|
Seinų periodinė spauda 1904-1918 metais
Petras DUMBLIAUSKAS
Nors pernai šventėme didžiąją lietuvių tautos šventę 100 metų nuo spaudos atgavimo, tačiau spaudoje galima buvo pasigesti publikacijų apie Seinų periodinę spaudą. O juk šis lietuviškas regionas irgi turi savo istoriją, todėl verta nors trumpam žvilgtelėti, kaip kūrėsi spauda Dzūkijoje, panaikinus spaudos draudimą. Rusijos imperijos valdžiai galutinai įsitikinus, kad ji veltui kovoja su lietuvišku raštu lotyniškomis raidėmis, 1904 m. gegužės 7 d. caras paskelbė lietuviškosios spaudos laisvę. Netrukus susiformavo trys svarbūs spaudos leidybos centrai: Vilniuje, Kaune ir Seinuose. Kaip galėjo staiga spaudos leidybos centras atsirasti Dzūkijoje, kur praktiškai nebuvo jokių spaudos tradicijų, išskyrus XIX amžiuje Druskininkuose lenkų kalba ėjusių laikraščių? Dar daugiau Dzūkijoje nebuvo net spaustuvių. Palyginti pateiksiu Suvalkų miesto duomenis, kur pirmoji spaustuvė įsikūrė 1833 metais, o XIX amžiuje buvo įkurtos dar aštuonios spaustuvės. Iš viso Suvalkuose iki 1915 metų veikė penkiolika spaustuvių. Marijampolėje XIX amžiuje buvo įkurtos keturios spaustuvės. Spaudos atsiradimas Dzūkijoje iš dalies buvo atsitiktinis. 1904-aisiais K.Prapuolenis įteikė Vyriausiajai spaudos reikalų valdybai prašymą dėl savaitraščio Šaltinis steigimo Vilniuje. Tačiau buvo pasirinkti Seinai, vieta, kur nebuvo lietuviškų laikraščių, spaustuvių ir apskritai spaudos tradicijų. Gal todėl, kad Seinai buvo vyskupystės centras, čia veikė dvasinė seminarija, o laikraštį leido kunigai. Laikraščiui leisti buvo nutarta įsteigti lietuvišką spaustuvę. Lėšos buvo surinktos Seinų ir Vilniaus vyskupysčių parapijose iš kunigų. Įmonė pasivadino Laukaitis, Dvaranauskas, Narjauskas ir bendrovė. Pirmieji spaustuvės darbininkai buvo pakviesti iš Varšuvos, net raidžių rinkėjai buvo lenkai, tik redakcijos korektorius lietuvis B.Stosiūnas. Ir tik vėliau raidžių rinkėjus papildė lietuviai, pramokę amato šioje spaustuvėje. Iš viso spaustuvė išspausdino 257 knygas. Daugiausia knygų išleista lietuvių kalba, taip pat ir lenkų, lotynų, esperanto. 1906 metais Seinuose pasirodė iliustruotas savaitinis žurnalas Lietuvos visuomenei Šaltinis, kurį leido Seinų kunigų seminarijos profesoriai. Jis buvo skirtas plačiam skaitytojų būriui, ūkininkams. 1907 metais Šaltinis tapo pagrindiniu lietuvių krikščionių demokratų periodiniu leidiniu. Religinės didaktikos 16 puslapių gausiai iliustruotame žurnale buvo nedaug. Tuo tarpu beveik kiekviename numeryje ne mažiau kaip vieną puslapį užimdavo rašiniai apie švietimo reikalus. Daug vietos buvo skiriama ir kalbos dalykams. Iš pradžių vienas, vėliau du trys straipsniai kiekviename numeryje buvo tiesiogiai susiję su žemės ūkio darbais. Leistas ir atskiras priedas valstiečiams Artojas. Šaltinį ir jo priedus įvairiu laiku redagavo K. Prapuolenis, J.Laukaitis, J.Vailokaitis, A.Civinskas, B.Stosiūnas. Žurnalo redaktoriai pasižymėjo lanksčia administracine politika (sumažino žurnalo kainą, siekdami nukonkuruoti kitus leidinius) ir žurnalistinės etikos nesilaikymu (įvedė analogiškus Lietuvos ūkininkui skyrius, viliojo skaitytojus loterija). 1913-1914 metais Šaltinio tiražas tarp lietuviškų periodinių leidinių buvo didžiausias penkiolika tūkstančių egzempliorių.
