|
Stagnacijos akivare
Petras KATINAS
Visame pasaulyje žinomas rusų rašytojas Danijilas Graninas, daugelio literatūros kritikų vadinamas rusų garbės, sąžinės ir padorumo etalonu, vertindamas dabartinį gyvenimą ne tik Rusijoje, bet ir visoje posovietinėje erdvėje, pareiškė, jog dabar viešpatauja cinizmo ir tiktai pinigų kultas, o dar turintiesiems sąžinę vieni nemalonumai. Teisingas pastebėjimas, bet nuo jo niekam ne lengviau. Ypač kai matai, kaip socialiai orientuota valdžia, partinius nomenklatūrininkus dabar smarkiai atskiedusi oligarchais su kriminaliniu atspalviu, švaistosi pinigais ir net nebežino, kaip juos išvaistyti. Pavartę Stilių, pažiūrėję visokių grietinėlių laidų, tai išvysime kiekvieną dieną. Vien Brazauskų keliamos puotos jų viešbutyje ką reiškia! Taigi dabar socialiai orientuoti susijungė su oligarchais. Dar nespėjus patvirtinti naujosios Vyriausybės, tautai paskelbta džiugi žinia: nuo Naujųjų metų pradžios už vieną kubinį metrą dujų jau mokėsime penkiais centais, o už elektros energijos kilovatvalandę dviem centais daugiau. Nors dar neseniai buvo teigiama, kad dėl dolerio kurso kritimo dujų kaina turėtų šiek tiek sumažėti. Sumažėjo tik keliems mėnesiams ir tik keliais centais ir tik kai kuriems. O iš tiesų turėjo sumažėti tokia dalimi, kiek dolerio kursas jau nukritęs, t.y. 35 proc. Ir nukritęs ne prieš tris mėnesius beveik prieš trejus metus. Nes už iš Rusijos perkamas dujas mokame doleriais. Aiškinama, jog būsimasis kainų augimas nieko baisaus, nes gelbėtojo išmintingo vadovavimo dėka visų piniginės storėja vos ne kasdien. Valstybinės kainų ir energetinės kontrolės tarnybos viršininkas V.Jankauskas šiame kainų padidėjime nemato nieko bloga. Pasirodo, dar neperžengta kažkokia viršutinė riba. Tad kol prieisime iki tos niekam nežinomos viršutinės ribos, dar daug kas gali atsitikti.
Vienas išminčius yra pasakęs, kad valdžia visada kvailesnė už tautą. Tačiau ji jokiu būdu negali būti tokia kvaila, kad nepaisytų tautos ir visuomenės nuomonės. Kalbama, jog nieko čia nepadarysi. Tokia jau mūsų istorija. Nepasisekė mums su ja. Nuolatinės okupacijos, geriausių tautos žmonių naikinimas, pagaliau faktiškai mažai pasikeitusi komunistinių nomenklatūrininkų valdžia, krūpčiojanti nuo kiekvieno tos pačios Maskvos botago pliaukštelėjimo. Tačiau ne tik mums visiems labai nepasisekė su istorija. Vokietijai kažkada irgi nepasisekė su Hitleriu ar prieš jį su Hindenburgu. Tačiau šalis sugebėjo atsistoti ant kojų, ir demokratinių procesų joje galima tiktai pavydėti. Štai dar vienas pavyzdys. Neseniai galingiausioje pasaulio valstybėje JAV įvyko prezidento rinkimai. Iš tiesų tai buvo savotiška atrakcija daugeliui amerikiečių. Nesvarbu, už ką balsavusiųjų už Džordžą Bušą ar Džoną Kerį. Absoliuti dauguma amerikiečių puikiai žino, kad ir įprastas gyvenimas, ir tvarka nuo rinkimų rezultatų nepasikeis. Be to, demokratiniame pasaulyje niekas net neįsivaizduoja, jog koks nors neišmanėlis avantiūristas gali laimėti rinkimus ar bent jau užimti kokį nors reikšmingesnį postą skelbdamas apie būsimąjį rojų po 1, 11 ar 111 dienų. Taip gali atsitikti tik su ilgus dešimtmečius komunistinius kliedesius iškentusiais, sumankurtėjusiais žmonėmis. Beje, dar tik griuvus geležinei uždangai ir atsivėrus galimybėms pasižvalgyti po supuvusį Vakarų pasaulį, nelengva buvo patikėti ten apsilankiusių tėvynainių pasakojimais, jog Vakaruose yra pakankamai daug žmonių, kurie net nežino (ir nesidomi), kas yra, pavyzdžiui, socialinių reikalų ar koks kitas ministras. Netgi premjeras. Jiems tai visiškai nesvarbu, nes puikiai žino, kad valdžia, kad ir kokia ji būtų, socialdemokratinė ar dešinioji, pirmiausia rūpinasi savo piliečiais. Pabrėžiu: ne elektoratu, prisimenamu tik prieš rinkimus, o piliečiais. Bet svarbiausia valstybe, jos įvaizdžiu.
Apie kokį rūpinimąsi valstybe, jau nekalbant apie jos žmones, kurie iškart po rinkimų atsiduria paskutinėje vietoje, galima kalbėti! Štai naujoji Seimo dauguma vicepirmininku ir Seimo Europos komiteto pirmininku nežinia už kokius nuopelnus paskyrė valstietį Alfredą Pekeliūną iš K.Prunskienės frakcijos. Dar nespėjęs apšilti kojų Seime, šis Krekenavos agrofirmos, susijusios su naujuoju Lietuvos caru V.Uspaskichu, vadovas griežtai pasipriešino, kad į protestų bangos apimtą Kijevą būtų komandiruoti du Lietuvos parlamentarai. Esą jis yra ūkininkas, todėl protingiausia būtų palaukti, kuo viskas baigsis Ukrainoje. Bet svarbiausia, jog A.Pekeliūnas iš tos pačios prorusiškos kompanijos, nedrįstančios net mažojo pirštelio pajudinti, jeigu tai nepatinka Maskvai. Ir nežinia, kam šovė į galvą padaryti šį asmenį labai svarbaus Seimo Europos komiteto pirmininku. Kuo jis pasižymėjo? Matyt, kaip labai didelis privalumas buvo tas, kad valstietis nemoka anglų kalbos. Be to, ką jis išmano apie ES reikalus? Kaip jis bendraus su kolegomis? Lietuvos diplomatai ir derybininkai, vedę derybas dėl Lietuvos stojimo į ES, pažymi, kad Europos komitetui turi vadovauti žmogus, atitinkantis bent jau minimalius profesinius kriterijus. Pirmiausia puikiai mokėti anglų ir prancūzų kalbas. Tikriausiai buvo atsižvelgta į svarbiausius A.Pekeliūno nuopelnus mokslinėje srityje. Mat dar 1978 metais jis parašė fundamentalų mokslinį (aišku, fundamentalų tik sovietinio mokslo požiūriu) darbą Darbo mokslinis organizavimas stambiose karvių fermose, o 1989-aisiais užviršavo savo išsimokslinimą baigęs Leningrado aukštąją partinę mokyklą. Dabar net labiausiai atsilikusiose valstybėse apie tokias pareigas, kaip A.Pekeliūno Seime, negali net svajoti tokie žmonės, mokantys tik velikij mogučyj jazyk. Kaipgi čia neprisiminsi vieno dar sovietinių laikų anekdoto: Vienas partinis funkcionierius, grįžęs iš Vokietijos, pasakoja kitam funkcionieriui savo įspūdžius. Anas ir klausia: O kokia kalba jie ten kalbasi? Aišku, vokiškai. Tai kaip tada jie vienas kitą supranta? Ši nuostata, kad tik rusų kalba yra geriausia, vertingiausia, įdiegta ne tik daugeliui mūsų dabartinių vadovų, bet ir jų atžaloms. Be to, ir pačią rusų kalbą pakankami sugadino partinis žargonas. Pakanka tik pasiklausyti, kokiais sakiniais lyg ir lietuviškai kalba amžinasis Premjeras. Vien atsakomybės nešimas ką reiškia! Taip ir neša ne tik nesančią atsakomybę, bet ir visa kita. Neša net susiriesdamas. Antai K.Prunskienės valstiečiai, turėdami Seime vos trylika mandatų, gavo ne tik labai įtakingą Europos reikalų, bet ir Ekonomikos komiteto pirmininko postą. Už kokius jų ypatingus nuopelnus? Ogi už tą nešimą.
Dar absurdiškesni dalykai vyksta formuojant Seimo tarpparlamentinių ryšių grupes. Tokių grupių kol kas jau atsirado net 31. Be abejo, jų bus ir daugiau. Bet įdomiausia ne tai. Būriais veržiasi draugauti su tokiomis egzotiškomis valstybėmis kaip Filipinai, Šri Lanka, Tailandas, Pietų Afrika. Mat, anot vieno nuosekliausio paksininko, dar neperbėgusio pas darbiečius, nors jau, atrodo, besirengiančio, Algimanto Matulevičiaus, užsirašiusio kol kas tik į dvi tarpparlamentinių ryšių grupes su Filipinais ir Šri Lanka, reikia plėsti ryšių geografiją... Kitaip tariant, už visų mokesčių mokėtojų pinigus pasilepinti šiltuose kraštuose. Kokia nauda bus iš tokių ryšių grupių Lietuvai? Absoliučiai jokios. Kaip ir iš daugelio Seimo komitetų ar Antikorupcinės komisijos, kurie turėtų kontroliuoti valdžios veiklą. Tai dar viena fikcija, komedijiniai personažai, kurie pritars bet kam, ką nuspręs valdančioji koalicija. Tiksliau, naujai susiformavęs klanas pagal blogiausias rusiškas ir azijietiškas tradicijas.
Pakanka tik pasižiūrėti, kaip pasielgė A.Brazausko-A.Paulausko koalicija su savo padoriausiais partiečiais A.Salamakinu, vadovavusiu Etikos ir procedūrų komisijai, N.Steibliene Antikorupcinei komisijai, ar J.Sabatausku. Paprasčiausiai nugrūdo juos į paskutiniąsias partinio sąrašo vietas. O vadovauti šioms komisijoms valdančioji koalicija jau paskyrė savus, paklusnius žmones. Tai rodo, kad principingiems ir nepraradusiems sąžinės žmonėms valdančiajame elite negali būti vietos. Ypač dar ir dėl to, kad jie nėra pakankamai raudoni. Tiesa, J.Sabatauską, laimėjusį rinkimuose, pamalonino paskirdami vadovauti Teisės ir teisėtvarkos komitetui, kad ateityje būtų sukalbamesnis.
O tų azijietiškų tradicijų viršūnė Premjero pasirinkimas. Įdomu, kad vietoje buvusios visiems žinomos ir humoro laidų mėgstamiausios trijų raidžių abriviatūros AMB (Algirdas Mykolas Brazauskas) atsirado nauja PPP. Tai yra Patikimas, Patyręs, Patriarchas. Tik visa bėda, kad šalia PPP atsiranda dar vienas. Kol kas dar ne patriarchas, bet pakankamai patyręs Viktoras Afanasjevičius. Apsitrynęs Rusijos Gazprom ir kituose Maskvos koridoriuose. Tai asmuo, būsimasis ūkio ministras, siekiantis iš pradžių visai Lietuvai pritaikyti Kėdainių modelį, o ateityje gal ir lukašenkišką ar putinišką. Skirtumai nedideli. Tiesa, kai kas kalba apie du Viktorus, kontroliuosiančius svarbiausias Ūkio ir Susisiekimo ministerijas, kurioms atiteks Europos Sąjungos fondų pinigų liūto dalis. Tai yra Viktorą Uspaskichą ir Viktorą Muntianą. Dėl pastarojo įtakos tai visi gali būti ramūs. Šis tėra tiktai didžiojo Viktoro marionetė, paklusnus tarnas, vykdantis bet kokias savo viršininko instrukcijas.
Kaip ir buvo suplanuota, Seimas praėjusį ketvirtadienį 78 balsais už ir 38 balsais prieš patvirtino premjeru antrajai kadencijai A.Brazauską. Vėl buvo papilta tradicinių liaupsių serija. Pagrindiniai šlovintojai buvo darbietis, senas Premjero bičiulis žemdirbys J.Jagminas, sveikatos apsaugą prie chaoso atvedęs buvęs sveikatos apsaugos ministras, dabar už tuos nuopelnus paskirtas Socialdemokratų frakcijos seniūnu J.Olekas ir net du kartus lipęs į tribūną A.Brazausko medžioklės partneris B.Bradauskas. Pastarasis pasinaudojo proga ir dar kartą išgyrė didžiąją kaimynę Rusiją, prie kurios tariamai be jokio reikalo kabinėjasi Tėvynės sąjunga. Aišku, prie jų prisijungė ir K. Bobelis. Tačiau įdomiausią kalbą, šlovindamas patriarchą, išrėžė buvęs komjaunimo veikėjas, vėliau liberalas, dar vėliau paksininkas, o dabar ir nuo pastarųjų atsiribojęs A.Matulevičius. Iškoneveikęs Tėvynės sąjungą, kas tapo jo pagrindiniu užsiėmimu (kaip ir K.Bobelio), A.Matulevičius, įsiteikdamas V.Uspaskichui, ragino A.Brazauską imtis priemonių prieš Tėvynės sąjungą ir jiems vis dar drįstančiam suteikti tribūną Nacionaliniam radijui ir televizijai. (Beje, šis parlamentaras puikiai panaudojo komjaunuolišką patirtį: kaip skelbia spauda, jis vikriai pasinaudojo savo parlamentiškosiomis galimybėmis išvengti mokesčių už įsigytus žemės sklypus, taip apvogdamas valstybę šimtais tūkstančių litų.) O pats patikimas, patyręs, patriarchas (t.y. PPP), prisijungęs prie tokių linkėjimų, dar kartą pasirodė, kas jis iš tiesų esąs ištikimiausias Rusijos vasalas. Jis užsipuolė parlamentarus, drįsusius paremti Ukrainos demokratus, ir įsakmiai patarė nesikišti į svetimų valstybių reikalus. Taigi visi privalo elgtis taip, kaip nurodys Maskvos šeimininkas.
Ir jau nieko čia nepadarysi. Privalėsime kentėti pelėsiais dvelkiančios brežnevinės stagnacijos arba jos kiek patobulintą variantą dar ketverius metus. Jeigu iškentėsime, žinoma.
Kad kentėsime, tai visiškai aišku. Juk būsimosios Vyriausybės galva, iš anksto pareiškęs, kad neprisiima atsakomybės už ministrų veiklą, dabar sakė neturįs nei svertų, nei galių susidoroti su korupcija ar šešėline ekonomika. Ir tai esą ne jo reikalas.
© 2004 "XXI amžius"
|