Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Darbai
Istorija
    ir dabartis
Krikščionybė
    šiandien
Kultūra
Lietuva
Likimai
Nuomonės
Parodos
Pasaulis
Pozicija
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai

Pažanga ir nauji iššūkiai ekumenizmo kelyje

Mindaugas BUIKA

Popiežius Jonas Paulius II laimina Popiežiškosios krikščionių tarybos pirmininką kardinolą Valterį Kasperį, pradedant ekumenines pamaldas, skirtas II Vatikano Susirinkimo deklaracijos „Unitatis redintegratio“ paskelbimo 40-osioms metinėms paminėti Nuotrauka iš „L`Osservatore Romano“

Krikščionių vienybė – Jono Pauliaus II pontifikato prioritetas

„Tikrasis ekumenizmas negali egzistuoti be vidinio atsivertimo ir atminties nuskaistinimo, be gyvenimo šventumo darnoje su Evangelija ir ypač be intensyvios ir nuolatinės maldos“, – kalbėjo popiežius Jonas Paulius II lapkričio 13 dieną Šv. Petro bazilikoje vykusiose ekumeninėse vakaro pamaldose, skirtose II Vatikano Susirinkimo dekreto apie ekumenizmą „Unitatis redintegratio“ („Vienybės atstatymas“) paskelbimo 40-osioms metinėms paminėti. Pamaldose dalyvavo ta proga Popiežiškosios krikščionių vienybės tarybos surengto tarptautinio kongreso dalyviai – nacionalinių episkopatų ekumeninių komisijų vadovai bei „broliški delegatai“ iš kitų krikščioniškų Bažnyčių ir bažnytinių bendruomenių.

Šventasis Tėvas homilijoje pažymėjo, kad minėto Susirinkimo dokumento, kurį inicijavo popiežius Jonas XXIII ir paskelbė Paulius VI, įgyvendinimas „iš pat pradžių buvo vienas šio mano pontifikato prioritetų“. Jis pripažino, kad pastaraisiais dešimtmečiais ekumeninis sąjūdis yra padaręs didelę pažangą, tačiau būta ir nesėkmių. Kartu iškilo nauji iššūkiai, kuriuos turi įveikti vis dar pasidaliję pasaulio krikščionys. Svarbiausia, kad, skirtingai nei prieš 40 metų, katalikai kitų konfesijų krikščionių jau nebelaiko „svetimaisiais ar pašaliniais, bet broliais ir seserimis“, ir kad nuolat stiprėja troškimas tarp visų tikinčiųjų pasiekti visišką vienybę.

Ekumeniniai santykiai daugiau nebėra nereikšmingas dalykas ar priedas prie tradicinės Katalikų Bažnyčios veiklos, sakė Jonas Paulius II. Krikščionių vienybės siekimas „remiasi išganomuoju Dievo planu suburti visus į viena“. „Tai yra atsakas į mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus valią, kuris troško tik vienos Bažnyčios ir savo mirties išvakarėse meldė Tėvą, kad visi būtų viena“, – kalbėjo Popiežius homilijoje. Jis pastebėjo, kad ekumenizmas yra esminis dalykas Bažnyčios misijai skelbti Kristaus mokslą raugu pasaulio taikai. Tai ypač svarbu „mūsų epochoje, kurioje matome klaidingo bedieviško humanizmo augimą ir su giliu skausmu stebime krauju pasruvusius konfliktus“. Tačiau ir šioje epochoje žmonių troškimas santarvei nėra sumažėjęs, todėl Bažnyčia turi likti patikimu santarvės ir broliškumo ženklu, kuris kyla iš tikėjimo į Jėzų Kristų, Taikos Kunigaikštį.

