|
Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dienai
Lietuviškos spaudos draudimo gadynė
Kazimieras DOBKEVIČIUS
Lietuvoje rusinimo politikos ir lietuvių pasipriešinimo jai kovos laikotarpis (1864-1904 metais) pažymėtas didžiuliu konfliktu dėl lietuviško spausdinto žodžio lotyniškomis raidėmis. Lietuviai griežtai atmetė spaudinius rusiškomis raidėmis, slaptai leido, gabeno ir platino uždraustas lietuviškas knygas. Tai precendento Europoje neturintis tautinės kultūros kovos laikotarpis, turėjęs didelę reikšmę lietuvių tautos sąmonėjimui. Po 1863 metų sukilimo prieš caro valdžią numalšinimo generalgubernatorius Muravjovas paskyrė komisiją lietuviškiems spaudiniams rusiškomis raidėmis leisti. Ją sudarė lenkas Varšuvos lektorius S.Mikuckis, rusas J.Krečinskis ir, deja, du lietuviai lietuviškų spaudinių cenzorius šventikas A. Petkevičius bei žinomas liaudies švietėjas L. Ivinskis. Jiems talkino Kauno gimnazijos direktorius M. Novikovas, J.Šulginas ir mokytojas Koširinas. Jie parengė lietuviškiems spaudiniams pritaikytą rusų raidyną, kuris lietuvių buvo vadinamas graždanka arba tiesiog kirvukais. Tad 1864 m. gegužės 14 d. Muravjovas kreipėsi į carą ir gavo jo pritarimą lietuviškai spaudai lotyniškomis raidėmis uždrausti. Tais pačiais metais išleista ir pirmoji lietuviška knyga, parašyta graždanka (Abėcėlė žemaitiškai lietuviškai). Formaliu spaudos draudimu pasirūpino Muravjovo įpėdinis Vilniaus generalgubernatorius Kaufmanas.
Įvesti rusišką raidyną Lietuvoje pasiūlė slavofilas akademikas A.Hilferdingas, nuosaikios rusinimo programos šalininkas, neneigęs lietuvių tautinės savimonės, tik norėjęs juos suartinti su rusais. Varšuvos generalgubernatorius Miliutinas, aktyviai rėmęs spaudos draudimą, tikėjosi, jog rusiška raidė užbaigs tai, ko neužbaigė kardas. Vilniaus generalgubernatorius Kaufmanas savo aplinkraštyje įsakmiai nurodė , kad Muravjovas pasirūpino atstatyti pamintas stačiatikybės ir rusų tautybės teises. Savo užmačių caro valdžia nė neslėpė. Kai Žemaičių pavyskupiu tapęs A.Baranauskas kreipėsi į Rusijos vidaus reikalų ministrą prašydamas grąžinti lietuviams spaudą, tasai atrėžė: Nereikia mums nei jūsų meilės, nei jūsų pačių. Praeis kuris laikas, prasilies Lietuvoje daug ašarų ir kraujo, o Lietuva liks rusiška ir stačiatikiška. Štai taip. Trumpai ir aiškiai. Lotyniškų raidžių pakeitimas rusiškomis buvo suprastas kaip stačiatikybės pasikėsinimas į katalikybę. Tokią baimę kėlė ankstesnė unitų tragedija istorinės Lietuvos srityse, o ypač Muravjovo represijos. Net pats vyskupas M.Valančius kurį laiką tikėjo prasidėsiančiu katalikų persekiojimu. Ištikimybė lotyniškai raidei lietuvių raštuose įgavo simbolinę ištikimybės Katalikų Bažnyčiai reikšmę.
Lietuviškos knygos vysk. M.Valančiaus rūpesčiu buvo pradėtos spausdinti Prūsijoje. Vaclovo Biržiškos žodžiais tariant: Valančius visu frontu perėjo kovon prieš visus rusų pasikėsinimus prieš Lietuvos visuomenę ir visų pirma prieš rusiškas raides (kalba netaisyta K.D.). Išspausdinus pirmąsias knygas graždanka, 1866 metais vysk. M.Valančius protestavo valdžios įstaigose ne tik dėl knygų turinio klaidų, bet ir dėl to, kad rusų raidės netinkamos kai kuriems lietuvių kalbos garsams išreikšti. M.Valančius Kauno gubernatoriui pareiškė: Pripažįstu negalimu dalyku spausdinti rusų raidėmis žemaitiškąją Evangeliją kaip Šventojo Rašto knygą dėl to, kad turiu griežtą pareigą rūpintis, kad ta knyga nebūtų pagadinta. Vyskupas pokalbyje su Muravjovu prašė padaryti išimtį bent maldaknygėms.
Ypač daug pasidarbavo 1867-1869 metais vysk. M.Valančiaus slapta išspausdintos ir visame krašte plačiai pasklidusios brošiūros Apie sielavartus bažnyčios šventos, Iš tamsybės ved tik kelias teisybės, Perspėjimas, Vargai Bažnyčios Katalikų Lietuvoj ir Žemaičiuose ir kitos. Tos knygelės nurodė, kaip priešintis rusinimui ir tikybos persekiojimui neatiduoti žandarams senųjų knygų, iš jų slapta mokyti vaikus lietuviško rašto, neimti knygų maskoliškomis raidėmis, jas naikinti, pirkti Tilžėje spausdinamas lietuviškas knygas. Kaufmano prašymu, Rusijos vidaus reikalų ministras Valujevas slaptu aplinkraščiu draudimą išplatino visoje Rusijoje. 1866 metais Valujevas pasirūpino jį papildyti caro įsakymu, įpareigojančiu ir mokslo reikalams skiriamus lietuviškus tekstus spausdinti vien rusiškomis raidėmis. Tačiau ir šis įsakymas, kaip nurodė V.Biržiška, įstatymu nepaskelbtas. 1871 m. vasario 28 d. panaikinus karo padėtį Lietuvoje, nustojo galioję visi to meto suvaržymai, kurių daugelis iš naujo paskelbti įstatymu.
Spaudos draudimo įstatymas nebuvo paskelbtas. 1880 m. balandžio 22 d. buvo atšauktas ir caro įsakymas, draudęs lotyniškų raidžių vartojimą mokslo leidiniuose. Tačiau teisinės galios neturintį spaudos draudimą rusų administracija ir toliau griežtai vykdė. Lietuviams atmetus naująjį raidyną, caro valdžia nebesirūpino knygų spausdinimu, o tik persekiojo draudžiamą spaudą. Spaudos draudimas virto akla priespaudos priemone. Per visą 40 metų spaudos draudimo laikotarpį pasirodė 54 leidiniai rusiškomis raidėmis, kurių didesnė pusė išleista pirmame draudimo dešimtmetyje. Tuo laikotarpiu atsirado knygnešiai, slapta periodinė spauda, steigėsi naujos slaptos spaudos platintojų draugijos.
© 2005 "XXI amžius"
|