Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Darbai
Istorija
    ir dabartis
Krikščionybė
    šiandien
Kultūra
Lietuva
Likimai
Nuomonės
Parodos
Pasaulis
Pozicija
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai

Kam milijonai, o kam - suskilusi gelda

Petras KATINAS

Palestiniečių prezidentas Jasiras Arafatas su žmona Suha savo namuose Tunise 1993 metų vasarą

Prancūzijos karo ligoninėje dar merdint Palestinos lyderiui Jasirui Arafatui prasidėjo arši kova dėl jo palikimo. Ne tiek politinio, kiek finansinio. Kitaip tariant, velionio grobio, sukaupto per ilgus vadovavimo Palestinos išsivadavimo organizacijai (PIO) metus.

Prisiminkime J.Arafato istoriją, nors apie jo gyvenimą prirašyta ne dešimtys, o šimtai knygų bei kitų publikacijų. Dabar publikacijų ir komentarų pasipylė dar daugiau.

Nors Sovietų Sąjungos KGB nuolat skelbė palestiniečių teroristų lyderį esant „geriausiu sovietų liaudies draugu“, pirmą kartą susipažinti su SSRS lyderiais į Maskvą J.Arafatą atvežė kitas „geriausias SSRS draugas“ Egipto prezidentas G.A.Naseras tik 1968 metais. Tuomet dar nesuvaikėjęs L.Brežnevas išsisuko nuo susitikimo su J.Arafatu, ir pirmasis oficialus L.Brežnevo ir J.Arafato susitikimas su tradiciniais bučiniais įvyko tik 1977 metais. Nuo tada J.Arafatui ėmė plaukti milijonai dolerių iš Maskvos. Tiesa, šiam mirus, buvęs SSKP CK Tarptautinio skyriaus vedėjo pavaduotojas K.Brutencas dabar teigia, kad SSRS jokių pinigų J.Arafatui nedavė, o dosniai rėmė tiktai ginklais ir mokė palestiniečių „karininkus“, tai yra specialiose bazėse Kryme ir Pamaskvėje rengė teroristų vadeivas. Tokios teroristų rengimo bazės buvo ne tik Sovietų Sąjungoje, bet ir „liaudies demokratijos“ šalyse Čekoslovakijoje, Rumunijoje, Bulgarijoje, o ypač daug - Rytų Vokietijoje. Prie teroristų rengimo daug prisidėjo ir Kubos diktatorius F.Kastro. Nepaisant to ir teroristinės veiklos, J.Arafatas sugebėjo sukurti apie save nuosaikaus politiko legendą. Amerikiečiai pirmą kartą ėmė „griežti dantį“ po Irako diktatoriaus S.Huseino įvykdytos Kuveito okupacijos. Tada, palaikydamas S.Huseiną, J.Arafatas padarė labai rimtą klaidą. Dėl to jis ne tik galutinai sugadino santykius su Vašingtonu, bet ir užsitraukė turtingų Persijos įlankos naftos šeichų nemalonę. Jie nustojo duoti pinigų. O jų plaukė nemažai. Beje, J.Arafatas visada demonstravo, kad yra vos ne elgeta arba, šiuolaikiškai kalbant, „socialiai remtinas“, visą gyvenimą skyręs palestiniečių revoliucijai. Iš tiesų jo drabužių spintoje tebuvo tik keli stalininio kirpimo „frenčiai“. Paskutiniais savo gyvenimo metais J.Arafatas savo rezidencijoje Ramaloje tenkinosi tiktai dviem kukliais kambariais, bet po to, kai 1992-aisiais 63 metų J.Arafatas slapta vedė savo sekretorę 27 metų Suhą Tauil, jai buvo pastatytas dar vienas aukštas virš Arafato būstinės Ramaloje. Taigi jaunamartė iškart parodė, kad apie jokį asketizmą nenori net pagalvoti.

Dabar Suha pradėjo aršią kovą su besiblaškančiais Palestinos lyderiais dėl velionio „asketo“ pinigų. Apskritai šioje kovoje yra labai daug įvairių niuansų. Teigiama, kad tai kovai dėl J.Arafato pinigų vadovauja ne pati Suha, o jos senas meilužis Libano krikščionis Pjeras Razekas, kuris, kaip manoma, ilgus metus dirbo Izraelio žvalgybai ir turėjo slapyvardžius „Achramas“ ir „Šventasis“. Jam priskiriama atsakomybė už kelių žymių FATAH lyderių sunaikinimą. Kai kurių šaltinių duomenimis, Suhos dukters Zachros tėvas yra ne J.Arafatas, o P.Razekas. Tačiau tai tik gandai, o iš tiesų P.Razekas kartu su S.Arafat jau seniai turi bendrų ekonominių interesų. Jie abu investavo didžiulius pinigus į garsiosios „Coca cola“ kompanijos akcijas ir kontroliuoja Tuniso mobiliojo ryšio kompanijas. Ir ne tik jas. Šveicarijos ir kitų bankų sąskaitose, kaip manoma, yra nuo 2 iki 7,5 mlrd. dolerių. Štai dėl tų milijardų ir prasidėjo arši kova prie merdinčio J.Arafato lovos.

