|
|
Dėl
žmogaus ir žmogui?
Priminčiau, jog Seimo rinkimų kampanijos savo
reklaminėje medžiagoje raginome, kad politika turi būti švari, kad
politikai privalo atsigręžti į paprastą žmogų. Naujojo Seimo priesaikos
dieną Prezidentas išsakė panašias nuostatas, vėliau viešose kalbose
nuolat pabrėždamas moralios politikos būtinybę. Akivaizdu, kad žmogui
sąžiningai tarnaujančios politikos poreikis kyla dėl teisingumo
stokos, stiprėjančio nesaugumo ir gyvenimo neužtikrintumo, nes valstybės
politikoje imamasi tvarkytis kaip nuosavame biznelyje, svarbiausia
čia kokia nors nauda savo partijai, savo bičiuliams, rėmėjams, sau...
Regime nesibaigiančias kautynes valdžios olimpe ne dėl žmogaus,
o dėl didesnės savo riekės. Net opozicijos lyderiui rūpi didesnis
kabinetas ar patarėjo etatas mat nepatogu sutikti užsienio svečius
mažame Seimo kambarėlyje. Gražiai ir taikliai keisčiausius politikos
reiškinius ironizavo mūsų jaunieji krikdemai sniego besmegenių akcijoje
prie Seimo rūmų: besmegenizmas šiandien tampa ne tik metafora, bet
ir tikrove jis žymi politiką be kilnios tarnystės tikslų...
|
|
|
Kas
atsiprašys mūsų tautos?
Per Lietuvos valstybines šventes šv. Mišiose matome
valstybės vyrus, nuolankiai stovinčius mūsų tautos šventovėje. Susimąsčiau
apie kunigo maldos žodžius, prašančius teisybės, taikos, ramybės
ir Dievo gailestingumo mūsų tautai, ir pagalvojau, kodėl mūsų žmonėms
taip trūksta ramybės, teisybės, saugumo, kodėl negyja mūsų tautos
žaizdos, patirtos sovietmečiu ir dabar. Turime valstybę ir savo
tėvynėje galimybę gyventi gerai ir laimingai. Kadangi esame krikščioniška
tauta, tai nuolankiai nešame savo gyvenimo kryžių, be protestų ir
streikų. Be to, mūsų vis dar nepalieka komunistinio režimo sukelta
baimė, juolab kad valdžios postuose sėdi tie patys sovietinio režimo
vykdytojai. Jie mumis manipuliuoja. todėl žmonės dažnai sako, kad
prie ruso gyventi buvo geriau ir jaučia nostalgiją, nes sunku pradėti
gyvenimą iš naujo. Taigi ant tos nostalgijos sovietmečio gyvenimui
ir laikosi dabartinių buvusiųjų išrinktųjų kėdės. Jie niekada
mums neleis gyventi geriau, nes, dingus nostalgijai, subyrės jų
kėdės.
|
|