Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Darbai
Istorija
    ir dabartis
Krikščionybė
    šiandien
Kultūra
Lietuva
Likimai
Nuomonės
Parodos
Pasaulis
Pozicija
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai

Maskva neslepia savo apetitų

Petras KATINAS

Lietuvos prezidentas Valdas Adamkus ir kandidatai į Ukrainos prezidentus - premjeras Viktoras Janukovičius (dešinėje) bei Viktoras Juščenka (kairėje) Džojos Barysaitės (ELTA) nuotrauka

Savaitgalį į neeilinį posėdį susirinkusi Ukrainos Aukščiausioji Rada (parlamentas) svarstė politinę situaciją šalyje ir nusprendė, kad Centrinė rinkimų komisija nugalėtoju neteisėtai paskelbė V.Janukovičių. Tačiau šis Ukrainos parlamento nutarimas neturi juridinės galios. Todėl galutinį verdiktą turi paskelbti Aukščiausiasis Teismas. Tačiau pirmadienį tai padaryti turėjęs teismas pareiškė, kad sprendimo kol kas nedarysiąs ir bylos medžiagą perdavė susipažinti B.Janukovičiui ir Centrinei rinkimų komisijai. Tad padėtis vėl lieka neaiški. Netgi Aukščiausiajam Teismui pripažinus rinkimų rezultatus negaliojančius dėl jų didžiulio klastojimo, vargu ar Maskva ir V.Janukovičius susitaikys su tokiu sprendimu. Tą parodė ir praėjusį šeštadienį vykęs neeilinis Ukrainos parlamento posėdis, kuriame nedalyvavo V.Janukovičiaus Regionų partijos frakcijos atstovai. Dar daugiau. Kremliaus kontroliuojama Rusijos žiniasklaida, ypač televizijos kanalai, be paliovos pučia antivakarietišką isteriją ir skelbia, kad JAV ir Vakarai siekia pajungti Ukrainą bei dar labiau izoliuoti Rusiją. ES užsienio politikos koordinatorius Ch.Solana vadinamas taikių Serbijos gyventojų žudiku, o Lenkijos ir Lietuvos prezidentai A.Kvašnievskis ir V.Adamkus – Vakarų marionetėmis. Maskvos poziciją pakankamai aiškiai išdėstė Rusijos prezidento atstovas ryšiams su ES Sergejus Jastržembskis. Ypač jis užsipuolė buvusį Lenkijos prezidentą ir „Solidarumo“ lyderį Lechą Valensą. Pasak S.Jastržembskio, Ukrainoje kartojamas „išbandytas „Solidarumo“ keltų riaušių variantas“. Kremliaus atstovas nedviprasmiškai pabrėžė, kad Rusija neleis Ukrainoje pasikartoti Gruzijos variantui, ir pažymėjo, kad dabartinėje situacijoje Rusijos pozicija bus „labai kieta“. S.Jastržembskis taip pat apkaltino JAV Kongresą, kurio kai kurie nariai esą dienas ir naktis leidžia Kijeve ir kursto V.Juščenkos šalininkus.

Tarptautinių tarpininkų – Ch.Solanos, A.Kvašnievskio ir V.Adamkaus – atvykimas į Kijevą, jų pastangos sumažinti įtampą suteikė vilčių, kad įvyks rimtos derybos tarp V.Juščenkos ir V.Janukovičiaus, o jose bus pasiektas kompromisas. Tačiau jau sekmadienį, kai įvyko Nacionalinio saugumo ir gynybos tarybos posėdis, paaiškėjo, kad Maskva ir V.Janukovičius net nesirengia ieškoti kompromiso. V.Janukovičius niekam nepranešęs nedalyvavo šiame posėdyje. Užtat jis dalyvavo ir rusiškai pasakė provokacinę kalbą vadinamajame rytinių Ukrainos sričių atstovų suvažiavime ir mitinge Severodonecke. Jame taip pat dalyvavo ir pergalingais šūkiais buvo sutiktas Maskvos meras J.Lužkovas. Dar daugiau, Lugansko srities tarybos pirmininkas V.Tichonovas pareiškė, kad gruodį Rytų Ukrainoje bus surengtas referendumas dėl rytinių regionų autonomijos. Aiškiai matyti, kad Kremlius rengiasi Ukrainoje pakartoti Moldovos ir Gruzijos variantus, kai buvo sukurtos Padniestrės ir Abchazijos „respublikos“. Tai bus padaryta tuo atveju, jeigu V.Janukovičiui nepavyks tapti Ukrainos prezidentu.