Kita vertus, anot Jono Pauliaus II, nors ekumeninis sąjūdis ir subūrė visus krikščionis, tačiau dar nėra pasiektas šios kelionės tikslas: „visiška ir regima vienybė tame pačiame tikėjime, tuose pačiuose sakramentuose ir toje pačioje apaštalinėje tarnystėje“. Nors pastaruoju metu įveikta daugelis nesupratimų ir išnyko nepalankus išankstinis nusistatymas, bet išliko nemažų kliūčių dar ilgame kelyje į galutinį susivienijimą. Popiežius apgailestavo dėl lėtumo sprendžiant teologinius nesutarimus, taip pat ir dėl „širdies atvirumo stygiaus“ bei užsiminė apie iškilusias naujas problemas, ypač etikos srityje, kas užkerta kelią „bendram liudijimui“. Jis kvietė dėl to nenusivilti ir nenuleisti rankų, bet su dar didesniu užsidegimu darbuotis suvokiant pareigą dėl Jėzaus išpažinėjų vienybės. „Užuot nusiminę dėl to, kad vis dar nėra įmanoma, mes turime būti dėkingi ir džiaugtis tuo, kas jau pasiekta ir turima“, – sakė Jonas Paulius II.

II Vatikano Susirinkimo mokymo reikšmė šių dienų ekumeniniam bendradarbiavimui

Lapkričio 10 dieną pristatydamas Romos priemiestyje Roka di Papa vykusį minėtą tarptautinį kongresą, kuriame buvo aptartas dokumentas „Unitatis redintegratio“ ir ekumenizmo eiga per vėlesnius 40 metų, jį surengusios Popiežiškosios krikščionių vienybės tarybos pirmininkas kardinolas Valteris Kasperis taip pat pripažino, kad vienybės tarp visų krikščionių atkūrimas buvo vienas principinių II Vatikano Susirinkimo rūpesčių. „Viešpats Kristus įkūrė vieną ir tik vieną Bažnyčią“, – kalbėjo kardinolas. – Todėl krikščionių pasidalijimas yra priešingas Viešpaties valiai“, ir vienybės atkūrimas yra ne antraeilis ar trečiaeilis reikalas, bet prioritetas visai Bažnyčiai, kaip tai savo ekumenine veikla patvirtino ir popiežius Jonas Pauliaus II bei jo pirmtakai.

Tarp ekumeninių įvykių, kurie būtų buvę „neįsivaizduojami prieš II Vatikano Susirinkimą“, kardinolas V.Kasperis nurodė 1965 metais įvykusį popiežiaus Pauliaus VI istorinį susitikimą Jeruzalėje su Konstantinopolio stačiatikių patriarchu Atenagoru, taip pat 1999 metais paskelbtą bendrą katalikų ir liuteronų „Deklaraciją dėl nuteisinimo doktrinos“, pagaliau garsiosios Kazanės Dievo Motinos ikonos šiemetį grąžinimą Maskvos patriarchatui. Už ekumenizmą atsakingas Šventojo Sosto dikasterijos vadovas taip pat pripažino, kad ne visas problemas buvo įmanoma išspręsti, pasitaikė ir nepamatuotų iliuzijų, kurios galbūt sąlygojo tam tikrą nusivylimą.

„Iškilo ir naujų iššūkių, – sakė jis. – Iš vienos pusės – reliatyvizmas ir postmodernistinis pliuralizmas, o iš kitos pusės – agresyvus fundamentalizmas, kuris būdingas tiek senoms, tiek ir naujoms sektoms, su kuriomis neįmanoma vesti… ženklaus ir pagarbaus dialogo“. Ir popiežius Jonas Paulius II, ir kardinolas V.Kasperis pažymėjo, jog etinis liberalizmas, kuriuo yra persiėmusios protestantiškosios konfesijos, irgi trukdo palaikyti visavertį ekumeninį bendravimą. Be to, jeigu ekumeniniai santykiai sukoncentruojami tik į simbolinį ir paviršutinišką aktyvumą, tai vertingesnių rezultatų sunku tikėtis.

Kalbėdamas apie ekumeninio dialogo perspektyvas, kardinolas V.Kasperis atkreipė dėmesį į du aktualius aspektus: katalikiškojo identiteto išsaugojimą ir vadinamąjį „dvasinį ekumenizmą“. Jis sakė, jog kartais reiškiamas įtarimas, kad ekumeninis dialogas daro žalą katalikiškajam identitetui, yra nepateisinamas. „Tiesa yra priešinga: tikrasis dialogas reikalauja, kad partneriai turėtų ir saugotų savąjį identitetą“, – aiškino kardinolas. Dėl dvasinio ekumenizmo jis sakė, kad „ekumenizmas nėra bažnytinė diplomatija“, bet „dvasinis procesas“. Šie klausimai bus išsamiau aptarti dabar Popiežiškosios krikščionių vienybės tarybos rengiamose ekumeninės veiklos direktyvose, kurios taip ir vadinsis „Dvasinio ekumenizmo vademecum“.

