Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Darbai
Istorija
    ir dabartis
Krikščionybė
    šiandien
Kultūra
Lietuva
Likimai
Nuomonės
Parodos
Pasaulis
Pozicija
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai

Kunigas, pranciškonas, poetas

Džiuljeta KULVIETIENĖ

Kun. Leonardas Andriekus

Aktorius Egidijus Stancikas, kun. Kęstutis Timofejevas, broliai pranciškonai Kazimieras, Bernardas ir kun. Benediktas Jurčys, OFM

Sakoma, kad XII amžiuje šv. Pranciškus pamatė pranašišką sapną išgirdo žodžius: „Eik ir atstatyk begriūvančią Bažnyčią“ ir pradėjo atstatinėti sugriuvusias bažnytėles. Dirbo, kol vieną dieną suvokė: yra vidinė Bažnyčia, kurią reikia nuolat atstatyti...

Vienuoliui pranciškonui, poetui Leonardui Andriekui šiemet būtų suėję 90 metų. Šią datą spalį minėjo Maironio lietuvių literatūros muziejus Kaune ir Šv. Pranciškaus mažesniųjų brolių ordinas.

„Leonardas Andriekus – pakankamai paslaptinga asmenybė... Žemaitis, gimęs Skuode. Jo kūryba, gyvenimas, meno kūrinių kolekcionavimas verti išskirtinio dėmesio“, – sakė muziejaus direktorė poetė Aldona Ruseckaitė ir kvietė susipažinti su muziejininkės Daivos Bumblauskaitės parengta paroda, skirta L.Andriekui, OFM. Rengdama šį paminėjimo vakarą, muziejaus skyriaus vedėja Virginija Paplauskienė bendravo su broliais pranciškonais ir dėkojo jiems už toleranciją, bendradarbiavimą, supratimą, už paskolintus eksponatus.

Vakarui vadovavo pranciškonas brolis Bernardas. Jis sveikino visus, atėjusius rudenėjančiais keliais ir takeliais prie brolio Leonardo meno ir kultūros ištakų. „Tėvas Leonardas Andriekus paliko gražų palikimą. Mums, broliams pranciškonams, gera kartu su pasauliečiais prisiliesti prie mūsų brolio puoselėto meno ir kultūros, prie jo tikrai gražaus palikimo. Mums gera praverti žmonėms šį kultūros paveldą, Amerikoje brolio Leonardo kauptą meno kolekciją. Tai gražiausias Evangelijos liudijimo ženklas ne tik puoselėjant kultūrą, bet ir gyvenime. Lyg pėdsakas dainos, žodžio, gyvenimo virsmo ir kūrybinio prisilietimo liko šioje meno vertybių kolekcijoje. Tai dalis kultūros, kuri širdyje plečia mūsų dvasinius horizontus. Pabūkime kartu, pasidžiaukime, – kvietė brolis Bernardas. – Tebus tai mūsų tylioji meditacija ir išgyvenimai su kūriniais, atkeliavusiais iš Niujorko, brolio Leonardo sukauptais darbais. Tai vertybės, kurios kalba apie pranciškonų pokario pogrindyje išlaikytą dvasinę kultūrą. Tėvas Leonardas šiandien yra kartu, nors ir amžinoje ramybėje, iš dangaus kalbina mus ir yra laimingas, kad jo kūrybos pėdsakas nūdien gali palaiminti kiekvieną mūsų. Žinau, išgirsime kažką nauja, įdomaus. Tegul kalba atskiri liudijimo ženklai...“

Brolis Kazimieras pasidalijo gyvenimo pėdsakais, kuriuos jo kelyje paliko tėvas Leonardas, kalbėjo apie tėvo L.Andriekaus svarbiausius gyvenimo faktus. Tuomet dar Kazimieras Andriekus gimė 1914 m. liepos 15 d. 1934 m. rugpjūčio 3 d. dokumentas teigia: Telšių vyskupas liudija, kad K.Andriekus nėra susietas jokiais kitais įžadais, nėra sudaręs santuokos ir gali būti įvilktas į vienuolio abitą. Tuo metu pranciškonų gimnazijoje buvo paprotys, kad gimnazistai, kurie galvojo apie pranciškonišką gyvenimą, galėjo būti įvilkti vienuolio rūbais dar būdami gimnazistai. Milane (Italijoje) 1940 m. birželio 29 d. jis buvo įšventintas kunigu ir persikėlė į Romą. Turėjo leidimą gyventi Italijos pranciškonų vienuolynuose. 1945 metais išvažiavo į JAV ir gyveno pranciškonų vienuolynuose. Mirė 2003 m. gegužės 20 d. Jungtinėse Valstijose.

Brolis Kazimieras prisiminė, kad 2001-ųjų vasarą jam teko būti JAV, kur atliko rekolekcijas prieš amžinuosius įžadus ir susipažino su tėvu L.Andriekumi. Tuomet jis jau buvo labai nusilpęs, jį perkėlė į ligoninę, kurioje ir mirė. Brolis Kazimieras pasakojo, kad tėvas Leonardas labai vertino kūrybą apskritai, kalbėjo apie jo požiūrį į muziką, savo pasakojimą iliustravo atlikdamas pora muzikinių kūrinių.

Aktorius E.Stancikas pasidalijo prisiminimais, kaip jam 1996 metais JAV teko susipažinti su tėvu L.Andriekumi. Iš karto pakerėjo to žmogaus vidinė ramybė ir dvasios didybė. Jis pažeidė nusistovėjusią tvarką ir nusivedė aktorių į vienuolio celę, parodė savo kolekcijos dalį. „Aš niekada negalvojau, kad vienuoliai taip kukliai gyvena,“ – sakė E.Stancikas. Aktorius pasakojo, kad buvo Amerikoje ir 2003 metų pavasarį, bet dėl užimtumo negalėjo ištrūkti aplankyti L.Andriekaus. Grįžęs į Lietuvą sužinojo, kad tėvas Leonardas mirė. Aktorius prisipažino, kad dar ir šiandien kažkas kirbena jo viduje dėl to buvusio intensyvaus gastrolių grafiko. Todėl labai nudžiugo ir yra dėkingas, kad buvo pakviestas šį vakarą skaityti L.Andriekaus poezijos. „Lyg duoklę atiduodu jo dvasiai, žemaitiškai sakralia ramybe alsuojančiam jo balsui,“ – sakė aktorius.

L.Andriekus ilgą laiką buvo JAV lietuvių rašytojų draugijos pirmininkas, užsiėmė knygų leidyba. Išskirtinis jo darbas – Fausto Kiršos knyga „Pelenai“. Dėl galimybės ją išleisti važinėjo po visą Ameriką ir rinko medžiagą.

Prisiminimais dalijosi brolis Benediktas: „Esu laimingas žmogus, nes daug metų praleidau drauge su broliu Leonardu. Pirmasis susitikimas įvyko Lietuvoje. L.Andriekus buvo tas poetas, kuris netiesiogiai prisidėjo prie Lietuvos išlaisvinimo, – sakė pranciškonų provincijolas kun. Benediktas Jurčys, OFM.

Kunigas iš Tauragės Kęstutis Timofejevas pasakojo, kad tėvas Leonardas į jo gyvenimą atėjo per poeziją, nors jų tėviškės yra visiškai greta. Kai atgimimo laikais pasirodė L.Andriekaus knyga „Pasilikau tik dangų mėlyną“ kunigas Kęstutis buvo dar paauglys, bet dvasiniai polėkiai, viskas taip artima, miela, sava buvo L.Andriekaus knygoje. Todėl dėjo pastangas ir vargais negalais gavo poeto adresą. Parašė trumpą, vaikiškai nuoširdų laiškelį su padėka už nuostabią kūrybą, kurią net vaikai ir jaunimas galėjo skaityti ir semtis dvasinės stiprybės. Poeto adresą iš jo daug kas perėmė. Ir kiti rašė jam laiškus padėkas. Bet atsakymo sulaukė tik vienas – būsimasis kunigas Kęstutis. Taip bendravimas laiškais tęsėsi beveik dešimt metų. Per tą laiką poetas ir vienuolis L. Andriekus du kartus lankėsi Lietuvoje. Bet jiedu susitiko tik Amerikoje 1999 metais. Kunigas prisiminė laiką, kai beveik savaitę gyveno vienuolyne su L.Andriekumi. Brolis Leonardas buvo be galo nuoširdus žmogus, paprastas ir mielas, mylėjo kiekvieną žmogų, galėjo kiekvieną prie savęs priglausti. Buvo nepaprastai kuklus. Kunigo Kęstučio viešnagės metu buvo minimas tėvo L.Andriekaus 85-metis. Buvo surengti kuklūs pietūs. Poetas vengė visuotinų pagyrų, dėmesio ir garbės. Visada ilgėjosi tėvynės. Tėvas Leonardas klausė: „Kęstuti, kada bus tavo primicijos? 2004 metais? Tuomet aš būsiu 90 metų. Dabar jaučiuosi nekaip. Jei sveikata sustiprės, paprašysiu, mane broliai vienuoliai nuveš iki oro uosto – aš tikrai atskrisiu į Lietuvą, į tavo primicijas...“ Deja, sveikata silpo, ir jo svajonė nebeišsipildė...

„Bet tai, kad šiandien esu kunigas ir nuo mano pagrindinės šventės jau praėjo keli mėnesiai, esu dėkingas ir tėvui L.Andriekui. Jis, nuo pat vaikystės bendraudamas su manimi laiškais, savo nuoširdumu ir asmenybės gilumu daug prisidėjo prie mano pasirinkto kelio“, – atvirai pasakojo jaunasis kunigas K.Timofejevas.

Brolio Bernardo paprašytas kun. Egidijus Arnašius padainavo dainą L.Andriekaus eilėraščio žodžiais „Paskutinė daina“, sukurtą 1999 metais.

Vakaro klausytojai dėkojo už prisiminimus, už prisilietimus prie subtilių, todėl labai brangių bendravimo valandų. Pagarba ir meilė poetui tėvui Leonardui Andriekui, saugota prisiminimuose, tą vakarą perduota į ateitį...

Kaunas

Ričardo ŠAKNIO nuotraukos

© 2004 "XXI amžius"