Pirmasis puslapis
Istorija
    ir dabartis
Istorijos vingiai
Kinas
Krikščionybė
    ir pasaulis
Kultūra
Lietuva
Nuomonės
Parodos
Pasaulis
Susitikimai
Švietimas
Žiniasklaida
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai

Didžioji kelionė

Skirmantas VALIULIS

Vokiečių režisieriaus V.Šliondorfo filmas „Devintoji diena“ atrodo labai šiuolaikiškai, ypač kai kardinolas J.Ratcingeris tapo popiežiumi Benediktu XVI. Popiežių laikysena abiejų totalitarizmų – fašizmo ir komunizmo – atveju seniai kelia įvairių diskusijų

Ispanų režisieriaus A.Amenabaro filmas „Jūros gelmėse“ meta iššūkį ne vien tariamu eutanazijos gynimu, bet ir tradiciniu ateisto ir tikinčiojo dialogu

Čilės filmas „Mačiuka“ – jaudinantis pasakojimas apie paauglius

Šiemetis „Kino pavasaris“ Vilniuje buvo kupinas rūpesčių. Mat „Lietuvos“ kino teatrą rengiamasi uždaryti. Fotografas R.Danisevičius suskaičiavo, kad per penkiolika metų Vilniuje buvo uždaryta vienuolika kino teatrų, ir ta proga nutarė surengti fotoparodą. Tad kiną sostinėje tenka ginti visapusiškai: ir nuo amerikietiškų filmų konkurencijos, ir nuo valdininkų savivalės, ir nuo naujųjų oligarchų siauro, ekonominio požiūrio: kam kinas ir kino kultūra, jeigu galima iš kiekvieno kvadratinio metro išspausti dešimteriopai daugiau. Gynyba būdinga ir lietuviškam kinui: visą laiką trūksta pinigų, dėmesio, meilės. Iš kino teatrų jis beveik išvytas, gūdžioje provincijoje nežinomas, nes ten nesiekia ir LTV2 televizija, nuosekliai rodanti lietuviško kino istoriją. Lieka festivaliai, tai į juos iš paskutiniųjų stengiasi prasimušti visų rūšių ir visų autorių filmai. „Kino pavasaryje“ matėme ne tik jaunųjų debiutus, Muzikos ir teatro akademijos, Dailės akademijos studentų darbus, bet ir naujų jaunimo festivalių „Next“ ir „Pravda“ programas. A.Grikevičiaus retrospektyva ir V.Žalakevičiaus 75-mečio paminėjimas leido pajusti, kas mūsų kinas buvo vakar, ir kokios tradicijos tęsiamos toliau.

Po J.Vaitkaus filmo apie pokario partizanus „Vienui vieni“ netrukus turėtų pasirodyti A.Juzėno filmas „Getas“ – apie Vilniaus getą Antrojo pasaulinio karo metais. Rudeniop žadama A.Puipos filmo „Dievų miškas“ (pagal B.Sruogos romaną) premjera. Baigiamas scenarijų istorijos temomis konkursas ir galbūt kas nors pradės kurti filmą apie Vytauto Didžiojo ar kitų Lietuvos didžiųjų laikus.

Taigi vėl – istorija. Bet ar tą darome vien mes? „Kino pavasaryje“ Pietų Korėjos filme „Karo brolija“ prisiminė pilietinį karą Korėjoje 1950-1953 metais, į kurį buvo įtrauktos ir užsienio pajėgos. Ir šiandien Korėja tebėra suskaldyta, o Šiaurės Korėja (KLDR) tampa pavojinga taikai savo branduoline programa. Naujos įtampos tarp Japonijos ir Kinijos irgi rodo, kad istorijos žaizdos neužgyja ilgai, gali tapti ir naujų politinių persigrupavimų šaltiniu. Vokiečiai net porą filmų „Kino pavasaryje“, kaip ir lietuviai, skyrė pačiai tragiškiausiai istorijai – XX a. vidurio įvykiams. Filmas „Nuopuolis“ – J.Vesto tritomio istorinio veikalo apie Hitlerį sutrauktinė ekranizacija, vaizduojanti paskutiniąsias nacizmo dienas, net valandas, kada vieni galvoja apie garbę po karo, kiti – apie ėjimą iki galo mirties akivaizdoje. Aktorius Bruno Ganzas stengiasi, kad Hitleris atrodytų psichologiškai įtikinamas, nors isteriško pykčio priepuoliai visus garsiojo bunkerio po reichstagu gyventojus stato už ribos. Netikėtas rakursas: visi paskutinių karo dienų įvykiai perduodami per nuolatinių sprogimų gaudesį ir vadų pranešimus. Įdomi paralelė ir dokumentinių filmų srautui, šiomis dienomis užplūdusiam Rusijos televizijos kanalus. Be Hitlerio, čia pavieniui portretuojama ir sąjungininkų trijulė – Stalinas, Čerčilis, Ruzveltas. Kuo tolyn nuo įvykių, tuo istorinės asmenybės vertinamos pagal kitus laiko ir pasekmių parametrus. Ir kartu visada iškyla pavojus: ar nebus nustumta į šalį ar nutylėta totalitarizmo esmė?

