| RUBRIKOS |
|
ARCHYVAI
|
|
Ar senutė jau pavargo? Savąją tautinę kultūrą gali išlaikyti tik tauta, o ne valdžia Julė KILČIAUSKIENĖ
Širdyje virpa mintis, sunki kaip prinokęs obuolys, rodos, atsiskirs nuo jos ir bumbtelės kam nors tiesiai į pakaušį... Liks guzas, o gal dar baisiau... Taigi bijodama, kad taip neatsitiktų, pati tyliai nuraškau ją ir dalijuos su jumis ar išgyvens lietuviškoji kultūra? Galima nustebti ir šūktelėti: nesąmonė! Tokios problemos nėra! Tačiau jei įsiklausysime į pulsą, kuriuo plaka tautos širdis, jei apsižvalgysime po jos kaimelius ir miestelius, pagaliau jei ilgėliau pasėdėsime prie visų lietuviškų televizijų ir jei dar atsiminsime, kad jau esame Europos Sąjungos ir NATO nariai, tikiu, kad mano tęžtančiu obuoliu į pakaušį besigrasinanti mintis daug kam pasirodys artima. Ne vienas (taip pat ir Algirdas Patackas) yra pastebėjęs, kad, įstojus į Europos Sąjungą, didžiausią rūpestį kelia ne ekonomika, bet nacionalinė kultūra ir reikia suskubti susirūpinti ja. Nejučiom kyla klausimas: kas gi baisaus gresia mūsų tūkstantmetei kultūrai? Argi įmanoma ją sunaikinti, šitiek metų kurtą ir puoselėtą? Kiek senųjų kultūrų nuo žemės paviršiaus nušluota augančios civilizacijos ir globalizacijos? Keičiasi laikai, žmonės ir jų gyvenimai. Tai, kas buvo labai gražu mūsų proseneliams, dabar yra juokinga nuobodybė... Atgyvena... seniena... Kodėl? Ar todėl, kad tai sava? Gal net pasenę? Vasaros pradžioje spausdinome straipsnį Lietuvi, dainuok lietuviškai, kuriame nuogąstauta dėl nykstančios tautiškos dainos, kad valstybės įtakingos institucijos beveik nekreipia dėmesio į etninę kultūrą. Šiuo reikalu ir susitikau su valdžios elitui priklausančiais vyrais: jau minėtu Algirdu Patacku, Etninės kultūros globos tarybos prie Seimo bei Lietuvos radijo ir televizijos tarybos nariu rašytoju Marcelijumi Martinaičiu, Lietuvos radijo ir televizijos tarybos pirmininku Romu Pakalniu. Šįkart pateikiu A. Patacko diskusiją su Kauno karininkų ramovės meno vadovu Gintaru Venckumi. Nuotaikingas pokalbis su A. Patacku Kauno karininkų ramovėje, regis, uždavė gerą toną... Juk, kaip pastebėjo mano pašnekovas, senoji tautos kultūra anaiptol nepamiršta! Yra įstatymas, kuris gina etninę kultūrą. Jis taip ir vadinasi: Etninės kultūros įstatymas. Mūsų buvusiam Seimo nariui pačiam teko nemažai prisidėti, kad toks įstatymas pasirodytų. O kaip tas įstatymas vykdomas - jau kitas klausimas... Kalbėdami apie dainas, apsistojome ties bendru terminu, jungiančiu etnografines, senąsias lyriškąsias, estradines ir visas kitas lietuviškas dainas. Taigi, jei pasigendame lietuviškumo per šventes, tai, kaip sakoma, galima labai daug ko norėti, bet yra taip, kaip yra. Formaliai turėtų lyg ir pakakti... Juk TV pirmasis kanalas - visuomeninis, jis privalo rūpintis senąja kultūra ir jos pritaikymu naujiems laikams. Vyksta Dainų dainelė, Dainų šventės, rodomos etninės kultūros laidos ir t.t. Bet tai yra programa - surežisuota, suvaidinta! Tokia, kokios reikia, kaip saldainiukas, visas kokybės komisijas atlaikęs ir į blizgantį popierėlį įsuktas... O pažvelkime į kasdienę kultūrą ir kasdienį dainavimą, kurį mes girdime ne tik etninėse laidose, folkloro kolektyvų koncertuose, o pavyzdinių jaunimo grupių koncertuose, kultūriniuose renginiuose. Ta pseudokultūra prasiveržia kaip vanduo pro rėtį įvairiausiom formom ir, sakyčiau, gąsdina savo grubiu cinizmu. Apie tai šnekėti apskritai yra sunku, nes ir mūsų jaunoji karta veržte veržiasi, girdi, esame jau