|
Ilgas kelias į vieningą Europą
Petras KATINAS
Gegužės 1-ąją priėmus į Europos Sąjungą dešimt naujų valstybių, vieningoji Europa turi 450 milijonų gyventojų. Šis senojo žemyno vienijimosi kelias buvo ilgas ir nelengvas. Jis prasidėjo dar gerokai prieš Antrąjį pasaulinį karą, kai kilo Paneuropinis sąjūdis, kuriam pradžią davė flamandų rašytojas ir politikas Kanderhorė-Kalergis, įkvėptas danų rašytojo Herforto knygos Naujoji Europa, susilaukusios didžiulio pasisekimo. Įpusėjus trečiajam praėjusio XX amžiaus dešimtmečiui, nuolatiniai neramumai senajame žemyne sukėlė didelį amerikiečių susirūpinimą. Todėl JAV ėmė dėti daug pastangų gerinant Europos valstybių santykius. 1925 metais Vokietija, Prancūzija, Belgija, Didžioji Britanija, Italija, Lenkija ir Čekoslovakija pasirašė Lokarno sutartį. Taip pat Prancūzija ir Vokietija pripažino savo bendras sienas, dėl kurių buvo nesutariama po Vokietijos pralaimėjimo Pirmajame pasauliniame kare. 1926 metais Prancūzijos užsienio reikalų ministras Aristidas Brianas ir Vokietijos užsienio reikalų ministras Gustavas Štrezemonas už pastangas taikai stiprinti drauge gauna Nobelio taikos premiją. 1928 metais JAV valstybės sekretorius Kelogas pasiūlo paktą, kuriuo karas būtų paskelbtas už įstatymo ribų. Jį pasirašo 54 valstybės. Būtent tais Europos šalių suartėjimo metais A.Brianas parengia vieningos Europos projektą. Jame A.Brianas siūlo sukurti Europos federacinę sąjungą, kurios narės būtų visos Europos šalys, išskyrus Sovietų Sąjungą ir Turkiją. A.Brianas tuomet kalbėjo: Europos vienijimo darbas atliepia tokią gyvybiškai svarbią būtinybę, kad jei jis bus konstruktyvus, tikrai pasieks galutinį tikslą, ir nė vienas asmuo negalės jam priešintis. Atvirkščiai, šį darbą dirbti visiško pasitikėjimo ir draugiškumo atmosferoje, netgi dažnai bendradarbiaujant su kitomis valstybėmis, nuoširdžiai suinteresuotomis pasaulinės taikos įsigalėjimu ir pripažįstančiomis suvienytos Europos svarbą.
Tačiau viską nutraukė Antrasis pasaulinis karas, kilęs dėl dviejų grobuonių Hitlerio ir Stalino planų pasidalyti Europą. Bet dar rūkstant karo dūmams, kurio metu žuvo daugiau kaip 50 milijonų žmonių, vieningos Europos būtinybė vėl iškilo. Iš tiesų aukos buvo milžiniškos. Per masinius oro antskrydžius griuvėsiais buvo paversti tokie miestai kaip Roterdamas, Varšuva, Koventris, Hamburgas, Berlynas, Drezdenas, Vokietija virto griuvėsių laukais.
Daugybė milijonų žmonių žuvo Hitlerio koncentracijos stovyklose. O po karo Stalino represijos buvo nė kiek ne mažesnės jo užgrobtoje Rytų ir Vidurio Europoje. Būtina priminti, kad Stalino žiaurumus faktiškai įteisino Jaltos konferencija. Vienas slaptas Jaltos konferencijos nutarimo punktas įpareigojo laisva valia arba jėga, taigi iš tiesų jėga, repatrijuoti įvairių socialinių sluoksnių pabėgėlius, nepagrįstai vadinamus sovietiniais. Niekas Vakaruose negalėjo nė numanyti, kaip siaubingai pasielgė Ruzveltas ir Čerčilis, įsitikinę, kad Stalinui nieko negalima atsakyti, atiduodami Sibirui ir į GPU budelių rankas milijonus žmonių vyrų, moterų ir vaikų, kurių didžioji dalis žuvo Gulago pragaro kančiose. Kaip rašė rusų rašytojas Borisas Suvarinas savo knygoje Stalinas, save gerbiantys valstybių vadovai ir jų patarėjai neturėjo teisės to nežinoti. Geriausiai suvokė, jog Europai reikia vienytis, žymusis britų politikas Vinstonas Čerčilis. Jis 1946 metų Ciuricho konferencijoje, kurioje buvo svarstomas klausimas dėl žemyno politinės vienybės, kam pritarė visos politinės partijos, išskyrus komunistus, pabrėžė jos būtinumą. Taigi toks užkietėjęs nacionalistas kaip V.Čerčilis Ciuriche kalbėjo: Jei Europos šalims pavyktų susivienyti, bendromis 400 mln. gyventojų pastangomis jos suklestėtų, patirtų šlovę, laimę, kurios neribotų jokios sienos. Reikia siekti, jog Europos šeima ar bent jau didžioji Europos šeimos dalis pasikeistų ir susilietų tokiais saitais, kad galėtų taikiai, saugiai ir laisvai gyventi bei tobulėti. Mums reikia sukurti kažką panašaus į Jungtines Amerikos Valstijas. Pirmas žengtinas žingsnis Europos Tarybos sudarymas.
Vieningos Europos kūrimuisi didelį impulsą davė 1947 m. birželio 7 d. JAV generolo Maršalo planas. JAV, susirūpinusios dėl pokario Europos ekonominių sunkumų, pasiūlė jai ketveriems metams didžiulę ekonominę pagalbą. Vakarų Europos valstybės tam planui karštai pritarė. 1948 m. gegužės 1 d. į Hagos kongresą susirinkę vieningos Europos šalininkai išreiškė troškimą sukurti Europos Sąjungą, pagrįstą demokratija ir nacionalinio lenktyniavimo, sukėlusio du pasaulinius karus, atsisakymu.
Jau 1951 metais susikūrė pirmoji vieningos Europos bendrija Europos anglių ir plieno bendrija, kurios sudėtyje buvo Belgija, Vokietijos Federacinė Respublika, Prancūzija, Italija, Olandija ir Liuksemburgas. Tais pačiais metais šios valstybės įkūrė ir Europos ekonominę bei atominės energetikos bendrijas. 1961 metais Sovietų Sąjungos įsakymu vadinamoji Vokietijos demokratinė respublika pastato Berlyno sieną, kuri tampa ne tik Vokietijos, bet ir Europos padalijimu.
1973-iaisiais prie Europos Sąjungos prisideda Airija, Danija ir Didžioji Britanija, 1986 metais Ispanija ir Portugalija. 1989-aisiais pagaliau griūva Berlyno siena ir SSRS okupuotos Rytų Europos šalys nuverčia komunistinį režimą. 1992 metais pasirašoma Mastrichto sutartis, numatanti griežtesnę biudžeto ir atlyginimų politiką rengiantis bendros ES valiutos įvedimui. Bendroji ES valiuta euras įvedamas 2002 m. sausio 1 d. Kol kas nacionalines valiutas pasilieka Didžioji Britanija, Švedija ir Danija. Pagaliau 2004 m. gegužės 1 d. ES papildo dešimt naujų narių: Lietuva, Latvija, Estija, Malta, Lenkija, Slovakija, Slovėnija, Čekija, Vengrija ir Kipras (graikiškoji jo dalis).
ES kūrimuisi ir stiprėjimui didžiulę įtaką turėjo 1957 m. kovo 25 d. Romoje pasirašyta sutartis dėl bendrosios rinkos arba Europos Ekonominės Bendrijos įkūrimo. Joje sakoma:
Užsibrėžę padėti pagrindus vis glaudesnei Europos tautų sąjungai;
Nusprendę bendrais veiksmais garantuoti Europos šalių ekonominę ir socialinę pažangą šalinant kliūtis, trukdančias Europai suvienyti;
Laikydami pagrindiniu tikslu nuolat gerinti savo tautų gyvenimo ir darbo sąlygas;
Pripažindami, kad esamų kliūčių pašalinimas leis garantuoti ekonomikos plėtros stabilumą, prekybinių mainų pusiausvyrą ir konkurencijos lojalumą;
Stengdamiesi stiprinti Europos šalių ekonomikos vieningumą ir garantuoti jos darnią plėtrą mažinant atskirų regionų skirtumus ir silpnesniųjų atsilikimą;
Norėdami bendra prekybos politika prisidėti prie laipsniško tarptautinės prekybos apribojimų panaikinimo;
Ketindami sustiprinti Europos ir užjūrio šalių ryšius ir trokšdami garantuoti jų gerovės didėjimą, vadovaudamiesi Jungtinių Tautų Chartijos nuostata;
Nusprendę minėtomis priemonėmis stiprinti taikos ir laisvės gynimą ir kviesdami kitas Europos tautas, kurios laikosi to paties idealo ir trokšta susivienyti siekdamos to paties tikslo;
Nutarėme sukurti Europos Ekonominę Bendriją.
Jeigu iki šiol ES buvo išimtinai Vakarų Europos institucija, tai nuo šiol, anot Prancūzijos laikraščio Le Monde redaktoriaus Žano Mari Kolombani, po paskutiniojo plėtros etapo Senojo žemyno svorio centras persikels į Rytus.
Dabar svarbiausia, kaip išsiplėtusi Europa suderins savo santykius su galingiausia pasaulio valstybe JAV, kurios iniciatyva ES faktiškai ir atsirado. Kaip ir NATO. Taip pat JAV visus pokario dešimtmečius buvo Europos saugumo garantas. Todėl pastaruoju metu dėl karo Irake kilusi įtampa tarp JAV ir senosios Europos susilaukia ES naujokių nepritarimo. Jos iš patirties gerai žino, kad pavojus iš Rytų dar neišnyko, ir todėl puikiai supranta, jog be JAV paramos Rusijos kaimynių saugumas visada bus pavojaus zonoje.
© 2004 "XXI amžius"
|