Pusiausvyrą atstato vokiečių režisieriaus V.Šliondorfo filmas „Devintoji diena“, ypač aktualus po to, kai kardinolas J.Ratcingeris tapo popiežiumi Benediktu XVI. Popiežių laikysena abiejų totalitarizmų – fašizmo ir komunizmo – atveju seniai kelia įvairių diskusijų. Tad „Devintoji diena“ atrodo labai šiuolaikiškai, kai sugrįžta į Katalikų Bažnyčios Vokietijoje konfliktą su nacizmu. Katalikų kunigas Harvis Kremeris (pakeista tikro kunigo Bernardo pavardė) iš Dachau koncentracijos stovyklos paleidžiamas devynioms dienoms į Liuksemburgą, kad įtikintų vyskupą prisidėti prie „Kryžiaus žygio“ prieš komunizmą, taigi viešai paremti fašistus. Herojų kuruojantis gestapininkas leidžiasi į filosofines diskusijas, tikindamas, kad be Judo nebūtų ir Kristaus prie kryžiaus, ir naujo tikėjimo pradžios. Herojus nepasiduoda, nors žino, kad teks grįžti į koncentracijos stovyklą, kur nepaklusniems kunigams jau stovi kryžiai. Gana asketiškas ir nieko naujo neišradinėjantis filmas koncentracijos stovyklų tema visgi mėgina pasverti, ką reiškia tikinčiam žmogui ne tiek politiniai, kiek moraliniai išbandymai ir didžiulė atsakomybė už visos Bažnyčios ateitį.

Tolimosios Čilės filmas „Mačiuka“ – jaudinantis pasakojimas apie paauglius, kuriuos užklumpa 1973 metais Pinočeto perversmas. Įvykių centre – katalikiška gimnazija, kuri vykdo šalies prezidento S.Aljendės reformas: į elitines tradicijas turinčią mokyklą priima ir neturtinguosius. Šis „socialistinis“ eksperimentas baigiasi dramatiškai: po perversmo kunigai išvaromi, o gimnazijai stoja vadovauti pulkininkas. Lyg ir gana specifiškas Lotynų Amerikai konfliktas – perversmai, žudynės, prezidentai įgyja universalios reikšmės, nes gina žmogaus teises į laisvę ir žmogiškąjį orumą. Argi ne apie tą patį bylojo ir Afrikos kino veterano S.Usmano filmas „Moolaade“? Jame daug gentinių papročių, ritualų, kolektyvinio „teatro“, bet esmė viena: susiduria sena (merginoms pilnametystę reiškia nekaltybės „operacija“) su naujų laikų požiūriu, ypač afrikiečių, grįžusių iš Prancūzijos ir nenorinčių gyventi su „nešvaria“, t.y. neapipjaustyta. Tikėjimas, tiesa, musulmonų, bet filmas Kanuose gavo Ekumeninės žiuri specialųjį prizą.

Filmų iš seksualumo sferos buvo ir daugiau, bet „Moolaade“ galima palyginti tik su Bolivijos filmu „Seksualinė priklausomybė“, parodytą „dvigubame ekrane“, turinčiame įvairių reikšmių, bet, manyčiau, pagrindinė – vėlgi bręstančių vyrukų ir merginų seksualiniai santykiai. Tokią ryškią vyriško seksualinio agresyvumo išraišką retai kada pamatysi ekrane! Vyriškas subrendimas turi būti pademonstruotas visai šutvei, dažnai ir grupine prievarta, kitaip būsi ištižėlis ir „boba“. Persikėlęs studijuoti į JAV jaunuolis aptinka tą patį. Tiesą sakant, jau ir kokiame „Amerikietiškame pyrage“ matėme bernvakarius ir mergvakarius, tik buvo daugiau pokštų. Deja, Lietuva neturi savų filmų (nebent pernai sėkmę pelniusį trumpametražį filmą „Lengvai ir saldžiai“), kuriuose mūsų jaunimas rastų adekvatų savo išgyvenimams vaizdą, o žiūrovas pajustų, iš kur ir kodėl pas mus kyla smurto, seksualinių nusikaltimų, narkomanijos, alkoholizmo banga. „Kino pavasaris“ parodė, kiek daug dėmesio šeimų išgyvenimams ir įvairioms psichologinėms komplikacijoms skiria italai, danai, anglai, ispanai.

Ispanai išsiveržė į priekį ne vien diskusiniais P.Almadovaro filmais (dar anksčiau garsėjo režisierius C.Saura). A.Amenabaro „Jūros gelmėse“ (jau pasirodė ir kino teatruose) meta iššūkį ne vien tariamu eutanazijos gynimu, bet ir tradiciniu ateisto ir tikinčiojo dialogu. Ir herojus, ir kunigas – sėdi invalidų ratukuose. Tik pirmajam atrodo, kad būti dešimtmečius „daržove“, tai gyvenimas be žmogiškojo orumo, o antrasis priešinasi savižudybei, tiki Dievo valia ir malone, gyvena visavertį dvasinį gyvenimą žmogaus galimybių ribose. Deja, filmo kūrėjai šį dialogą greitai nutildo, apkaltindami kunigą „ilgu liežuviu“, ir visaip herojizuoja pasiryžėlį mirti. Net meilė negelbsti nuo šio apsisprendimo. Matyt, toks šiandieninis pasaulis – eiti iki galo. Tik renkasi dar žmonės skirtingas kryptis. Marokiečio M.Feronkio, gyvenančio Prancūzijoje, filmas „Didžioji kelionė“ – ilga sūnaus ir tėvo kelionė į Meką. „Kodėl negalima lėktuvu, automobiliu?“ – klausia visur skubantis sūnus, tipiškas mūsų civilizacijos kūdikis. Į tai atsako tėvo mirtis Mekoje. Tik tada sūnus suvokia, ką prarado ir kad tai buvo paskutinė, nors kartą gyvenime privaloma kelionė į sielos apsivalymą ir mirtį. Tikėjimas musulmoniškas, bet kas nuneigs apie tokios „didžiosios kelionės“ svarbą visiems?

© 2005 "XXI amžius"