Šaltinyje buvo nemažai spausdinama grožinės literatūros. Jo Šaltinio priedas Šaltinėlis, leistas 1906-1914 metais, buvo pirmasis mėnesinis vaikų žurnalas, kuris kelerius paskutinius metus ėjo kaip savarankiškas leidinys. Vaikams daugiausia rašė A.Giedrius, M.Grigonis, K.Sakalauskas-Vanagėlis, S.Tijūnaitis. Pastarasis vėliau tapo vaikų žurnalų Žvaigždutė ir Kregždutė redaktoriumi. Buvo ir dar keletas Šaltinio priedų: Artojaus šaltinis (1911 m.), Vainikas (1913-1915 m.) ir Vainikėlis (1911-1913 m.). 1908 metais Seinuose J.Laukaitis įsteigė ir redagavo katalikų kunigams skirtą mėnesinį žurnalą Vadovas. Jame buvo spausdinami pamokslai, oficialūs bažnytinės vyresnybės raštai, straipsniai iš teologijos ir Bažnyčios istorijos. Žurnalo leidėju pasirašinėjo K. Prapuolenis, jį finansavo Šv. Kazimiero draugija. Leidinys ėjo iki 1914 metų. Vadovo spaudos apžvalgos ir kritikos skyrius Pirmeivių žiedai nuo 1909-ųjų spausdintas ir atskirais atspaudais. 1909-1915 metais Seinuose pasitikėjimo bendrovė leido dvisavaitinį religinio turinio žurnalą Spindulys. Jį įsteigė ir redagavo kunigas J. Grajauskas. Nuo 1910 metų žurnalo faktinis redaktorius buvo S. Tijūnaitis. Leidinyje daugiausia bendradarbiavo Seinų kunigų seminarijos dėstytojai bei klierikai, taip pat Lietuvos kunigai.
Nutrūkus leidybai Seinuose, Šaltinį bandyta reanimuoti Vilniuje 1915 metais, o 1926-aisiais leidinys atkurtas Marijampolėje. 1928 metais atkurti ir abu Šaltinio priedai Šaltinėlis ir Artojas. O Lietuvių moksleivijos draugą, leistą Seinuose 1912 1913 metais, bandyta atkurti Kaune dar 1913-aisiais.
Kaizerinės okupacijos metais Lietuvoje savo laikraščius leido vokiečių valdžios administracija. Tačiau vokiečiai jau nesirinko Seinų, dar neseniai buvusių tokiu svarbiu spaudos centru, tuo labiau kad 1915 metais stambios Seinų spaustuvės įrengimai buvo išmontuoti ir išvežti į Rusiją. Todėl ir laikraštis Paliepimų laiškas valdžios Suvalkuose vokiečių valdžios įstatymų, nutarimų ir potvarkių informacinis laikraštis leistas Suvalkuose 1915-1916 metais. 1919-aisiais Suvalkuose ėjo visuomenės ir politikos savaitraštis Suvalkų žinios.
Prieškariu daugumas anksčiau Seinuose leistų leidinių buvo atkurti ar perkelti kitur Dzūkijon ar Suvalkijon. Panašaus likimo sulaukė ir rankraštiniai laikraštėliai, kurių tradicijos Seinuose gyvavo seniai. Dar 1891 metais Seinų kunigų seminarijos klierikai slapta leido rankraštinius laikraštėlius Knapt, Visko po biskį ir Viltį, o 1902-1908 metais Jaunuomenės draugą. Prieškariu Seinų seminarijos laikraščiai buvo atkurti jau ne Dzūkijoje. Vilkaviškio kunigų seminarijos semestrinis laikraštis Mūrų aidai prieškariu turėjo ir tokią paantraštę Seinų dvasinės seminarijos Gižų ateitininkų kuopos periodinis laikraštis. 1918-1919 metais Mūrų aidai ėjo Seinuose. Seinų dvasinės seminarijos Gižų ateitininkų literatų sekcijos almanachas Pavasario žiedai buvo leidžiamas Gižuose 1923-1925 metais.
Daug rankraštinių leidinių leido Seinų gimnazijos moksleiviai. Net penkis laikraštėlius parengė Seinų gimnazijos ateitininkai: Mūsų dienas (1913-1914 m.), Balsą (1918 m.), Miško sargą (1919 m.), Samtį (1918-1919 m.), Nemuno gelmę (1918-1919 m.). Tačiau greitai Seinus užgrobė Lenkija. Seinų gimnazija 1920 metais įsikūrė Lazdijuose. Gimnazijos pavadinimas buvo paliktas tas pats Seinų Žiburio gimnazija, o tai liudija, kad su Seinų praradimu nenorėta susitaikyti. Seinų Žiburio gimnazijos moksleiviai Lazdijuose leido nemažai rankraštinių laikraštėlių: Dzūkelių kankles (1921-1925 m.), Lauko lelijas (1923 m.), Ateities spindulį (1920-1928 m.), Bučių ir Vyčių (1921-1922 m.). Įdomu, kad net 1925-1930 metais, jau gerokai po Seinų užgrobimo, Lazdijuose ėjo Seinų skautas Seinų rajono skautų tunto rankraštėlis. Beje, 1925 metais ir pačiuose Seinuose dar ėjo vienas pavasarininkų laikraštėlis Seinų rajono biuletenis.
1904-1914 metų laikotarpis Dzūkijos spaudai buvo labai reikšmingas. Seinuose sukurtas spaudos leidybos centras, leidžiami svarbūs laikraščiai ir knygos. Dzūkijoje vienas po kito kuriasi knygynai. Gaila, bet viską sužlugdė Pirmasis pasaulinis karas. O vėliau ir patys Seinai buvo užgrobti Lenkijos. Prieškariu svarbiausias Seinų laikraštis Šaltinis buvo atkurtas, bet, leidžiamas jau Marijampolėje, buvusio prestižo ir svarbos jau neatgavo. Todėl prieškario Dzūkijos spaudą teko kurti iš naujo.
© 2005 "XXI amžius"
|