Vienas Kremliaus politologų ir V.Putino neoimperialistinės politikos strategų Michailas Leontjevas prieš Ukrainos prezidento rinkimų antrąjį ratą rašė: „Tai patys politiškai svarbiausi rinkimai visoje, be išimties, posovietinėje erdvėje per laikotarpį po Sovietų Sąjungos subyrėjimo. Taip yra todėl, kad Ukraina šį kartą renkasi savo geopolitinę orientaciją: ar liks Ukraina su Rusija, ar ji bus atplėšta nuo Rusijos visam laikui. V.Juščenka, nepaisant jo asmeninių savybių, – tai tam tikrose laboratorijose specialiai sukurtas projektas galutinai išsprendžiant Rusijos ir Ukrainos klausimą. Kitaip tariant, chirurgiškai atskiriant Ukrainą nuo Rusijos. Kodėl taip skubama? Kodėl rengiamasi „aksominei revoliucijai“ ir gąsdinama pilietiniu karu? Ogi todėl, kad sutrukdytų tapti Rusijai labai svarbiu pasaulio politikos subjektu. Tačiau tai nepavyks. Vien todėl, kad ukrainiečiai amžiams genetiškai susiję su Rusija. V.Juščenką remia tik 15 proc. Ukrainos gyventojų, o visus kitus galima drąsiai pavadinti „rusų ukrainiečiais“. Toliau M.Leontjevas dėsto, kad JAV, Kanada, netgi Moldova leido savo šalyse atidaryti kur kas daugiau rinkimų apylinkių nei Rusijoje, kurioje, pasak M.Leontjevo, legaliai ir nelegaliai dirba milijonai ukrainiečių. Be to, šis Kremliaus strategas dėsto, kad tose Rusijoje atidarytose balsavimo apylinkėse siautėjo V.Juščenkos „smogikai“, vykdė psichologinį spaudimą. Cituojamas Londone gyvenančio buvusio rusų oligarcho Boriso Berezovskio pareiškimas, kuriame jis neva sakęs: „Ukraina susideda iš dviejų labai svetimų viena kitai dalių. Ir reikia gerbti Galicijos (Vakarų Ukrainos) gyventojų siekį pasirinkti europietišką gyvenimo būdą arba amerikietišką, pagaliau pasirinkti vatikanišką (matyt, turima galvoje Vakarų Ukrainos gyventojų konfesinis pasiskirstymas – dauguma jų yra unitai – Rytų apeigų katalikai, pavaldūs Vatikanui).

Manau, kad reikia atskirti nuo Ukrainos šią Stalino aneksuotą dalį ir leisti jos gyventojams pasirinkti savo euroatlantinį gyvenimo būdą. Tai būtų geriausia išeitis ir Vakarų, ir likusiai Ukrainos daliai“.

M.Leontjevas, iš dalies pripažindamas Rusijos kišimąsi į Ukrainos prezidento rinkimų procesą, aiškina, kad Rusija turi visą teisę neleisti atplėšti Ukrainos nuo Rusijos, nes, taip įvykus, Rusija istorinėje perspektyvoje visiems laikams liktų silpna ir pažeidžiama. Taigi turi teisę! Pagal M.Leontjevą, M.Karaganovą bei kitus Kremliaus strategus, Rusija tokią teisę turi ir kitų buvusių „respublikų“ atžvilgiu. Vadinasi, vėl pasiglemžti tuo ar kitu būdu. Aišku, cituojamas Maskvos nemylimas Zbignevas Bzežinskis, kuris esą dar šaltojo karo laikais konstatavęs: „Turėdama Ukrainą Rusija visada bus valstybė („deržava“), o be Ukrainos – ne“. Todėl M.Leontjevas skelbia tokią teoriją ir siūlo Kremliui jos laikytis: „Valstybė šiuolaikiniu supratimu ir šiuolaikiniame pasaulyje – tai toks subjektas, sugebantis vykdyti nepriklausomą politiką, kuri turi būti pasaulinės politikos varikliu. Be Ukrainos Rusija būtų silpna, įvairių marginalų draskoma valstybė. Aš nenoriu tokio likimo savo šaliai. Šiuo metu aš dar nekalbu apie Rusijos ir Ukrainos susivienijimą. Tai pakankamai nelengvas ir sudėtingas procesas. Pirmiausia dabar privalu siekti bendrosios erdvės, nes tiktai tokioje erdvėje Rusija gali egzistuoti kaip galinga šalis. Vieninga erdvė yra mūsų bendrojo organizmo dalis. Ukraina yra pagrindinis imperijos stuburas, ir bandymas sulaužyti tą stuburą yra mūsų nesutaikomų priešų tikslas“.

Taigi pasakyta pakankamai aiškiai, net nesidangstant tokiais „niekais“ kaip tautų teisė į nepriklausomybę, demokratiniai rinkimai ar panašiais vakarietiškais dalykais, kurie Rusijai, V.Putinui vadovaujant, tampa nepriimtini.

Reikia pažymėti dar vieną dalyką, ką savo gyventojams ir užsienio piliečiams dėl įvykių Ukrainoje nuolat bruka imperijos atgavimo specialistai ir strategai. Kaip ir sovietiniais laikais, kalčiausiais dėl „sąmokslų“ prieš Rusijos „deržavą“ kaltinami JAV administracijos ir Kongreso „vanagai“, Centrinė žvalgybos valdyba, kurie neva parengė „Juščenkos projektą“. Pasak jau minėto M.Leontjevo, šis planas atsirado todėl, kad jo rengėjai ir organizatoriai puikiai suvokė, jog V.Juščenkos šansai nugalėti Maskvos statytinį premjerą V.Janukovičių labai menki. Todėl iš anksto pasirinktas padėties destabilizavimo kelias pakartojant Belgrado ir Tbilisio schemas. „O dėl Serbijos ir Gruzijos, tai čia atskiras klausimas. Dėl Ukrainos – tai čia jau ne provokacija, o beprotybė. Todėl, kad Ukraina, skirtingai nuo NATO subombarduotos ir sunaikintos Serbijos arba Gruzijos, niekada nesusitaikys su jėgos panaudojimu. Iš esmės reikia kalbėti ne apie kažkokią „aksominę revoliuciją“, o apie realaus politinio karo grėsmę“, – teigia M.Leontjevas.

© 2004 "XXI amžius"