Atnaujintas 2004 gruodžio 1 d.
Nr.90
(1293)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai

Kėslas

Keliautojas, antropologas, tremtinys Antanas Poška, pasakodamas apie savo buvusį viršininką sovietmečio mokslinčių Juozą Žiugždą, prisimindavo kalbininko, baltų ir slavų kalbų tyrinėtojo Viačeslavo Ivanovo žodžius, skirtus J. Žiugždai: „Pirmą kartą patiriu, kad žmogus, taip nemylintis savo tautos, rašo jos istoriją“. Pasižyminčiųjų nemeile savo tautai dabar Lietuvoje apstu. Antai neseniai paskelbti visuomenės nuomonių apie tautybes tyrimas parodė, kad Lietuvos gyventojai palankiausiai – 44,5 proc. – vertina rusų tautybės žmones, o lietuvius – tik 7,7 proc. Vadinasi, lietuviai rusą daugiau myli už lietuvį beveik šešis kartus. Neabejotina, kad šis santykis dar daugiau pasikeistų lietuvių nenaudai, jei Lietuvoje būtų apklausti tik buvę komunistiniai ideologai, partinės nomenklatūros atstovai, sovietmečiu habilituotais daktarais, akademikais tapę asmenys. Nemeilę savo tautai parodė ir pastarųjų rinkimų į Seimą rezultatai, kai rusas, Lietuvoje sukurpęs gausiausią partiją, ją atvedė į Seimą. Ir netenka stebėtis „vyresniojo brolio“ įvaizdžio gyvastingumu, nostalgija sovietinei praeičiai, jei tai skatina habilituoti daktarai, akademikai, Seimo nariai. Tesprendžia skaitytojas apie jų kėslus iš toliau vardijamų asmenų titulų ir pavardžių bei jų ketinimų apie poveikį lietuvių tautai, kurios pagrindu 1918-aisiais sukurta ir 1991 metais atkurta Lietuvos valstybė, kurios Konstitucijos antrame straipsnyje įrašyta, kad Lietuvos valstybę kuria Tauta, suverenitetas priklauso Tautai.

2004 m. rugpjūčio 1 d. istorijos mokslų habilituoti daktarai Henrikas Šadžius ir Liudas Truska pasirašė laišką ministrui pirmininkui Algirdui Brazauskui, kuriame teigia, kad pribrendo laikas įvertinti sudėtingus ir prieštaringus naujausių laikų Lietuvos istorijos klausimus, kurie neretai vis dar mitologizuojami arba interpretuojami vadovaujantis vien ideologinėmis nuostatomis. Šiuo tikslu laiško autoriai planuoja surengti mokslinę konferenciją „Lietuva tarybiniais metais: pasiekimai ir praradimai“. Laiške teigiama: „Konferencija taip pat skiriama Pergalės prieš fašizmą 60-osioms metinėms“. Laiško autoriai prašo Ministrą Pirmininką pritarti renginiui ir rasti galimybę skirti konferencijai organizuoti dešimt tūkstančių litų ir dar 70 tūkst. litų – kolektyvinei monografijai „Lietuva tarybiniais metais: pasiekimai ir praradimai“. Prie laiško pridėtas Mokslų akademijos tikrųjų narių, habilituotų daktarų Algirdo Gaižučio, Jono Kubiliaus, Alfonso Merkio ir Juro Požėlos, Seimo narių Kazio Bobelio, Justino Karoso, Algirdo Kunčino ir Kazimiros Prunskienės pritarimas. Pritariantieji taip pat tvirtina, kad laiške siūlomiems vertinimams laikas jau pribrendo.

Iš okupacijų išsivadavusios trys Baltijos šalys per okupacijas patyrusios didžiulius praradimus, deja, tik apraudoti pajėgios, o materialius nuostolius pinigais skaičiuoja. Štai čia ir prisireikė sovietmečio „pasiekimų“, kad būtų sumažintos arba panaikintos okupanto kompensacijos. Ne H. Šadžiui, L. Truskai, akademikams ir Seimo nariams „pasiekimus“ vertinti, o labai panašu, kad jie vykdo užsakymą okupanto, kuris atlyginti žalą spyriojasi. Lietuvos valstybės vadovų vangumas reikalauti okupacijos žalos atlyginimo (nepaisymas lietuvių tautos reikalavimų, patvirtintų referendumu) tokį užsakymą galėjo paskatinti. Kita vertus, kai mokslo, švietimo bei kitos valstybinės įstaigos pastangų tautinei sąmonei gaivinti nededa, sergantiesiems prarasto rojaus nostalgija randasi palanki terpė kvailioti, sąmoningai ar nesąmoningai vykdyti buvusio okupanto užsakymus, reikšti jam nepelnytą meilę. Užtenka prisiminti kai kurių nehabilituotų ir habilituotų daktarų bei akademikų kvailiojimą, kai Mokslų akademijos salėje vertino A. Sniečkaus „nuopelnus“ Lietuvai.

Lieka tikėtis, kad Ministrui Pirmininkui užteks sveikos nuovokos nepasiduoti provokacijai prilygstančiai iniciatyvai, o tautiškai ir pilietiškai susipratusiai visuomenei – galių užkirsti kelią kėslams realizuoti. Ne dėl tautinės nesantaikos ar dėl nemeilės rusui, o dėl to, kad atsikvošėti metas pribrendo. Lietuvos istoriją turi rašyti savo tautą mylintys istorikai.

Algimantas Zolubas

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija