Atnaujintas 2004 gruodžio 1 d.
Nr.90
(1293)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai

Medžio ašaros

Radviliškio viešojoje bibliotekoje lankytojai turi galimybę susipažinti su Jono Tikuišio medžio drožyba. Meistro sukurti darbai – reljefiniai paveikslai, rūpintojėliai, pietos, prieverpstės. Liaudies menas yra neatsiejama kultūros dalis. Jo vystymąsi sąlygoja vidinis kūrėjo poreikis meninėmis priemonėmis išreikšti savąją gyvenimo ir grožio sampratą. Čia viskas svarbu: pats kūrybos faktas ir kūrinio meistriškumas, originalumas, formos ir temos vienuma, perimamumas ir liaudies kūrybos tąsa, gal šiek tiek stilizacija ir modernumas. Senosios tradicinės formos tampa reprodukciniu reiškiniu. Drožiniai yra daugiasluoksniai ir daugiaspalviai. Darbai kalba apie tautinio sąmoningumo atspindį, pasipriešinimą vienadieniškumui. Medis tampa priemone išgauti charakteringą vaizdą, kuris teikia pasigėrėjimą, džiaugsmą, šviesina aplinką. Drožinių stilistika labai artima senajai tradicinei liaudies kūrybai. Rūpintojėlių ir pietų siužetai seniai sugrąžinti į liaudies kūrybą, įteisinta jų auklėjamoji, meninė, tautinės savimonės, europinio paveldo reikšmė.

Turtingoje prieverpsčių puošyboje vyrauja sudėtingi ir puošnūs geometriniai, augaliniai ornamentai, tautinė simbolika. Meno kūrinys visiškai nebeprimena tiesioginės – buvusio darbo įrankio - paskirties. Drožėjo kūriniuose vyrauja individualus ornamento suvokimas, paprastų formų keitimas sudėtingesnėmis, kiaurapjūviu bei reljefine drožyba pjaustyti dirbiniai. Menas visada padeda žmonėms bendrauti. Sakoma, kad jaunikis pats išdroždavęs nuotakai gražią prieverpstę ir daugiau nieko nebedroždavęs per visą gyvenimą. Gal vis dėlto taip neatsitiks – J. Tikuišis džiugins savo darbais radviliškiečius.

Drožinių tematikoje paliesta ir gundymo kančia: pasaulėžiūra, idealai, vertybės, tautinis sąmoningumas – ar išliks šios nuostatos mūsų apsisprendimo būtinybėje? Šis klausimas kiekvienam parodos lankytojui.

Krikščioniškosios mąstysenos darbai kalba apie santūrią tėvišką meilę, juodos duonos ir žilokos sriubos skonį, rūkstančios žibalinės lempos šviesą, supratimą apie persisunkusį prakaitu ir saldžiu nuovargiu žemdirbio triūsą, tiesos, moralės principus. Tai gyvas širdies atodūsis, žmogaus darbo vaisius.

Parodos atidarymas visada yra šventė kūrėjui, jo artimiesiems, draugams, lankytojams. Tai dvasinė būsena, kurioje dalyvauja visi: kūrėjas ir žiūrovai. Svarbu, kad žmonės ne tik dirba, kuria, bet ir gimsta poreikis savo darbus pristatyti visuomenei. Apsilankius tokioje parodoje kyla daug minčių, keičiasi vidinis žmogaus nusiteikimas. Tas nedidelis susitikimas su medžio gyvybės tąsa augina želmenis, kuriomis patikėsime, numetę rudenio lapų apgaulę (toks dekoratyvinis parodos akcentas!).

Jei žmogus ką nors kuria, jis jau šiek tiek geresnis, nes geresnius ir gražesnius dvasia padaro kitus. Toks yra J.Tikuišis, kurio kūrybos šaknys glūdi giliai suvoktoje tautinėje liaudies meno gelmėje.

Laima MACYTĖ

Radviliškis

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija