Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Darbai
Istorija
    ir dabartis
Krikščionybė
    šiandien
Kultūra
Lietuva
Likimai
Nuomonės
Parodos
Pasaulis
Pozicija
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai

Atminties pėdos

Marija MACIJAUSKIENĖ

Iš kairės: Bernardas Brazdžionis, J.Balčiūno-Švaisto žmona, J.Balčiūnas-Švaistas, Petronėlė Orintaitė, Ona Miciūtė, Valerija Barmienė, Kazys Januta, P.Orintaitės vyras. Taip 1960 metais Los Andžele susirinko plunksnos draugai

Tai nutiko turbūt apie 1972 metus. Įjungiau televizorių, o čia mūsų visų mylimas ir gerbiamas solistas Vaclovas Daunoras pasakoja apie tai, kad, viešint Kalifornijoje, Valerija Barmienė jam įdavusi Salomėjos Nėries iš vokiečių kalbos verstų dainų tekstus parvežti Lietuvon. To man tik ir reikėjo. Nors tuo metu teko intensyviai rūpintis atgauti visus Maironio namus (jau vadovavau Maironio lietuvių literatūros muziejui), lėšomis jų kapitaliniam remontui, etatais ir kt., bet tokios progos negalėjau praleisti. Man rodos, kad jau tą patį vakarą paskambinau dainininkui ir paprašiau audiencijos. Mielai sutiko. Kitą rytą aš jau Vilniuje, Žvėryne, kur gyveno V.Daunoras su šeima. Įleido pats šeimininkas, apsirengęs tarsi eitų į paplūdimį (buvo karšta vasara) ir, pakvietęs į kambarį, paprašė palaukti. Mane sudomino visos holo sienos, draugų nurašinėtos bohemiškų susitikimų metu. Tai buvo tikro menininko butas, tikro menininko atmosfera.

V.Daunoras sakė, kad V.Barmienė buvusi labai širdinga ir maloni. Dainų tekstus jau jis atidavęs, kur buvo paprašytas atiduoti. Ne, naujosios pažįstamos adreso neturįs, jos neprašęs.

Dabar reikėjo ieškoti V.Barmienės pažįstamų Lietuvoje: norėjau paklausti, kaip jos rankose atsidūrė tie vertimai. Ko neklausiu, ir negirdėję tokios. Pagaliau berods muziejaus vieno renginio metu įsišnekėjus su tautodailininko Juozo Dzenajevičiaus žmona Marija Vizgirdaite (tapytojo seseria) – Dzenajevičiene, paaiškėjo, kad jos senos pažįstamos iš skautų laikų ir iki šiol su V.Barmiene susirašinėjanti.

Parašiau. Tyla. Tik ar ne po antro ar trečio laiško (gal ankstyvesniųjų nebuvo gavusi) atplaukė ne tik dainų vertimai, bet ir pluoštelis atsiminimų apie draugystę su Salomėja Nėrimi (visa tai saugoma Maironio lietuvių literatūros muziejaus fonduose).

Pasirodo, ir Salomėja Nėris, ir V.Barmienė kartu dirbusios Kauno III gimnazijoje. V.Barmienė, skulptorės J.Mozūraitės-Klemkienės žodžiais tariant, dėsčiusi ir lietuvių kalbos dalykus, ir kai kurioms klasėms – fizinį lavinimą, Salomėja Nėris – vyresnėms klasėms visuotinę ir lietuvių literatūrą.

V.Barmienės atsiminimai atskleidžia mažiau ar visai nežinomus faktus.

Abi moterys dažniausiai pasišnekėdavo mokytojų kambaryje ar grįždamos iš gimnazijos (Salomėja Nėris važiuodavo į Palemoną). Tarp pedagoginių ir buitinių pokalbių rasdavo vietos teatras ir muzika. Salomėja Nėris apgailestavo negalinti lankyti koncertų – namai Palemone, o ten – šeima, bet prisipažino, kad, kurdama eilėraščius, visad niūniuoja dainą, dažniausiai liaudies. Kartą, prisiminusi Vieną (abi ten buvo: Salomėja Nėris – 1929-ųjų vasarą, o V.Barmienė tų pačių metų rudenį pradėjo studijuoti Hochschule für welthandel in Wien), V.Barmienė poetei pasisakė vėl atnaujinusi dainavimo studijas pas prof. Niną Karnavičienę, kuri mokė daugiausia Valstybės operos teatro solistus. Sakėsi dainuojanti klasikus svetimom kalbom, bet labai norėtų dainuoti juos lietuviškai. Jau abiejų moterų draugystė buvo tvirtesnė, V.Barmienė išdrįsusi paklausti Salomėjos, ar ši nepadėtų. Poetei V.Barmienė parūpino gaidas su tekstais. Ir štai 1938 metų gruodį Salomėja Nėris kaip vardadienio dovaną draugei įteikė ant lapelių Franco Šuberto septynis dainų tekstus iš ciklo „Winterrenne“. Tada jau poetė prisipažinusi, kad mieliau verstų operų libretus teatrui negu dirbtų mokykloje. Salomėja Nėris versdavusi dažniausiai mokytojų kambaryje per laisvą pamoką ar Kauno ir Palemono geležinkelio stotyse, laukdama traukinio. Trūkstant laiko, taip ji labai taupiai, užmiršusi viską aplink, pasinerdavo į kūrybines marias. V.Barmienės žodžiais, S.Nėries verstos dainos daug gražiau skambėjusios nei vokiškai. Ir čia pat pacitavo „Žiemos kelionės“ pirmąją strofą:

Kaip svečias atkeliavęs,
Kaip svečias išeinu.
Gegužis man mojavo
Puokštėm baltų gėlių.

Ir pridūrė: „Tie vertimai patys dainuote dainuoja!“ Salomėja Nėris tada jai išvertusi ir Johaneso Bramso dainas „Mädchenlied“, „An die Nachtigall“, „An ein Veilchen“ ir „Meine Liebe is grün“, taip pat ir Šuberto – Miulerio dainas ir penkis Sniegutės arijas, ir arijas iš Rimskio-Korsakovo operos „Sniegutė“. Buvo poetė išvertusi ir keturis Dargomyžskio romansus A.Puškino žodžiais, tačiau tuo vertimu nebuvusi patenkinta, nes, jos žodžiais, originalas turtingesnis.

Išvykdama 1944-aisiais į Vakarus V.Barmienė sakėsi kaip brangiausią turtą išsivežė Salomėjos Nėries vertimus ir jos dovanotas knygas „Diemedžiu žydėsiu“ ir „Eglė žalčių karalienė“ su dedikacijomis. Kartais poetei apsilankius kolegės namuose, V.Barmienė pati sau akompanuodama tas dainas padainuodavusi.

1940 metais V.Barmienė buvo paskirta vienos Vilniaus lietuvių gimnazijos inspektore. Gyvenant Vilniuje ją aplankydavusi ir Salomėja Nėris. Ji svajojo eiliuoti lietuvių liaudies pasakas, todėl atvažiuodavo į Lietuvos mokslų akademijos biblioteką pasirinkti medžiagos ir, žinoma, apsistodavo pas V.Barmienę.

Prisimindama Salomėjos Nėries tuo laikotarpiu rašytus užsakyminius eilėraščius, V.Barmienė rašė: „Ji jautėsi draskoma, teriojama: buvo nuolatiniam konflikte su savimi. Ašarų upeliai dažnai vilgė jos skruostus. Visados jos veide buvo kančios ir skausmo gija. Bet, kai nusišypsodavo, tai kaip saulutė švytėdavo! (…) Iki ji išvyko Sovietų Sąjungon 1941 metais, mudvi buvom nuoširdžios bičiulės“.

Taip, kaupiant atsiminimus, ir atsiranda portrete vis naujos spalvos.

Ričardo ŠAKNIO fotokopija

© 2004 "XXI amžius"