|
Identiteto paieškos
Lietuvos krikščionių demokratų problemos
Po Lietuvos Respublikos Seimo rinkimų suformuota senai nauja Seimo dauguma, lygiai tokia pati Vyriausybė. Audringų rinkimų metai pasibaigė. Metas atsipūsti?
Politikoje ne tik ramybės metas. Reikėtų atvirai pakalbėti ir apie skaudžiausias šių dienų politikos aktualijas. Šis Seimas pirmasis atkurtosios Respublikos Seimas, kuriame nėra krikščionių demokratų atstovų. Įsivaizduoju, kaip šioje vietoje sukyla įvairių protestuotojų choras. Galima ginčytis, galima ir nesutikti, tačiau faktas nepaneigiamas Lietuvos krikščionys demokratai buvo nušluoti į politikos pašalį. Oponentai pasakytų, kad krikščionių demokratų frakciją turi konservatoriai, kad į Seimą pateko vienintelis nepriklausomas LKD narys P.Gražulis, kad buvęs krikščionių lyderis dr. K.Bobelis irgi sėdi Seime, tiesa, pagal kitos ir kitokios partijos sąrašą.
Šios replikos nekeičia problemos esmės kaip čia atsitiko, kad šalyje, kur 78 proc. gyventojų užsirašė Romos katalikais, krikščionims demokratams atstovaujanti partija patyrė visišką krachą? Kodėl buvęs šios dar prieš aštuonerius metus įtakingos (tada turėta 16 vietų parlamente) partijos populiarumas nugrimzdo į užmarštį, o buvę šios partijos lyderiai išsilakstė po kitas, giminingas ir negiminingas partijas, išėjo iš politikos į biznį, diplomatinę tarnybą ir pan. Kas gi atsitiko? Juk net ir Katalikų Bažnyčia tebelieka ta institucija, kuria pasitiki bene daugiausia Lietuvos gyventojų. O Krikščionių demokratų partijos vardas rinkėjams šiandien sukelia tik atlaidžias šypsenas. Pagaliau kokie krikščionys demokratai dr. K.Bobelis, tapęs valstiečių partijos frakcijos nariu, ar P.Gražulis, rinkimus savo apygardoje pabrėžtinai laimėjęs kaip nepriklausomas kandidatas? Šis ponas didžiuojasi savo nepriklausomybe, bet juk prof. K.Prunskienė yra minėjusi, kad pas ją ateis ir P.Gražulis. Pagaliau gal jam ten ir geriau būtų? Visgi savas, kolūkio pirmininko sūnus
O kur tikri krikščionys demokratai? Tikra tiesa, keletas tokių yra ir kitose partijose, bet ne visi jų net ir autobiografijose prisipažįsta kada nors buvę krikščionimis demokratais
Atrodo, problema yra sena ir daugiabriaunė. Nesiryžtame nagrinėti ideologinių LKDP moralinio žlugimo ypatybių. Gal kada tai atliks teologai ar filosofai. Tačiau problema ne ta, kad krikščioniškojo socialinio mokslo išpažinėjai pamiršo patį Dekalogą ir subyrėjo į keletą labai protingų, labai teisingų ar labai diplomatiškų (pamenate, apie kokias buvusios LKDP skeveldras kalbame?) grupelių, pamiršusių pagrindinius krikščionybės postulatus artimo meilę ir pakantumą. Ne ką mažiau negu ideologinė savivoka krikščionims demokratams buvo opi ir partijos identiteto paieška. Suprantama, visus šiuos 15 metų rinkėjams buvo tvirtinama, kad LKDP, o po to ir LKD yra tos tikrosios, prieškarinės LKDP tęsėja ir plėtotoja. Bet vien kalbėti apie tai, koks buvai geras (su senąja, prieškarine LKDP naująją partiją geriausiu atveju siejo tik pavadinimas ir keletas garbaus amžiaus veteranų) kažkada prieš 60 ar 70 metų, tikrai nepakanka. Niekas neneigia LKDP nuopelnų atstatant Lietuvos valstybę 19181926 metais, tačiau besaikis gyrimasis praeitimi tik sukelia įtarimą, kad už liaupsių slepiasi tie, kurie nieko negali pasakyti šiandien. Taip ir atsitiko labai greitai toks anos LKDP nuopelnų iškėlimas ne tik žmonėms nusibodo, bet ir ėmė ryškiai kontrastuoti su atkurtosios partijos lyderių bejėgiškumu nūdienos politikos sūkuriuose. LKDP labai mėgo girtis anos Lietuvos partijos vadų pasiekimais. Kaip žinoma, dangstytis M.Krupavičiaus ar K.Pakšto vardais labai patogu. Bet ar nors vienas tų pagyrūnų yra atidžiau studijavęs šių ir kitų iškilių prieškario krikščionių demokratų veikalus? Kita vertus, tuoj iškyla dar vienas klausimas ar buvo šių dienų LKDP istorijoje nors vienas politikas, prilygstantis ar nors panašus į M.Krupavičių? Vargu
Sunkiausia LKDP buvo išsaugoti savo individualybę, kai šalia buvo Sąjūdis, o vėliau iš jo branduolio išsirutuliojo ir Tėvynės sąjunga Lietuvos konservatoriai. Skirtingai nuo LKDP, konservatoriai neturėjo ir neturi jokio tvirto ideologinio pagrindo, tačiau visada turėjo charizminį lyderį prof. V.Lansbergį. Šio Atgimimo vadovo asmenybė konservatoriams atstojo, o iš dalies ir dabar atstoja ideologinę tuštumą. Mūsų konservatyvizmui solidumo nesuteikė net desperatiški bandymai pritempti jį prie britų konservatoriškos doktrinos. Lietuva ir Didžioji Britanija yra visiškai nesulyginami dalykai tiek dėl demokratijos tradicijų skirtingumo, tiek dėl konfesinių-kultūrinių šių valstybių skirtumų. Tiesa, atrodo, kad tai pagaliau suvokė ar pradeda suvokti ir patys konservatoriai, palengva atsigręžiantys į vietines tradicijas tą pačią krikščioniškąją demokratiją. Juk, kalbant paprastai, britų konservatyvizmas yra viso labo ta pati krikščioniškoji demokratija, perlaužta per ūkanotojo Albiono prizmę
Regis, viena didesnių, jei ne didžiausių, LKDP, o vėliau ir jos įpėdinių bėdų buvo ta, kad jie niekaip nesugebėjo suformuluoti savo požiūrio į konservatorius. Galima praleisti tą metą, kai šios partijos dar nebuvo, bet susidaro įspūdis, kad nuo pat TS(LK) susikūrimo 1993 metais LKDP niekaip nesugebėjo nustatyti santykio su savo idėjiniais bendražygiais. LKDP požiūris į juos buvo ir yra nenuspėjamas. Kurį laiką atrodė, kad tai yra politiniai partneriai. Prisiminkime laikotarpį iki 1996 metų Seimo rinkimų ir tuoj po jų. Tada konservatoriai ir LKDP glaudžiai bendradarbiavo, netgi buvo valdančiojoje koalicijoje. Tuo metu abi šios partijos laikytos artimais sąjungininkais.
Po kelerių metų situacija ėmė keistis. Krintant dešiniųjų populiarumui, LKDP vadai ėmė manevruoti. Neapgynę (ar nenorėję apginti) savo deleguoto ministro akad. Z.Zinkevičiaus, partijos vadovai pabandė gudrauti, siekdami vienu šūviu nušauti du zuikius ir išsaugoti savo du ministrus, ir pademonstruoti žmonėms tariamą savo savarankiškumą. Tokios demagogijos viršūnė buvo žymusis koalicijos su konservatoriais nutraukimas, tuo pačiu metu liekant ministrų postuose. Rinkėjai nėra kvailiai toks LKDP elgesys buvo suvoktas kaip veidmainystė. Juk jei nori nuo kažko atsiriboti, tai neužtenka tuščių žodžių, reikėjo tikrai atsiriboti išeinant iš Vyriausybės. Taip neatsitiko, ir rinkėjai žiauriai nubaudė LKDP, 2000 metų rinkimuose palikę ją už 5 proc. barjero. Į Seimą tada pateko tik tie LKDP nariai, kurie neturėjo konkurentų konservatorių savo rinkimų apygardose.
