|
Metams praėjus
Petras KATINAS
Gegužės 1-ąją paminėjome pirmąsias Lietuvos tapimo ES nare metines. Taigi prieš metus, kartu su kitomis pokomunistinių šalių naujokėmis Latvija, Lenkija, Estija, Čekija, Kipru, Malta, Slovėnija, Slovakija ir Vengrija, Lietuva tapo visateise ES nare. Galima priminti, jog kelias į Europą, kuris buvo užtvertas geležine uždanga penkis okupacijos dešimtmečius, atsidarė tik atgavus nepriklausomybę. Vyriausybė paraišką Lietuvai tapti Europos Sąjungos nare pateikė 1995 m. gruodžio 8 d., t.y. jau prieš dešimtį metų. Daugeliui tada atrodė, jog tai yra pernelyg ambicinga svajonė. Tačiau jau 2000 metų vasarį Lietuva pradėjo oficialias derybas dėl narystės ES. O 2002-ųjų gruodį ES viršūnių susitikime Danijos sostinėje Kopenhagoje gavome oficialų kvietimą prisijungti prie ES. Stojimo sutartis buvo pasirašyta 2003 m. balandžio 16 d., o dar po metų, 2004 m. gegužės 1 d., Lietuva oficialiai tapo ES nare. Įsijungėme į didžiąją senojo žemyno tautų šeimą, kurioje dabar gyvena 460 milijonų žmonių, tiesa, atskiesti ir musulmoniška, ir homo sovieticus dvasia. Tai daugiau nei abiejų ekonomikos galiūnių JAV ir Japonijos gyventojų kartu sudėjus. Nesvarbu, kad mūsų Europos šeimoje tėra mažiau nei 0,7 proc., tačiau Lietuvos balsas girdimas Briuselyje ir Strasbūre, o po metų narystės Lietuva netgi rodoma pavyzdžiu ne tik kitoms ES naujokėms, bet dargi kai kurioms senosioms jos narėms. Tačiau, kaip narystės ES metinių proga įspėjo buvusi Lietuvos finansų ministrė Dalia Grybauskaitė, dabar viena svarbiausių Europos Komisijos komisarių, atsakinga už ES biudžetą ir finansinį programavimą, džiaugiantis pasiektais laimėjimais, būtina žiūrėti į ateitį. Pasak komisarės, tą pasitikėjimą ir patikimumą galima išbarstyti. D.Grybauskaitė paminėjo ir tas grėsmes. Pirmiausia tai galima prarasti dėl vidinių priežasčių pačioje Lietuvoje. Tai ir Vyriausybės spekuliacinės reakcijos, jos nesugebėjimas dirbti bei valdžios nestabilumas. O tokie pavojai akivaizdūs. Ypač stebint, kai patys aukščiausieji valdžios pareigūnai bando manipuliuoti, pavyzdžiui, pasirašytu susitarimu su ES dėl Ignalinos atominės elektrinės uždarymo, spekuliacijomis dėl euro įvedimo ir t.t.
Savo metiniame pranešime prezidentas V.Adamkus iškėlė uždavinį per penkiolika metų pasiekti ES pragyvenimo vidurkį. Pesimistai iškart įvertino tai kaip nerealų planą, o optimistai, tiesa, su išlygomis, teigia, jog toks tikslas visiškai realus. Bet taip sakydami jie visada priduria labai reikšmingą žodį jeigu. Tas jeigu labai priklausys nuo Vyriausybės sugebėjimų ir norų priklausomumo nuo vis labiau ryškėjančio savanaudiškumo ir nekompetencijos. Banko Nord/LB Lietuva ir kiti ekonomikos analitikai pabrėžia, kad Prezidento iškelta idėja gali būti įgyvendinta tiktai tokiu atveju, jeigu nesulėtės ūkio ir visos valstybės plėtra. Ekspertai prognozuoja, kad šiemet Lietuvos ūkis augs 5,9 proc. Tai yra mažiausiai, palyginti su kitomis Baltijos valstybėmis. Džiaugtis, jog Lietuva jau gavo iš ES fondų, tiksliau, iš ES biudžeto 1,65 mlrd. litų, įmokėdama tiktai 407 mln. litų, dar nieko nereiškia. Visi rimti ekonomikos specialistai tvirtina, kad svarbiausias dalykas ūkio plėtrai yra ne ES paramos pinigai, o tiesioginės užsienio investicijos. O jos, bent jau kol kas, neplaukia. Ir kaipgi plauks, jeigu visi mato, koks dabar kompetentingas pernai rudenį išrinktas Seimas, rietenos didžiosios koalicijos Vyriausybėje, vieno svarbiausių ūkio ministro aiškus noras pasiglemžti savo bičiuliams ES fondų lėšas, tai jokiu būdu nesudaro sąlygų verslui skatinti ir užsienio investicijoms pritraukti. Galima priminti, jog pagal sukauptas tiesiogines užsienio investicijas tarp ES valstybių Lietuva užima paskutiniąją vietą. Ryškėja, kad Lietuvos bendrovės vis daugiau investuoja užsienyje. Pernai, ekspertų paskaičiavimais, investicijų į užsienį kiekis pasiekė 700 mln. litų ir buvo net keturis kartus didesnis nei užpernai. Kita vertus, valdžios sumanyta, faktiškai ir pačiai valdžiai neaiški mokesčių reforma, kuriai, kaip pasirodo, niekas lyg ir nepritarė, bet vis dėlto už ją balsuoja, ne tik baugina, bet ir juokina potencialius užsienio investuotojus. Taip niekas ne tik užsienyje, bet ir pačioje Lietuvoje nežino, kas gi buvo tos mokesčių reformos sumanytojas ir autorius. Kratosi visi. Netgi ūkio ministras V.Uspaskichas ir valstietė K.Prunskienė. Viskas verčiama ant keisto politinio darinio koalicijos politinės tarybos, kuri, pasak prof. B.Genzelio, tėra buvusio LKP centro komiteto patobulintas variantas ir ko nėra nė vienos demokratinės valstybės koalicinėse vyriausybėse. Stipraus lyderio mitu užkrėsti partiečiai į kiekvieną, turintį skirtingą nei vadas nuomonę, žiūri kaip į savo asmeninį priešą
Pasinaudodami tokia situacija partijų vadai kuria naujas valdžios struktūras, kurioms privalo paklusti ir įstatymų leidėjai. (...) Taigi, kas nepavyko Paksui, gal pavyktų Brazauskui ir Uspaskichui, teigė prof. B.Genzelis (Lietuvos žinios. 2005 04 28). Be to, kas gali rimtai žiūrėti į tokį Premjerą, kuris, pasikvietęs vieną pagrindinių Lietuvos šalininkų Europos Sąjungoje, Danijos premjerą Polą Rasmuseną, pats išrūko pailsėti į Egiptą! (Beje, tai jau antrosios Premjero atostogos šiais metais.) Tiesą, vieni sako, kad prie faraonų piramidžių Premjeras atsidūrė neapsikentęs ūkio ministro išsidirbinėjimų. Todėl virkauti, kad užsienio in-vestitoriai aplenkia Lietuvą, nederėtų. Kas gi norės turėti reikalų su tokia valdžia, kuri, pavyzdžiui, dėl tos mokesčių reformos kasdien keičia savo poziciją. Antra vertus, įsigaliojanti komunistinės nomenklatūros oligarchija atbaido visus normalius žmones, ne tik investuotojus.
Įstojimo į ES metinių išvakarėse visus pribloškė žinia, kad kriminalinės policijos pareigūnai Vilniuje sulaikė buvusį Lietuvos KGB karininką, dabar Rusijos pilietį, kuriam suteikta teisė nuolat gyventi Lietuvoje, Anatolijų Judiną, jo sūnų Andrejų, UAB Informacinės sistemos specialistą Jurijų Šifriną ir dar vieną asmenį. KGB karininko ir Rusijos piliečio organizuota grupuotė net kelerius metus rinko informaciją apie pusantro milijono Lietuvos dirbančiųjų (taigi praktiškai apie visus) ir 100 tūkst. Lietuvos įmonių bei bendrovių pajamas, gyvenamąją vietą ir kita. Teigiama, kad šis kagėbistas konfidencialią informaciją, prie kurios negali prieiti net policijos pareigūnai, gavo iš Sodros, tai yra pavogė. Kažin, ar pavogė. Ją kažkas davė. Ir naiviai skamba Sodros pareigūnų aiškinimai, kad KGB karininko surinkta informacija domėjosi tiktai skolų išieškotojų kompanijos, tai tėra tiktai visuomenės raminimas. Aišku, šis kagėbistas ir jo talkininkai pirmiausia dirbo tai valstybei, kurios piliečiu jis yra. Be to, kas gi davė šiam buvusiam LSSR KGB skyriaus viršininkui leidimą nuolat gyventi Lietuvoje? Kurio LDDP vidaus reikalų ministro parašas suraitytas ant to leidimo? Pagaliau kodėl aferistą ir šnipą (nebijom šito žodžio) sulaikė kriminalinės policijos pareigūnai, o ne KGB rezervininko vadovaujami VSD pinkertonai. Negi nežinojo, kuo kelerius metus užsiiminėjo Lietuvoje Judinas? Bet žinant, kaip VSD kontržvalgybos viršininkas vadovavo Liustracijos komisijai, sugebėjusiai per kelerius metus išaiškinti vos du kagėbistus (!), pakankamai aišku, kaip rūpinasi nacionaliniu saugumu ši institucija. Kaip tai suprasti? VSD šefas laikosi tokios pačios nuomonės, kaip ir į Egiptą poilsiauti išrūkęs Premjeras, kuris iškart labai susinervina, kai kas nors išdrįsta užsiminti apie tokias grėsmes. Įdomu, ką dabar sakys vadas, kokias šviesias mintis išdėstys grįžęs iš faraonų šalies.
Taigi, praėjus metams po Lietuvos tapimo ES nare, daugelis žmonių, ypač darbiečių, socialdemokratų, valstiečių elektoratas skundžiasi, jog per tuos metus jų gyvenimas nepagerėjo. Mat šie naivuoliai tą pagerėjimą siejo su iš ES fondų ateinančiais milijonais. Aišku, apie didžiulių pinigų srautus iš Briuselio tikino viską numatantis Premjeras. Tie srautai turėjo būti tokie galingi, kad neatsilaikančius tiesiog nuplautų. Tačiau mana sukrito tik į vieną sterblę, t.y. ūkio ministro ir Premjero kompetentingųjų. Bet apie tai kita kalba. Be naujos KGB aferos, valdančioji dauguma dar kartą pademonstravo savo kompetenciją, paskirdama Seimo vicepirmininku ir Europos reikalų komiteto pirmininku darbietį krepšinio trenerį V.Gedvilą. Apie jo kompetenciją ir tvirtas istorines žinias visuomenė sužinojo iš jo interviu, paskelbto viename Lietuvos dienraštyje. Paklaustas, kada Norvegija perims pirmininkavimą Europos Sąjungai, treneris atsakė tiksliai nežinąs, bet išsiaiškinsiąs
Bet ką ten aiškintis, jeigu Norvegija nėra ES narė! Į klausimą, kas toks buvo J.Basanavičius, Darbo partijos narys nė nemirktelėjęs atsakė, jog tai buvo Lietuvos Seimo kūrėjas ir prieškario Lietuvos Seimo narys! Taigi savo kompetencija ir žiniomis V.Gedvilas nušluostė nosį netgi labai trumpai buvusiam savo pirmtakui, aukštosios partinės mokyklos absolventui ir zootechnikui A.Pekeliūnui. Neatsitiktinai vienas žinomas politologas prisiminė prancūzų rašytojo A.Franso žodžius, jog kvailys yra pavojingesnis už priešą. Bet juk kitaip ir būti negali. Šiuo metu didžiausią nerimą kelia valdančiųjų abejingumas bendrajam gėriui, net nemaskuojamas gobšumas, trukdantis įsigalioti sveikai nuovokai. Iš partinės nomenklatūros, kurios gniaužtuose atsidūrė Lietuva, kilę vadovaujantys kadrai sugeba naudotis tik gryno administravimo ir aparatinio meno technika. Jokie šūkiai, jokia ES negali pakeisti sustabarėjusios jų pasaulėžiūros.
© 2005 "XXI amžius"
|