Vėliau kongrese skaitytame pranešime sutelkęs dėmesį į II Vatikano Susirinkimo konstitucijoje „Lumen gentium“ aptartą „keliaujančios Bažnyčios eschatologinį pobūdį“ kardinolas V.Kasperis pažymėjo, kad šiuo aspektu ekumeninis sąjūdis yra artimai susijęs su misijiniu sąjūdžiu. Misija taip pat yra eschatologinis reiškinys, kurio dėka Bažnyčia priima tautų kultūrinį paveldą, jį nuskaistina ir praturtina, tuo pačiu praturtindama ir save, pasiekdama savo pilnatvę savajame katalikiškume. Taip per ekumeninį sąjūdį Katalikų Bažnyčia dalyvauja dovanų apsikeitime su atsiskyrusiomis Bažnyčiomis, jas praturtina ir tuo pat metu jų dovanas padaro savomis, jas visiškai realizuodama savajame katalikiškume.

Kardinolas V.Kasperis atkreipė dėmesį į „Lumen genium“ pateiktą Bažnyčios apibrėžimą, pagal kurį Kristaus Bažnyčia tęsia „savąjį buvimą“ Katalikų Bažnyčioje, o ne „yra“ Katalikų Bažnyčia. Taip Susirinkimas pripažino, jog „Bažnyčios elementai“ egzistuoja ir regimos Katalikų Bažnyčios išorėje, tai yra atsiskyrusiose Bažnyčiose ir bažnytinėse bendruomenėse, ir gali būti jų narių išganymo priemonėmis.

Katalikų ir stačiatikių teologiniai debatai dėl šv. Petro įpėdinio tarnystės

Popiežiškosios krikščionių vienybės tarybos pirmininkas akcentavo skirtingas sąlygas Katalikų Bažnčios ekumeniniam dialogui su Stačiatikių Bažnyčiomis ir su Vakarų krikščionių konfesijomis. Tarp katalikų ir vadinamųjų reformacijos krikščionių skirtumai yra žymiai didesni: skiriasi mokymas apie išganymą, Šventąjį Raštą, Bažnyčią ir jos tarnus, Švč. Mergelės Marijos vaidmenį, daugelį moralės klausimų. Taip pat ir Eucharistijos celebracija protestantų bendruomenėse, Katalikų Bažnyčios požiūriu, yra neišbaigta. Visa tai sudaro aiškias ribos ekumeniniam dialogui, ypač teologijos srityje, tuo labiau kad apaštalinė įpėdinystė protestantų bendruomenėse yra nutrūkusi.

Tuo tarpu į stačiatikius ir kitus Rytų krikščionis katalikai žiūri kaip į „Bažnyčias seseris“ ir pripažįsta, kad jų dvasinis paveldas yra dalis visapusiško Bažnyčios katalikiškumo. Didžiausia problema katalikų ir stačiatikių santykiuose yra šv. Petro įpėdinio – Popiežiaus – tarnystė, į ką pastaruoju metu yra bandoma susitelkti abiejų konfesijų teologų dialoge. Popiežius Jonas Paulius II 1995 metais paskelbtoje ekumeninėje enciklikoje „Ut unum sint“ yra pakvietęs rimtai apmąstyti, kaip geriau apaštalo Petro įpėdinio tarnystė galėtų prisidėti prie krikščionių vienybės XXI amžiuje. Kaip tik šiuo tikslu 2003 metų birželį Vatikane vyko tarptautinis simpoziumas, kuriame kartu su katalikų teologais dalyvavo ir Konstantinopolio patriarchato bei kitų penkių nacionalinių Stačiatikių Bažnyčių atstovai.

Spalio viduryje pristatydamas prieš metus vykusio teologų simpoziumo pranešimų rinkinį kardinolas V.Kasperis pažymėjo, jog „tai nėra ginčas dėl Popiežiaus neklaidingumo dogmos teisingumo, bet paieška sprendimų, kokiomis formomis ta tiesa galėtų būti taikoma“. Kitaip sakant, katalikų ir stačiatikių teologai minėtame susitikime bandė nustatyti galimą „manevravimo erdvę“ tarp dviejų, kaip kartais atrodo, priešingų pozicijų. Kardinolas V.Kasperis sakė, kad jis, kaip katalikas, yra visiškai įsitikinęs, jog Popiežiaus tarnystės autoritetas yra tvirtai pagrįstas Šventuoju Raštu, tačiau reikia stengtis įveikti „psichologinius barjerus“ ir nesupratimus, kurie neleidžia ir kitų konfesijų krikščionims priimti šį Bažnyčios mokymą.

Knygos pristatyme dalyvavęs Italijos stačiatikių metropolitas Joanas (Dziulas), priklausantis Konstantinopolio patriarchatui, pabrėžė to tarptautinio simpoziumo reikšmę, nes tai buvo pirmas kartas, kai Šventasis Sostas su stačiatikių ekspertais surengė diskusiją esminiu katalikų magisteriumo klausimu. „Nors šis klausimas lieka skiriančiu abi Bažnyčias, tačiau vykusi diskusija atvėrė naują erą ir tam pasitarnavo tas faktas, kad pats popiežius Jonas Paulius II turi gilią ekumeninę dvasią, kuri padeda nutiesti kelią abipusiam suartėjimui“, – sakė metropolitas Joanas. Jis nurodė, kad stačiatikių dvasiniai lyderiai taip pat ieško būdų, kaip išspręsti požiūrio skirtumus, kurie susiję su Popiežiaus tarnyste, „neišduodant savojo tikėjimo“.

Pripažindami, kad dar turės praeiti netrumpas laiko tarpas, kol bus rastas abipusis sutarimas, kai Popiežius, būdamas Romos vyskupu, gali vadovauti suvienytai Bažnyčiai, simpoziumo dalyviai paragino Katalikų ir Stačiatikių Bažnyčias savo bendruomenėse imtis tam tikrų iniciatyvų, kurios palengvintų šį bendrą supratimą. Stačiatikiai buvo paprašyti labiau suvokti, kad, šalia jų „sinodinio“ Bažnyčių valdymo, yra ir patriarchai, turintys realų autoritetą ir valdžią. Todėl negalima tikėtis, kad Popiežius šios galios neturėtų ateities suvienytoje Bažnyčioje. „Stačiatikiams nėra primato be sinodiškumo, tačiau taip pat negali būti sinodo be primato, kuris buria vyskupus kartu ieškoti sprendimų“, – aiškino metropolitas.

Taip pat ir Katalikų Bažnyčia buvo paraginta parodyti didesnę ištikimybę II Vatikano Susirinkimo mokymui apie visiško orumo ir katalikiškumo pripažinimą vietinėms Bažnyčioms ir užtikrinti, kad jų vyskupai, būdami apaštalų įpėdiniai, nebus traktuojami tik kaip Popiežiaus atstovai. Katalikų Bažnyčios valdymo „piramidės struktūra“, kai Popiežius remiasi savo visuotiniu autoritetu ten, kur, stačiatikių nuomone, yra vietiniai reikalai, be vietinių Bažnyčių bent nuomonės išklausymo, metropolito Joano pastebėjimu, kelia stačiatikiams tam tikrą baimę. (Ši pastaba, žinoma, yra ne visai objektyvi, nes popiežius Jonas Paulius II kartu su Šventojo Sosto dikasterijų vadovais dėl visų svarbesnių ir su vietinėmis Bažnyčiomis susijusių reikalų tariasi su diecezijų ordinarais, pabrėždamas vyskupų kolegialumo reikšmę – M.B.)

Knygos pristatyme, taip pat ir sinode dalyvavęs žinomas vokiečių katalikų teologas monsinjoras Hermanas Jozefas Potmejeris pastebėjo, kad Popiežiaus autoritetas turi būti suprastas ir teisingame istoriniame kontekste, nes primato atsakomybės įgyvendinimas gali turėti įvairias formas. Suvienytoje Bažnyčioje popiežiaus, kaip „Vakarų krikščionių patriarcho“, jurisdikcija katalikams ir Rytų krikščionims, turintiems savus patriarchus, matyt, išliks skirtinga. Tačiau ir pastariesiems Popiežius, kaip Visuotinės Bažnyčios primas, „neturės būti vien tik brolis“, bet vykdys realią galią, kad apaštalo šv. Petro įpėdinio tarnystė liktų efektyvi.

Katalikų ir liuteronų dialogo paperkantis nuoširdumas

Nors katalikų ir protestantų tokio esminio teologinio dialogo galimybės yra menkesnės, tačiau ekumeniniai „bažnytinių viršūnių“ susitikimai padeda palaikyti nuoširdžią santykių atmosferą. Štai, apžvelgdamas rezultatus, po rugsėjo pradžioje vykusio trijų dienų vizito Vatikane, Vokietijos Evangelikų Bažnyčios tarybos pirmininkas Berlyno liuteronų vyskupas Volfgangas Huberis pareiškė apie „naują svarbų žingsnį abiejų Bažnyčių ekumeniniuose santykiuose“. Duodamas interviu Vatikano radijui po audiencijos pas popiežių Joną Paulių II, vyskupas V.Huberis ypač džiaugėsi jam padovanotu pektoriniu kryžiumi, o tai, jo manymu, „yra akivaizdus ženklas vyskupiškos tarnystės Evangelikų Bažnyčioje reikšmės pripažinimui“. Tačiau Berlyno liuteronų dvasinis vadovas taip pat pastebėjo, jog tarp katalikų ir protestantų lieka esminiai skirtumai suvokiant apaštalinę įpėdinystę.

Vyskupo V.Huberio vizitas Vatikane, kaip ir jam įteikta dovana, buvo skirta popiežiaus Jono Pauliaus II neseniai minėto pontifikato 25-mečiui prisiminti. „Šis susitikimas tapo svarbiu elementu ekumeninių santykių evoliucijoje“, – sakė liuteronų vyskupas ir pripažino, jog trumpo pokalbio metu ypatingų abi Bažnyčias liečiančių bendrystės problemų neįmanoma išspręsti. – Mes tik prašėme vienas kito Viešpaties palaimos mūsų kelyje, mūsų tarnystėje. Aš visuomet prisimenu Popiežiaus atviras ir dėmesingas akis. Aš jų niekada neužmiršiu“.

Jis teigė, jog santykiui tarp katalikų ir liuteronų vadovų nuolat gerėja, ypač po to, kai 1999 metais buvo pasirašytas bendras dokumentas dėl nuteisinimo teologinės doktrinos. Nuo to laiko Pasaulio liuteronų federacijos ir Popiežiškosios krikščionių vienybės tarybos atstovų susitikimai vyksta kasmet pakaitomis Romoje ir Ženevoje, kur reziduoja pasaulinė liuteronų vadovybė. Tarp rimtų klausimų, kurie lieka neišspręsti šiose diskusijose, yra vadinamasis „eucharistinis svetingumas“, tai yra liuteronų šventosios Komunijos priėmimas katalikų bažnyčiose ir atvirkščiai. Tokie pasitaikantys atvejai Vokietijoje ir kitose šalyse neseniai paskelbtame Dieviškojo kulto ir sakramentų kongregacijos dokumente „Redemptionis sacramentum“ buvo įvertinti kaip neleistinas piktnaudžiavimas.

Nepaisant tokių nukrypimų, katalikų ir liuteronų artimas bendravimas Vokietijoje, kur šių konfesijų tikinčiųjų yra beveik vienodas skaičius, gana ženkliai veikia bendrąjį ekumeninį sąjūdį. „Vokietijoje mes labai intensyviai jaučiame, kad ekumenizmui alternatyvos nėra, ir teikiame didelę reikšmę tam, ką ekumeninis dialogas yra pasiekęs, – sakė vyskupas V.Huberis. – Mes žinome, kad negalima tikėtis greitos pažangos klausimuose, kurie lieka atviri, ir kad to reikia siekti su išmintimi ir su būdingu ekumeniniu nekantrumu“.

© 2004 "XXI amžius"