europiečiai, neturėtume apsitverti savo nuobodžiame folkloro kiemelyje. Nesame euroskeptikai ir neneigiame noro pasižmonėti, tačiau jau ne pirmas Lietuvos šviesuolis padūsauja, kad, įstojus į Europos Sąjungą, reikia ne dėl ekonomikos drebėti, o visomis jėgomis atsigręžti į tautos kultūrą ir pasistengti apginti ją nuo prasidėjusio nihilizmo. Taip, nuo jos neigimo ir atstūmimo. Tad ir bandome su pašnekovais paliesti klausimus, kuriuos jie geriausiai išmano. Algirdo manymu, lyrinė daina yra mūsų kultūros simbolis, prafenomenas (yra toks terminas kultūros filosofijoje). Kaip teigia garsus filosofas Osvaldas Špengleris, sena, gili kultūra yra ta, kuri geba išgyventi visą ciklą, tai yra, gimti, gyventi ir mirti. Tikrosios kultūros gyvena kaip organizmai. Kiekviena jų turi vieną meno rūšį, kuri ją geriausiai atspindi - atspindi, galima sakyti, jos sielą. Tą kultūros rūšį ir vadiname prafenomenu arba provaizdžiu. Pavyzdžiui, Egipto kultūros provaizdis yra piramidė, arabų - arabeska, Vakarų Europos kultūrai O.Špengleris prafenomenu yra pasiūlęs J.S.Bacho muziką, kuri savyje tarsi sukoncentruoja tai, kas yra vadinama Vakarų kultūros siela. Sekant šita metodika ir mūsų baltiškąją kultūrą statant šalia kitų senų kultūrų, ieškant prafenomeno, apsistojome ties lyrine daina. Įdomiausia, kad, pradėję domėtis šitais dalykais ir priėję išvadą, lietuviškos dainos puoselėtojai padarė tą pačią išvadą, jau padarytą A. Maceinos (Vakarų Vokietijoje leistame leidinyje Balticum jo straipsnis Lyrinė daina kaip tautos sielos išraiška). Jo straipsnis negalėjo būti išspausdintas mūsų spaudoje sovietmečiu, nes jame buvo tyrinėjamos ir partizanų dainos. A.Patackas ir J. Prapiestis straipsnį išvertė ir išspausdino pogrindžio leidinyje Ethnos. Kaip tvirtina kultūros entuziastas, lyrinės dainos vieta yra nepaprastai svarbi. Nors įdomi yra ir mūsų medinė skulptūra, audiniai, bet daina atspindi tai, kas esmiškiausia lietuvių kultūroje. Ir būtent lyrinė daina, nes kitokios, galima sakyti, ir neturime. Mes neturime epo - turime tik lyrinę dainą. Tai štai, sako A. Patackas, tiek ir tegaliu pasakyti, kad daina mums yra nepaprastai svarbi, nes jeigu jau nustosime dainuoti, tai paskui prarasime ir kalbą, ir savąjį tapatumą, ir savąjį mentalitetą. Tie dalykai visą laiką turi rūpėti ir rūpėti labai rimtai ir neutilitariai. Jeigu mes norime būti savimi, tai ir turime rūpintis daina. Bet dabar tas rūpestis yra keblus dalykas... Kodėl yra keblus rūpestis dėl svarbiausių, tautos savastį išreiškiančių dalykų nepriklausomoje šalyje, esančioje Europos Sąjungoje? Pasirodo, dėl gana primityvių priežasčių. Sovietiniais metais etnografinis sąjūdis buvo labai prižiūrimas ir buvo stropiai stengiamasi įsprausti jį į siaurus rėmus, jokiu būdu neleisti to, kas vysto tautinę savivoką. Bet veikė Dainos klubas, veikė žygeiviai. Iš pradžių buvo buriamasi Vilniuje, prie Profsąjungų rūmų, vėliau Statybininkų kultūros rūmuose. Iš visur vaikė. Buvo toks metas, kai niekur nebeleido rinktis, tai entuziastai burdavosi butuose arba bendrabučiuose, pavyzdžiui, kurį laiką repeticijos vyko Mokslų akademijos aspirantų bendrabutyje, A. Patacko kambaryje. Tačiau represijos žmones veikė atvirkščiai - jie nepasidavė, surasdavo vis kitas vietas ir priežastis sambūriams. O dabar kyla pavojai dainai. Ką reikia daryti ir kokios politikos turi imtis valdžia atsakyti sunku, nes tai, A.Patacko žodžiais tariant, yra komplikuotas reikalas. Pavyzdžiui, tokioje diktatoriškoje šalyje kaip Baltarusija Lukošenka įsakytų ir... Bet ar tai būtų gyva, ar būtų tikra? Tas klausimas šiuo metu Lietuvoje yra labai komplikuotas. Galima nebent įvardyti didžiausius pavojus, nes, juos žinant, situaciją įmanoma kažkiek valdyti. Pats didžiausias pavojus tautos kultūrai yra POPSAS - masinė kultūra. Kitas pavojus, kad ir kaip būtų keista, Dainų šventės. Nes Dainų šventės sovietiniais metais buvo virtusios sovietų ideologijos skleidimo forma. Tai buvo dainos sąstingis, dainos įstatymas į ideologinius rėmus. Santykis su daina pasidarė grynai utilitarinis - kiek ta daina yra naudinga to meto ideologijai. Jos buvo harmonizuojamos, o tai reiškia priderinamos prie kitų, svetimų, mums neįprastų estetinių standartų. Tai prasidėjo dar prieškariu, o tęsėsi, ir labai intensyviai, ir sovietiniais metais. Mes jų nevertinome, iš tų Dainų švenčių šaipydavomės. Ačiū Dievui, dabar to lyg ir nebėra. Paskutinės Dainų šventės vyko jau laisvoje valstybėje, jose daugiau gyvos dainos. Bet jos irgi neišgelbės dainos, nes ir jose yra paradiškumo. Argi nuo Dainų šventės priklauso, ką dainuojame užstalėje? Užstalėje dabar mes visiškai nustojome dainuoti. Per šou verslą ateina anglų kalba. Kalbos pakeitimas nėra toks nekaltas dalykas. Atrodytų, kas čia tokio, visi supranta... Latviai jau seniai tą bandė daryti. Vis dėlto kalba yra ne tik prasminis, bet ir muzikinis elementas. Tas pats tekstas angliškai skamba visai kitaip negu lietuviškai. Žodis yra ir muzikinis garsas, jau nekalbant apie prasmes. Tad pavojų pakanka. Kaip mes išgyvensime, išlaviruosime? Dėti visas viltis į valdžią būtų labai didelė klaida. Valdžia gali tik kai kuriuos procesus pristabdyti, kai kuriuos reguliuoti. Viskas priklausys nuo tautos. Tauta šiuo atveju negali likti neveiksni ir pasyvi... Valdžia gali palaikyti, bet valdžia negali padaryti, negali kurti už tautą. Teisėtai kyla klausimas: ar tauta panaši į avelių bandą, kurią, botagu pamojavus, galima bet kur nuvaryti? Ne. Tauta - ne avelių banda, bet kad su ja prasti reikalai, tai teisybė... Didžiausia grėsmė dabar ir kultūroje, ir politikoje kyla ne iš valdžios, bet iš tautos. Jeigu žmogus kvailas ir jis savo valia atsisako savojo žodžio ir užstalėje bliauna pusiau častuškas, tai kas tada kaltas? Valdžia? Valdžia nereguliuoja, ką jam gerti ir ką už stalo dainuoti. Tai yra tiesiog tautos kvailumo apraiška. Jeigu tauta negerbs savęs, tai mes prarasime dainą, o jei to nebus, tai neprarasime, - tad valdžia šiuo atveju nieko nelems. Ji gali tiktai palaikyti tai, kas yra. Ji negali už tautą gyventi jos gyvenimo. Tauta turi gyventi savo gyvenimą, o valdžia, jos išrinktoji dalis, gali tik palaikyti, skatinti, bet skatinti labai grubiais būdais, nes valdžios instrumentai labai grubūs, anaiptol ne subtilūs - tai finansai, įstatymai, kontrolė. Pinigai ir kultūra santykis tarp jų irgi labai grubus. Kokie pinigai padėjo atsirasti klojimo teatrams? Kokie pinigai sukūrė lyrinę dainą? Kaip ji atsirado? Giliausi kultūros dalykai gimsta ne iš pinigų, gimsta iš žmogaus, iš kultūros gelmių. Pinigai ten nevaidina jokio vaidmens. O vėliau tai kultūrai skleisti, palaikyti jau reikia pinigų. Pinigai kultūros nepadarys. Tad nedarykime klaidų! Negi manome, kad raginsime valdžią ir ji išmes kokį įstatymą ar finansuos - ir tada bus tvarkoj? Tikrai nebus tvarkoj. Jeigu mes patys nejausime gėdos, kad nedainuojame ar nekalbame lietuviškai, tai nieko iš tų valdžios pinigų ir nebus. Taip mano senosios lietuviškos dainos puoselėtojas A.Patackas.
Dvikova Deja, kabinete sėdėjęs ir visą pokalbį girdėjęs Karininkų ramovės meno vadovas Gintaras Venckus nepritarė išsakytai bičiulio nuomonei ir, norėdamas apginti Vilniaus muzikos akademijoje įgytas žinias , įsiterpė į mūsų pokalbį. Užvirė karšta diskusija. Taupant vietą laikraštyje, būtų galima ją praleisti, bet kartais žmonių mintys yra brangesnės už popierių, be to, intriga visada skatina smalsumą. (Kalba netaisyta). Gintaras: Kas yra harmonizacija? Tai ištobulinta liaudies daina. Kai vienas balsas raliuoja, tai nėra tobula. Aš taip manau. Algirdas: Kiekviena kultūra turi savo melodiką ir savo struktūrinę muzikinę formą. Melodika, harmonija yra nepaprastai svarbūs. Vakarų muzikos vidinė struktūra kitokia, viskas ten yra kitaip. Ir vadiname tai tobulinimu, vadinasi, pervedimu iš vienos sistemos į kitą? Tai tapatu kūrinio ar poezijos vertimui... Jei aš išverčiu į kitą kalbą, tai nereiškia, kad aš tobulinu. Ką reiškia tas tobulinimas? Kas lietuvių lyrinėje dainoje yra netobula? Gintaras: Močiutės padainuotos ir užrašytos dainos netiks profesionaliam, pavyzdžiui, Kauno valstybiniam chorui. Vienu balsu labai nuobodu ir dainuoti, ir klausyti. Algirdas: Lietuvių tautiniai drabužiai yra galbūt primityvūs, lininiai palyginti su garsios modelių agentūros dizainerių sukurtais, bet jie atspindi mąstymą, kultūrą. Jeigu mes žmogų pastatysime Niujorko gatvėje, jis atrodys keistai savo tautiniais drabužiais, tiesa? Bet jeigu mes padarysime atvirkščiai - irgi bus labai keista: jei nuvešim jį į kaimą ir ten jis vaikščios su smokingu, jis irgi atrodys nekaip. Daugelis mano, kad Europa visa ko centras. Tibetietis manytų kitaip. Kitas dalykas - mes painiojame šiuolaikinę kultūrą su amžinąja kultūra, klasikine, kuri yra tūkstantmetė. Tai neleistinai painiojama. Iš anos, tūkstantmetės kalbos pervesdami į šiuolaikinę kalbą mes atmetame esmę ir užsiimame stilizacija (pavyzdžiui, Lietuvos ansamblis su stilizuotais tautiniais drabužiais). Stilizacija nėra tobulinimas. Yra tiktai išorinės formos pateikimas. Stilizuota forma gal priimtinesnė dabarčiai, ji sudabartinta, bet man gražesnė autentiška. Kada dalyvavau Sąjūdžio veikloje, kovojome už Lietuvos meno autentiškumą. Stengdavomės ne mėgdžioti kaimo žmones, bet įsijausti į jų būseną. Pavyzdžiui, L.Rėzos dainos, kurių melodija neužrašyta, tik tekstai, buvo atkurtos pagal Klaipėdos krašto harmoniką ir buvo tiesiog nuostabu išgirsti. Vadinasi, L. Rėzos dainos atgimė grynos, remiantis senąja harmonika. Aš niekaip nesutinku stilizavimą pagal modernios kultūros principus vadinti tobulinimu! Gintaras: Pritariu mintims apie tautinių drabužių stilizavimą, bet dėl harmonijos ištobulinamos melodijos ne! Juk ji įgauna naujų spalvų, atspalvių. Algirdas: Tai lygai tas pat, kai aš paimu tautinį sijoną ir jį... siaurinu, trumpinu... Gintaras: Netinka visa tai, su drabužiais vizualu, o čia... Algirdas: Muzikinės formos padarymas rafinuotesne dar nereiškia jos ištobulinimo... Gintaras: Forma nekinta. Algirdas: Suprantu, kad kalbate iš savo varpinės, bet šitoje srityje mokslai gali tik pakenkti. Kultūros filosofijos požiūriu nėra jokios primityvios kultūros ir modernios kultūros. Yra tiesiog kultūra. Gali būti, kad ta senoji kultūra, kurią mes linkę laikyti kiek prastesne, žvelgiant iš kultūros filosofijos nė kiek ne prastesnė. Ten pasaulio sandara yra atspindėta vienaip, čia - kitaip, ten pagal vienus dėsnius, čia - pagal kitus dėsnius. Kurie tobulesni? Gintaras: Užfiksavau dar vieną mintį Dainų šventės. Susirenka 25 tūkstančiai dainorėlių. Jeigu nebūtų tokios Dainų šventės, tai nebūtų ir tų dainorėlių. Iš viso nebūtų dainorėlių kaimuose, rajonėliuose, miestukuose. Atskaitos taškas - tai rengimasis Dainų šventei. Anksčiau chorų repertuare būdavo dvi dainos, reikalingos Dainų šventei, dviejų su puse valandos akademine tematika. O visos kitos dainos būdavo liaudiškos. Ir tai būdavo to miestelio žmogaus - artojėlio ar melžėjėlės - tobulėjimas. Jie tobulėjo. Čia įžvelgiu švietėjišką veiklą. Algirdas: Tačiau tai nedaug prisidėjo prie tikrosios, tūkstantmetės dainos, klasikinės dainos tąsos, jeigu jau nesakyt, kad pakenkė... Kad tie žmonės dainavo, kad tie žmonės rinkosi, kad jie būriavosi tai tas socialinis momentas labai svarbus, bet kad ten būtų kokybiškai kažkas nauja, nepasakyčiau. Atskaitos taškas yra Marcinkonių kaimo ansambliukas, o ne koks ten Panevėžio mokyklų mokytojų ansamblis, kuris labai liaudiškai ir labai harmonizuotai dainuoja... Gintaras: Norėjau paklausti: vadinasi, jums būtų įdomiau, jeigu įrašo Marcinkonių kaimo moterėlę gergždžiančiu balsu... Algirdas: Atsiprašau! Gintaras: Ir tą močiutės dainą padainuos, pavyzdžiui, Veronika Povilionienė Australijoj ar Amerikoj. Jūs galvojate, sulauks ji aplodismentų? Jeigu Povilionienė padainuos, tikėkim, kad taip, bet jei koks Kuntaplis suharmonizuos, ištobulins, išpuoselės... Algirdas: Kaip galima puoselėti? Gintaras: Ar supras ją, pavyzdžiui, koks vokietis? Algirdas: Ar galima išpuoselėti Egipto piramidę? Aš jau bandžiau pasakyti, kad liaudies daina mums, mūsų kultūrai yra tas pats kaip Egiptui piramidė. Galima piramidę išpuošti kaspinėliais, dar kuo nors... Bet ar nuo to ji pagerės? Aš nesakau, galima ją padaryti priimtinesnę, galima padaryti laiptus ant jos, kad turistai užliptų, ją išmatuoti, nudažyti, suremontuoti... Galima visa tai daryti, bet man kultūros, kultūros filosofijos požiūriu tikra, autentiška piramidė yra nelygstama. Gintaras: Piramidė taip, lubos taip, bet daina ne. Ji turi būti harmonizuota. Algirdas: O grigališkasis giedojimas harmonizuotas? Galima jį tobulinti? Gintaras: Ne, negalima. Algirdas: Tai ir viskas! Taip, pakaks. Dvikova baigta. Nugalėjo senoji lietuviška daina!
© 2004 "XXI amžius" |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |