Atnaujintas 2004 gruodžio 1 d.
Nr.90
(1293)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai

Jaunimo kelias. Ir ne vien tai

Benjaminas ŽULYS

Ambasadorius dr. Vytautas
Antanas Dambrava (kairėje)
susitikime su Kauno visuomene.
Sėdi trečias iš kairės –
Juozas Kojelis

Mokytojas – ne profesija, o – pašaukimas

Kaune, Kardinolo Vincento Sladkevičiaus muziejaus – memorialinio buto svetainėje, įvyko Kauno miesto pedagogų susitikimas su fondo „Į laisvę“ nariais – buvusiu pedagogu, ambasadoriumi dr. Vytautu Antanu Dambrava bei žymiu išeivijos visuomenės veikėju, pedagogu Juozu Kojeliu. Susitikimo programoje buvo numatyta aptarti aktualias švietimo, dorinio, dvasinio ugdymo ir kitas temas.

Kaip ir derėjo manyti, svetainė buvo pilna klausytojų, nes susitikti su tokiais žymiais žmonėmis galima nedažnai. Renginį pradėjo tarptautinių konkursų laureatas smuikininkas Vilhelmas Čepinskis – irgi reta proga išgirsti jaunąjį maestro. O ką jau kalbėti apie nuostabų koncertą, kurį susirinkusiesiems surengė Kauno sakralinės muzikos mokyklos choras „Pastoralė“. Tad tokia įžanga dar maloniau nuteikė nuoširdžiam pokalbiui, pamąstymams.

Nors susitikime buvo numatyta kalbėti pedagoginėmis temomis, tačiau jų ratas tarsi nejučia žymiai prasiplėtė. Vyko pokalbiai apie lietuviškumą, patriotizmą, meilę tėvynei Lietuvai, pradedant prieškario ir dar ankstesniais laikais, baigiant šia bei ateinančia diena. Tai suprantama, nes viskas tarpusavyje susiję. Juk mokytojas – tai ne vien savo dalyko žinovas ir tų žinių perteikėjas mokiniams, bet ir auklėtojas, dorinių savybių skleidėjas. Bent taip turėtų būti. Kaip sakė J. Kojelis, mokytojas – tai ne profesija, ne specialybė, o pašaukimas, ir tokiu žmogumi gali būti ne kiekvienas... A.V. Dambrava J. Kojelio knygoje „Tarp rūpesčių ir vilties“ apie jos autorių pasakoja, kad jis dar vokiečių okupacijos metais Kretingos gimnazijoje buvo slaptos ateitininkų kuopos globėjas, Vilniaus universitete – ateitininkų korporacijos „Humanitas“ pirmininkas. Pats J. Kojelis gerai pamena, kaip sovietinės okupacijos metais Palangos gimnazijos merginos užmezgė ryšius su Lietuvos partizanais. Po kurio laiko kagėbistai tai išaiškino ir gimnazistės buvo nuteistos mirties bausme, kuri vėliau pakeista kalėjimu iki gyvos galvos. Tik po Stalino mirties gimnazistės buvo paleistos į laisvę. Taip reiškėsi tikroji meilė Lietuvai. Ar šios merginos nežinojo, kad rizikuoja palaikydamos ryšius su partizanais?Aišku, žinojo, bet pasirinktu keliu ėjo tikėdamos savo šalies laisve.

Būdamas priverstinėje tremtyje Vakaruose, Vokietijoje, J. Kojelis drauge su kitais Lietuvos patriotais mokytojais aktyviai rūpinosi lietuviškumu. Kiekvienoje didesnėje lietuvių kolonijoje veikė ne vien pradinė mokykla, bet ir gimnazija. Įdomu, kad tų gimnazijų diplomus vėliau pripažino JAV aukštosios mokyklos, kuriose reikalavimai, kaip ir dabar, buvo itin aukšti. Jas baigė nemažai tų gimnazijų lietuvių abiturientų, vėliau tapusių ir žymiais mokslininkais, verslininkais. Jau tada Jungtinėse Valstijose gyveno nemažai lietuvių, o naujai atvykusieji, tarp jų – ir J. Kojelis, kiti pedagogai pasėjo naują lietuviškumo sėklą. Maža to, jie nuo pat pradžių ėmė kovoti dėl laisvės pavergtai Lietuvai grąžinimo. J. Kojelio iniciatyva JAV įsteigiama Baltų laisvės lyga, ir tais pačiais metais JAV kongresas vienbalsiai priima rezoliuciją, įpareigojančią valstybės prezidentą birželio 14 dieną skelbti Baltų laisvės diena. Tai ir buvo padaryta. J. Kojelis sako, kad patriotinei veiklai Jungtinėse Valstijose pradžią davė lietuvių pedagogai, žinoma, nemenkinant ir kitų tautos šviesuolių pastangų.

J. Kojelis savo mintis kreipia į šių dienų Lietuvą, mūsų jaunuomenę. Lietuvos patriotui neramu dėl kai kurių negatyvių reiškinių jaunimo gyvenime. Antai keturiolikmetės mergaitės jau tampa motinomis. Tarp jaunimo – daug nusikaltėlių...Kartą jis kreipėsi į mūsų šalies specialistus, domėdamasis, kiek tarp tų jaunų nusikaltėlių yra jaunimo ideologinių organizacijų – ateitininkų, maironiečių, skautų, kudirkaičių, valančiukų – narių. Bet atsakymo negavo. Pareigūnai paaiškino, kad tokių duomenų surinkti neįmanoma. Garbusis svečias pabrėžė, kad ypač dera suaktyvinti veiklą tarp šių jaunimo bendruomenių, nes jose ugdomos patriotizmo, gėrio, meilės savybės. Tai gal nors šiek tiek kompensuotų patriotinio auklėjimo stygių mokyklose. Ar daug pasakojimų rasime vadovėliuose apie rezistenciją Lietuvoje? Susidaro įspūdis, kad šį judėjimą ketinama apskritai iš jaunimo pasaulėžiūros palengva išguiti. Jau girdisi balsų, kad lietuviškasis patriotizmas – tai kone šovinizmas, sąmoningai ar dėl nežinojimo pamirštant, kad patriotizmas – tai ir pagarba kitoms tautoms.

„Tikiu šviesia Lietuvos ateitimi“

Kaip tik meilė Lietuvai paskatino aktyviai patriotinei veiklai V.A.Dambravą. Jis pasakė, kad čia, šioje svetainėje, patyręs laimę, kas jo gyvenime būna nedažnai. Tas jausmas kilęs pasiklausius „Pastoralės“ merginų choro dainų. „Jūs mane padarėte laimingą , – kreipėsi į merginas ambasadorius, po to – į visus: – Šios choristės – tai šviesi Lietuvos ateitis...“

V. A. Dambravos gyvenimas – ištisa lietuviškumo epocha Lietuvos istorijoje. Pedagogo, kultūros, žurnalisto, organizacinį, ambasadoriaus, kitą diplomatinį darbą jis dirbo keturiuose pasaulio kontinentuose, įvairiose valstybėse: Austrijoje, JAV, Vokietijoje, Venesueloje, Argentinoje, Vietname, Kolumbijoje, Brazilijoje, Bolivijoje, Ispanijoje, kitur. Į Vakarus jis išvyko prieš 60 metų. Visą tą laiką, o ypač Lietuvos okupacijos metais apie Lietuvą, jis rašė spaudos leidiniuose, kalbėjo per radiją, susitikimuose su įvairių šalių visuomene, įvairaus rango pareigūnais. Kai kuriose šalyse iki V.A.Dambravos apsilankymo apie tokią šalį apskritai niekas nieko nebuvo girdėjęs, nežinojo, kad tokia yra. Beje, V. A. Dambrava buvo pirmasis „Amerikos balso“ laidų vedėjas. „Vienintelis kelrodis mano gyvenime buvo ir tebėra meilė Lietuvai“, – ramiai kalba ambasadorius. Jo ilgametis bičiulis ir bendražygis J. Kojelis papildo, kad ir vienas žmogus gali labai daug padaryti. „Štai tas pavyzdys“, – sako ranka rodydamas į V. A. Dambravą. Šis šypsodamasis prisimena, kaip Bolivijoje vienas vietos pareigūnas apie jį pasakęs: „Jis aria vandenyne. Lietuva niekada nebus laisva“. V.A. Dambrava į tai atsakęs: „Aš dirbu savo darbą, o Dievas atliks savo. Dievas mums padės“. Tai išsipildė.

Tereikėtų džiaugtis atgauta laisve ir ją turtinti gerais darbais. Bet taip nėra. Dabartiniams ponams, tiek kairiesiems, tiek dešiniesiems, visai nerūpi paprastas Lietuvos žmogus, o tik savi asmeniniai interesai ir ambicijos. Ambasadoriaus nuomone, prireiks kartos, kol Lietuvoje daug kas pasikeis į gerą, kol kai kurių ponų nešvarios rankos taps švariomis, nesavanaudiškomis. Dabar, kaip ir visada, reikia savo mintis kreipti į Aukščiausiąjį, prašyti Jo malonės. Taip pat dirbti, nenuleisti rankų. Čia nemažai įtakos turi mokykla, jos šviečiamoji, auklėjamoji veikla. „Mokyklos mesta sėkla duoda ir duos derlių iš kartos į kartą ir eina į Amžinybę“, – sako V. A. Dambrava. Ypač svarbus mokyklos vaidmuo turėtų būti neturtingų žmonių šeimose, kur esama nemažai įvairių problemų.

Kartą Kauno Arkikatedroje jis matęs, kaip priimti Komuniją ėjo skaistaus veidelio mergina – maldingai, dvasingai susikaupusi, pakėlusi akis į Nukryžiuotąjį. „Kone ašaros apėmė žvelgiant į ją... – sako V. A. Dambrava. – Tai mūsų būsimoji Lietuva...“

Kokia visuomenė – toks jaunimas

Pokalbį apie jaunimo auklėjimą pratęsė „Pastoralės“ choro įkūrėja ir meno vadovė Nijolė Jautakienė. Jos pedagoginio darbo stažas – 50 metų. Tad nereikia aiškinti, kad ji savo pedagoginėje veikloje daug regėjo, daug patyrė. Pedagogė mena, kad sovietmečiu kas antras trečias pedagogas buvęs saugumiečių užverbuotas. „Mes buvome atsargūs, vienas kito prisibijojome ir tik su pačiais artimiausiais buvome šiek tiek atviresni“, – prisimena N.Jautakienė. Tuomet buvo nuodijama jaunimo sąmonė. Sovietmečiu įkurto ansamblio tikslas – keisti mergaičių pasaulėžiūrą, formuotą tuometėje komunistinėje mokykloje, muzika priartinti klausytojus prie Dievo. Dabartiniame chore irgi vyrauja dvasingumas, dora, meilė Aukščiausiajam ir žmonėms.

Užtat kas dedasi dabar. Žmonės vakarais bijo išeiti iš namų, gatvėse šlaistosi apgirtę paaugliai, dūžta ištuštinti buteliai. Mergaitės vaikščioja apnuogintais pilvais. O apie televizijos laidas nėra ko ir kalbėti: „Akvariumai“, „Barai“, atviras seksas, smurtas – tai televizijos kasdienybė ir pavyzdys mūsų jaunimui. Kiek mokyklinio amžiaus jaunimo nelanko mokyklos – statistiniai duomenys atspindi toli gražu nerealią padėtį, ji kur kas skaudesnė. Mokytojų atlyginimai apverktini, pedagogai atleidžiami iš darbo, uždaromos mokyklos, nes jose mažėja mokinių. „Kas bus toliau?“ – klausia pedagogė. Jos nuomone, mūsų jaunimo dvasingumo, doros lygis atspindi visos mūsų visuomenės, ypač valdininkų dvasingumo, sąžiningumo, doros stoką. Tikrų Lietuvos patriotų, N.Jautakienės nuomone, Lietuvoje nedaug.

Susirinkusieji dar ilgai nepaleido garbiųjų svečių. Tęsėsi pokalbiai apie okupacijos metų lietuvių patriotų veiklą užsienyje ir tėvynėje, šių dienų aktualijas jaunimo auklėjimo bei kitais daug kam rūpimais klausimais. J.Kojelis teigė: „Praeityje mokėjome mirti už Dievą ir Tėvynę, dabar turime išmokti už tai gyventi“.

Kaunas

Ričardo ŠAKNIO nuotrauka

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija