Pirmasis puslapis
Istorija
    ir dabartis
Istorijos vingiai
Kinas
Krikščionybė
    ir pasaulis
Kultūra
Lietuva
Nuomonės
Parodos
Pasaulis
Susitikimai
Švietimas
Žiniasklaida
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai

Durys į uždraustą kambarį

Vytautas Bložė ir Nijolė Miliauskaitė prie Nemuno apie 1999 metus Nuotrauka iš Benitos Miliauskaitės archyvo

Benita Miliauskaitė (kairėje) ir parodos autorė Albina Protienė Zenono BALTRUŠIO nuotrauka

„Giliai giliai manyje, kažkur pačiame mano esybės dugne, yra kažkas, kas visados budi ir viską stebi, viską atsimena, viską žino. Renka po kruopelytę įspūdžius, vaizdus, garsus ir spalvas, krauna tamsiame lobyne ir palieka ten fermentuotis, keistis, transformuotis. Prireikus – atneša kartais ir į eilėraštį. Nesikišu į tai, tiesiog esu“, – 1999 metais, prieš savo ankstyvą išėjimą į Amžinybę, rašė žinoma poetė Nijolė Miliauskaitė, tarsi nusakydama savo pašaukimo ir kūrybos tikrąją esmę. Ji buvo budinti moteris su gėlėta suknele ir lauko gėlėmis rankose.

N.Miliauskaitė mirė jauna, vos pradėjusi 53-iuosius, – 2002 m. kovo 25 d., bet suspėjo mums palikti tikrus poezijos turtus. 1985-aisiais debiutavusi eilėraščių rinkiniu „Uršulės S. portretas“, vėliau išleido suradusias savo skaitytoją, stiprias poezijos knygas „Namai, kuriuose negyvensim“ (1988) ir „Uždraustas įeiti kambarys“ (1995), kurios poetei atnešė tikrąjį pripažinimą ne tik menininkų aplinkumoje. Ją skaitė daugelis, nes tai buvo širdies poetė, savo skaudančios ir mylinčios sielos rodytoja.

2000 metais N.Miliauskaitei už kūrybos rinktinę „Sielos labirintai“ (1999), išleistą kartu su naujų eilėraščių pluoštu, buvo suteikta Nacionalinė premija.

Maironio lietuvių literatūros muziejuje vykusiame N.Miliauskaitės atminimo vakare, skirtame jos 55-erių metų sukakčiai, dalyvavo ir atsiminimus apie vyresniąją seserį pasakojo Benita Miliauskaitė, buvusi Nijolės lietuvių kalbos mokytoja Liuda Viliūnienė, kurso draugė Vilniaus universitete literatūrologė Irena Skurdenienė. N.Miliauskaitės kūrybą aptarė literatūrologė prof. Elena Bukelienė, o eilėraščius skaitė aktorė Vilija Grigaitytė. Nijolė visąlaik labai domėjosi muzika – kaip prisimena I.Skurdenienė, „jai tai buvo labai svarbu“. Ir šiame poetės gimtadienio atminties vakare smuiku grojo Dalia Terminaitė, jai pianinu akompanavo pianistė Aušra Bartkevičiūtė.

Vakaro vedėja Maironio lietuvių literatūros muziejaus direktorė Aldona Ruseckaitė, pristačiusi svečius, trumpai, bet jaudinančiai apibūdino N.Miliauskaitės kūrybos esmę: eilėraščiuose tvinkčioja keistos nuojautos, sapnų nuotrupos, verlibro žodis tarsi įpjautas į patį gyvuonį, prisiminimai iš praėjusių ir būsimų gyvenimų…

„Šiandien paprašiau, kad iš Maironio balkono į salę atneštų pelargonijų – žinau, kad Nijolė mėgo šias gėles“, – kalbėjo A.Ruseckaitė gausiai susirinkusiems į skliautuotąją salę kauniečiams – N.Miliauskaitės talento gerbėjams.

Muziejuje veikia paroda „Štai – durys į uždraustą kambarį“, kuri, pasak A.Ruseckaitės, tarsi skaudus kino filmas parodo neilgą, bet nuolatos pulsavusį kūrybos nerimu, ieškojimais ir meile pasauliui N.Miliauskaitės gyvenimą – tarsi kelionę į save.

Parodą su meile ir atidumu parengė muziejininkė Albina Protienė ir dailininkė Inga Zamulskienė.

Alfas PAKĖNAS

Kaunas

© 2005 "XXI amžius"