstybės vadovus, kad jų pastangomis Lietuvoje buvo sukurta didžiulė socialinė nelygybė ir neteisybė, valdžia atitrūko nuo tautos, kilo visuotinė baimė, žmonių persekiojimai, o valstybėje įsigali „antidemokratinis policinis režimas“. Taigi iš esmės pakartotas bolševikų raginimas „klasių kovai“. Aišku, naujuoju Leninu ar bent jau Kapsuku būsiąs pats R.Paksas, nes, pasirodo, Seimas nekontroliuoja Vyriausybės, tapo jos priedėliu ir t.t. Žodžiu, tik jis vienas, vėl tapęs Prezidentu, įvesiąs tvarką ir atkursiąs socialinį teisingumą.

R.Paksas savo karingą pareiškimą padarė dar nežinodamas, kad Seimas priims Prezidento rinkimų įstatymo pataisas, kurias ypatingos skubos tvarka rekomendavo priimti laikinasis prezidentas A.Paulauskas. Prieš tai Premjeras, susitikęs su valdančiosios partijos frakcija, ragino juos „mąstyti valstybiškai“, nes jam jau nusibodo būnant užsienyje aiškintis, kaip gali žmogus, nušalintas dėl Konstitucijos pažeidimų ir priesaikos sulaužymo, vėl siekti Prezidento posto. Akivaizdu, kad partijos lyderis privertė daugelį besiblaškančių frakcijos narių pagaliau apsispręsti. Tiesa, kaip parodė balsavimas, apsisprendė ne visi. Labiausiai užkietėję „komunarai“ išvis nepasirodė Seimo posėdžių salėje. Užtat Seimo vicepirmininkas, vienas socialdemokratų lyderių Vytenis Andriukaitis vėl pasirodė didžiausiu Konstitucijos žinovu ir vos ne su ašaromis ragino partiečius atsipeikėti ir neremti Prezidento rinkimų įstatymo pataisų, kuriomis būtų užkirstas kelias registruoti R.Paksą kandidatu į Prezidento postą. Tačiau dauguma Socialdemokratų frakcijos narių paklausė savo vado, o ne „teisuolio“ V.Andriukaičio. Už pataisą balsavo dauguma Seimo narių. Taigi, nepaisant to, kad Vyriausiajai rinkimų komisijai buvo įteikta surinkti 27 tūkst. parašų, remiančių R.Paksą, VRK neįregistravo jo kandidatu į Prezidento postą.

Bet naivu būtų manyti, kad paksininkai nebandys griebtis savo dievaičio gelbėjimo priemonių. Pats R.Paksas gali kreiptis į Konstitucinį Teismą, taip pat negalima atmesti galimybės, jog bus bandoma surinkti būtinus 29 Seimo narių parašus dėl kreipimosi į KT šiuo klausimu. Tačiau laikas nelaukia. VRK dėl kandidatūrų į Prezidento postą turi apsispręsti iki gegužės 14 dienos.

Na, o pirmasis oficialus kandidatas jau patvirtintas. Juo tapo vienas socialdemokratų lyderių, laikinasis Seimo pirmininkas Česlovas Juršėnas. Kitaip ir būti negalėjo. Juk Premjeras, kalbėdamas per Lietuvos radiją, aiškiai pasakė, kad net neįsivaizduoja, kaip galėtų dirbti nauja ne jo vadovaujama Vyriausybė. Pasirodo, jeigu tokia Vyriausybė po naujų Seimo rinkimų ir atsirastų, tai būtų sugaišta labai daug laiko, kad ji išmoktų dirbti ir nutuoktų situacijoje. Vadinasi, gerai dirbti moka ir nutuokia tik dabartinio Premjero vadovaujama Vyriausybė, kuri jau nuo seno turi didžiulę patirtį šiuo reikalu. Tik bėda ta, kad koją kompetentingiausiai Vyriausybei gali pakišti V.Uspaskich ir kompanija. Apie tai Premjero ir paklausė Lietuvos radijo žurnalistė. Vyriausybės vadovas nesutriko ir sakė, jog tokios kaip V.Uspaskich ir R.Pakso partijos, apgaudinėjančios visuomenę pažadais ir gąsdinančios grasinimais, visada greitai prapuola. Prapuls ir šios, nes tik socialdemokratai gali valdyti valstybę. Taigi viskas nuspręsta ir sustyguota: prezidentas Č.Juršėnas, premjeras A.Brazauskas, o į Seimo Pirmininko vietą – kandidatų gausybė.