Po šių rinkimų LKDP tonas keitėsi dar greičiau. Santykiai su konservatoriais tapo vis šaltesni. Galutinai jie subjuro, kai jungtinės LKD vadovu tapo dr. K.Bobelis, neslepiantis savo priešiškumo konservatoriams. Tą priešiškumą dar labiau didino nenuilstamasis P.Gražulis, išvystęs nepakantos kampaniją tiek prieš konservatorius, tiek prieš kai kuriuos savo bendraminčius iš LKDP. Pagaliau ir Prezidentūros skandalas, kurio metu kai kurie LKD aktyvistai iki paskutiniųjų gynė susikompromitavusį R.Paksą, šių partijų draugystės nesustiprino. LKD subyrėjo dar kartą, kai buvęs jos vadovas dr. K.Bobelis nuėjo į prof. K.Prunskienės kompaniją, o dalis buvusių partijos narių su G.Paliokiene priešakyje nulėkė pas atskalūnus-konservatorius, vadovaujamus G.Vagnoriaus. Taip gimė dar vieni krikščionys. Bet rinkėjai vėlgi nesidavė apgaunami ir dar kartą nušlavė ir LKD, ir vagnorininkus. Nunykusios LKD vadovai po rinkimų gana atsargiai kalba apie santykius su konservatoriais, jau vengdami aštrių išsireiškimų. Draugystė, kaip žinoma, gerai. Bet ar šiandien LKD konservatoriams iš viso yra įdomūs? Irgi klausimas.
Tačiau kalbame ne apie meilę ar nemeilę. Kalbame apie LKDP ir konservatorių vietas šių dienų politinėje sistemoje. Atrodo, kad LKDP vadovai ir strategai taip ir nesugebėjo aiškiau nubrėžti savo požiūrio į konservatorius. Ilgesnius draugystės ir bendradarbiavimo laikotarpius keitė ne mažiau emocingesni priešiškumo ir abipusių priekaištų periodai. LKDP, kurį laiką buvusi jaunesniojo brolio vaidmenyje, vėliau šios etiketės ėmė kratytis. Dėl objektyvumo tenka pripažinti, kad ir konservatoriai dažnai su jais elgdavosi gana arogantiškai. Po meilės atėjo neapykanta
Ar reikėjo stumdytis toje pačioje dešiniųjų politinių jėgų nišoje? Gal būtų pakakę suvokti, kad LKDP ir TS yra lygiaverčiai partneriai, stovintys greta vienas kito? To nebuvo padaryta. Iš pradžių atrodė, kad abi partijos linksta glaudesnio suartėjimo link, vėliau jų orbitos ėmė tolti.
Pasekmės buvo skaudžios, ypač LKD partijai. Pajutę, kad šios partijos vadai krypsta populizmo link ir užleido turėtas pozicijas, konservatoriai susirinko Lietuvos krikščionimis demokratais nusivylusį elektoratą. Tam tikslui buvo sukurta ir Krikščioniškųjų demokratų frakcija TS viduje. Paradoksalu, tačiau į šią frakciją iš liberalcentristų perbėgo ir dalis moderniųjų krikščionių demokratų narių. O juk vienu pagrindiniu priekaištu LKDP vadovybei MKDS atskilimo nuo motininės partijos metu buvo neva per didelis pataikavimas konservatoriams!
Ar krikščioniškoji demokratija jau galutinai palaidota? Yra galimi keli ateities scenarijai. Vienas jų krikščionių demokratų likučiai įsijungia į TS gretas. Suprantama, tai būtų konservatorių svajonių išsipildymas. Antruoju atveju visos krikščioniškosios partijėlės susilieja į vieną LKD partiją ir bando atkovoti turėtą rinkėjų pasitikėjimą. Yra ir trečiasis scenarijus. Jis pats nykiausias ir fantastiškiausias. Iš likusių kelių mažų krikščionių demokratų partijų iškyla viena, kuri maloniai nustebina žmones ir atkuria gerą LKDP vardą.
Koks kelias realiausias? Sunkiausias? Garbingiausias? Sunku atspėti. Visais atvejais laukia sunkūs ir nedėkingi darbai. Ar suvokia tai LKDP paveldėtojų vadovai? Ar sugebės jie perlipti asmeninių ambicijų tvoras? Nežinia. Taigi, beieškodami savo tikrosios vietos, krikščionys demokratai pateko į nepavydėtiną padėtį. Besivaikydami rinkėjų kairiau, jie užleido savo turėtas pozicijas dešinėje. Ir liko be nieko. O tereikėjo išlaikyti savo tvirtas pozicijas greta konservatorių, nesiblaškant nei į kairę, nei į dešinę.
Darius VILIMAS
Vilnius
© 2004 "XXI amžius"
|