Beveik neabejojama, kad sunkiai pasiligojusį J.Arafatą paguldyti į prancūzų karo ligoninę „Persi“ nusprendė J.Arafato žmona ir jos meilužis. Tai padaryti buvo visai nesunku, nes tarp J.Arafato „draugų“ buvo ir Prancūzijos prezidentas Žakas Širakas. Priežastis labai paprasta. Ir J.Arafato žmona Suha, ir jos „draugas“ P.Razekas puikiai žinojo, kad palestiniečių lyderio dienos suskaičiuotos. O pagal Prancūzijos įstatymus, konkrečiai, dar nuo 1803 metų galiojantį Napoleono kodeksą, po vyro mirties visi pinigai, vertybiniai popieriai tampa žmonos nuosavybe. Galima priminti, kad 2003 metų amerikiečių žurnalo „Forbes“ duomenimis, J.Arafatas pagal turimus turtus užėmė šeštąją vietą tarp visų arabų šeichų, karalių ir diktatorių. Jam pavyko sukaupti tokius turtus ne tik iš arabų valstybių teiktos finansinės paramos. Didžiausius turtus J.Arafatas sukaupė 1970-1980 metais, kai tuo metu daugelyje arabų šalių buvo imami mokesčiai iš palestiniečių įkurtų įmonių ir kompanijų. Tie pinigai buvo skiriami naujoms kompanijoms kurti ne tik arabų šalyse, bet ir Europoje bei JAV. Beveik visas tų įmonių pelnas plaukė vadinamajai palestiniečių revoliucijai. Tačiau didelė šių pinigų dalis buvo investuota į J.Arafato verslo kompanijas. Tai jau minėtos Tuniso mobiliojo ryšio kompanijos, kelios aviakompanijos Rytų Afrikos šalyse, supermarketų ir viešbučių tinklas Vakarų Afrikoje, arabų šalyse ir Europoje. Dar 2003-iųjų pradžioje Prancūzijos prokuratūra ėmė domėtis S.Arafat finansiniais reikalais įtardama jos žinioje esančias firmas pinigų plovimu. Kol kas nustatyta, kad jos sąskaitose Prancūzijos ir Šveicarijos bankuose yra keliasdešimt milijonų dolerių. Tikslios sumos kol kas niekas nežino. Palestiniečių lyderiai, beje, ir patys praturtėję melždami pinigus iš buvusios SSRS ir arabų šalių, dabar visais įmanomais būdais puola J.Arafato našlę Suhą ir kaltina ją būtomis ir nebūtomis nuodėmėmis. Vienas palestiniečių administracijos vadovų pareiškė: „Suha pagrobė mūsų vadą Arafatą iš jo kanceliarijos Ramaloje tarsi kokį belaisvį, nugabeno jį mirti į Prancūziją ir kelias dienas laikė įkaitu. Vienintelis jos tikslas - pasiglemžti Palestinos liaudies pinigus, nors ta liaudis šios avantiūristės nežino ir nepažįsta“. Bet ir tai dar ne viskas. Kaip pranešama, S.Arafat pretenduoja netgi tapti būsimosios Palestinos valstybės viena iš lyderių.

Tad kokiu keliu pasuks Palestinos vadovybė mirus J.Arafatui ir ką prarado Rusija suirus ilgus metus jos remtam „brangiam draugui“? Atrodo, nieko nepraras, nes jau po SSRS žlugimo Maskva prarado savo įtaką Palestinoje ir visame arabų pasaulyje. Štai ką pareiškė Rusijos Federacijos Tarybos užsienio reikalų komiteto pirmininkas M.Margelovas: „Senoji palestiniečių revoliucionierių karta, kuri iki šiol dar yra valdžioje ir orientavosi į SSRS ir Rusiją, neišvengiamai pasitraukia. Palestinoje sparčiai kuriasi naujasis politinis elitas. Jo dauguma baigę mokslus JAV ir Vakarų Europos universitetuose, todėl yra jau visai kitos kultūros ir mąstymo žmonės. Tad jie ir orientuosis pirmiausia į JAV ir ES, iš kur dabar ateina į Palestiną pagrindinė finansinė ir humanitarinė pagalba“.

Taigi dar kartą pasitvirtino, kad Brežnevo ir Andropovo karšti bučiniai ir kalašnikovo automatai bei raketos, tiekti palestiniečiams, negali būti jokia įtakos garantija. JAV prezidentas Džordžas Bušas jau pareiškė, kad asmeniškai imsis Palestinos reikalų. Taigi Maskvai telieka tik dūsauti netekus „kovos draugo“.

Tuo tarpu buvęs J.Arafato ilgametis asmeninis gydytojas reikalauja, kad palestiniečių lyderio kūnas būtų ekshumuotas, ir teigia, kad jis neatmeta galimybės, jog J. Arafatas galėjo būti nunuodytas. Daktaras Ašrafas al Kurdis interviu žurnalui „News“ pareiškė, kad per paskutines savo gyvenimo dienas J. Arafatas buvo psichiškai sveikas, tačiau matėsi akivaizdūs ligos simptomai: jis neteko svorio, pagelto oda bei jį išbėrė raudoni spuogai. Šių simptomų priežastis galėjo būti „apsinuodijimas bakterijomis, vėžys, stuburo smegenų veiklos sutrikimas ar antikūnių trūkumas“. Jis atmetė spėliones, kad galbūt J. Arafatas mirė nuo AIDS. „Tikrai ne. Buvo atlikti ŽIV tyrimai, jie tikrai buvo neigiami“, - pridūrė jis. Be to, ir A. al Kurdis reikalauja, kad būtų ekshumuotas buvusio palestiniečių prezidento kūnas. Jis taip pat reikalauja, kad skrodimą atliktų „nepriklausomi patologai“, o J. Arafato ligos įrašus ištirtų „pasaulyje pripažinti ekspertai“.

© 2004 "XXI amžius"