Džiūgauti, jog Konstitucijos ir priesaikos laužytojas išstumtas iš priešlaikinių rinkimų distancijos, pernelyg nevertėtų. Susidaro gana paradoksali situacija. R.Pakso gerbėjai, kurių, reikia pripažinti, yra gana nemažai, visi besiilgintys „tvirtos rankos“ bei sovietinių laikų, gali balsuoti, pavyzdžiui, už dar didesnį populistą J.Veselką ar K.Prunskienę. Tad kai kurių veikėjų siūlymas kadenciją baigusiam prezidentui V.Adamkui atsiimti savo kandidatūrą yra visai nepriimtinas – faktiškai tiktai jis iš visų kandidatų yra vienintelė atsvara įsisiautėjusiam populizmui.

Gaila, kad tokie pareiškimai nesukelia griežtos reakcijos. „Auksinis“ pretendentų dešimtukas užsiima visai kitais reikalais, nors daugeliui jų, paprastai šnekant, jokia šviesa tunelio gale visai nešviečia. Bet užtat atsiranda proga pasipuikuoti televizijų ekranuose, pirmuosiuose laikraščių puslapiuose, plakatuose ant sienų ir tvorų. Taigi niekas nesikeičia. Mat dar senovės romėnai sakydavo, jog šalia tragedijos visada vaikšto komedija. Puikus posakis! Juk tada, kai dori piliečiai ėjo į Baltijos kelią, šalo prie laužų laukdami parlamento šturmo, kai įrodinėjo pasauliui, kad Lietuva – tai ne istorinės rusų žemės, tuo pačiu metu teorinį pagrindą savo praktinei veiklai klojo įvairiausio plauko aferistai. Ypač iš buvusios komunistinės nomenklatūros. Tiesa, tada dar būsimai politinei ir praktinei veiklai. Labai greitai prie šio nomenklatūrinio „aukso fondo“ prisiplakė ir naujoji aferistų banga. Deja, jie niekur nedingo ir dabar, o tai ir suteikia progą naujiesiems akių dūmėjams, tokiems kaip R.Paksui, J.Veselkai, nenuskandinamajai K.Prunskienei vėl imtis gelbėti Lietuvą. Nuo ko?

Bet svarbiausia, kad visus nuopelnus – ir dėl valstybės nepriklausomybės atkūrimo, ir dėl rusų armijos išvedimo, ir pagaliau dėl Lietuvos tapimo NATO ir ES nare – valdančioji partija priskiria išimtinai sau. Pildami ant oponentų purvą, stengiasi sumenkinti tikruosius minėtų žygių vykdytojus. Dabar, pasirodo, tik A.Brazausko, Č.Juršėno, na, gal dar V.Andriukaičio pastangomis tapome vos ne visos Rytų ir Vidurio Europos „socialistinio lenktyniavimo“ nugalėtojais.

Neatsilieka ir socialinė rūpintojėlė kandidatė į Prezidento postą Vilija Blinkevičiūtė. Pasirodo, tik jos dėka pensininkai ir visi kiti socialiai remtinieji vis dar yra gyvi.

Pasirodžius pranešimams, kad labiausiai kompetentingos Vyriausybės ministrai, girdamiesi neregėtais laimėjimais ir talentais, atbulomis rankomis dirbo savo darbą ir faktiškai nesugebėjo pasiimti iš ES fondų skirtų lėšų, vėl labai supyko vienvaldis Lietuvos valdovas Premjeras. Teko pylos netgi partijos bičiuliui naujajam finansų ministrui Algirdui Butkevičiui, kad tas drįso apie tai viešai paskelbti, jog dėl ministerijų biurokratų neveiklumo vėjais nueina šimtai milijonų eurų, kuriuos Briuselis žadėjo suteikti Lietuvai. Aišku, tokie veiksmai ir nusikalstamas aplaidumas suteikia didelių kozirių pirmiausia R.Paksui ir kitiems populistams. O ką jau kalbėti apie V.Uspaskich!

Rytoj paaiškės, ar visų dešimties pretendentų į Prezidento postą pavardės bus įrašytos į rinkimų biuletenius. Taip pat aišku, kad kandidatų į Europos Parlamentą bus tokia gausybė, jog net perskaityti visų jų pavardes sugebės toli gražu ne kiekvienas. Taigi rinkėjai gali visiškai pasiklysti. Na, o valdančiosios partijos didžiausias rūpestis – kaip smogti dar vieną smūgį Tėvynės sąjungai, kuri, pasirodo, yra didžiausias ne tik Socialdemokratų partijos, bet ir „paprastų Lietuvos žmonių“ priešas. Seimo laikinoji komisija, vadovaujama buvusio partinio nomenklatūrininko V.Greičiūno ir tirianti „Mažeikių naftos“ privatizavimą, pakvietė aiškintis ir apklausti Tėvynės sąjungos lyderius – buvusį Seimo pirmininką Vytautą Landsbergį, TS pirmininką Andrių Kubilių, parlamentarę Ireną Degutienę, sutartis su „Williams“ pasirašiusį ministrą Sigitą Kaktį, buvusį teisingumo ministrą Gintarą Bartkų. Kiekvienam aišku, kad šios laikinosios Seimo komisijos suaktyvėjimas yra politinis spektaklėlis prieš Prezidento rinkimus, siekiant pademonstruoti, kaip socialdemokratai rūpinasi Lietuvos reikalais. Kažkodėl nebuvo jokios komisijos, kai 1993-1996 metais vyko neregėtas valstybės turto grobimas, kurį palaimino ir vykdė „darbo, doros, ir darnos“ partija. Rengti teismus prieš oponentus, konkrečiai, prieš V.Landsbergį, neokomunistams ne naujiena. Prisiminkime, kaip 1996 metų rudenį Seimo rūmuose buvo surengtas G.Vagnoriaus „teismas“, kurį inicijavo jam ir vadovavo vadinamojo Agrarinio komiteto vadovas, neišsižadėjęs principų komunaras M.Pronckus. Ten pat, Seime, įvairūs LDDP parankiniai griebėsi „teisti“ V.Landsbergį už neva netinkamai panaudotą norvegų tautos premiją. Todėl ir dabartinis Tėvynės sąjungos vadovų juodinimas neatsitiktinis. Šiaip ar taip, kairieji suvokia, kad pagrindinė opozicinė jėga, galinti rimčiau pasipriešinti kairiųjų diktatui, yra ne besiblaškantys liberalcentristai ar nueinantys nuo scenos krikščionys demokratai, o Tėvynės sąjunga. Demagogo ir nežinia kokių aitvarų suneštais turtais besišvaistančio būsimojo Lietuvos (tiksliau, Rusijos) gelbėtojo V.Uspaskich valdantieji socialdemokratai visiškai nebijo. Kaip ir jo fantastiškai kylančių reitingų. Jaučia, kad yra „socialiai artimas“.Todėl atėjus metui, puikiai susitars ir su V.Uspaskich, ir su revanšo siekiančiu R.Paksu. Tad dabar kaip niekad privalome rasti jėgų, proto, išminties nutraukti su šėtonu pasirašytą sutartį. Tiesa, ją pasirašėme ne mes. Ją pasirašė JIE – apsiskelbę gelbėtojais. Tačiau mūsų vardu. Negalima leisti, kad šiemetis birželis taptų pikta lemiančiu, kaip jau buvo daugiau nei prieš 60 metų.

© 2004 "XXI amžius"