|
Kas atsiprašys mūsų tautos?
Per Lietuvos valstybines šventes šv. Mišiose matome valstybės vyrus, nuolankiai stovinčius mūsų tautos šventovėje. Susimąsčiau apie kunigo maldos žodžius, prašančius teisybės, taikos, ramybės ir Dievo gailestingumo mūsų tautai, ir pagalvojau, kodėl mūsų žmonėms taip trūksta ramybės, teisybės, saugumo, kodėl negyja mūsų tautos žaizdos, patirtos sovietmečiu ir dabar. Turime valstybę ir savo tėvynėje galimybę gyventi gerai ir laimingai. Kadangi esame krikščioniška tauta, tai nuolankiai nešame savo gyvenimo kryžių, be protestų ir streikų. Be to, mūsų vis dar nepalieka komunistinio režimo sukelta baimė, juolab kad valdžios postuose sėdi tie patys sovietinio režimo vykdytojai. Jie mumis manipuliuoja. todėl žmonės dažnai sako, kad prie ruso gyventi buvo geriau ir jaučia nostalgiją, nes sunku pradėti gyvenimą iš naujo. Taigi ant tos nostalgijos sovietmečio gyvenimui ir laikosi dabartinių buvusiųjų išrinktųjų kėdės. Jie niekada mums neleis gyventi geriau, nes, dingus nostalgijai, subyrės jų kėdės.
Nostalgijos pasekmė V.Uspaskicho atėjimas į valdžią. Ar prisimenate, kai jis pareiškė, jog lietuviai nemoka valdyti savo valstybės, davė suprasti, kad tik rusai gali mus valdyti. Tiesa, vėliau jau to nekartojo, bet šito neturėtume toleruoti. Jei nieko nekeisime, tai ir toliau blogai gyvensime. Lietuvą turi valdyti lietuviai. Jei nemokam išmoksim.
Neseniai per radiją klausiausi laidos apie tarptautinį Lietuvos autoritetą įstojus į Europos Sąjungą. Bandžiau prisiskambinti į laidą, nes labai norėjau paklausti: koks gali būti mūsų autoritetas, jei valstybei vadovauja buvę Rusijos kolaborantai ir naujojo ruso oligarcho kolaborantai dabartinė Darbo partija? Deja, nepavyko prisiskambinti. Mane nustebino tų naujųjų kolaborantų gausa. Negi Lietuvoj visai sunaikintas patriotizmas? Tik dabar per peštynes dėl ES pinigų supratau, kad juos visus subūrė noras papildyti savo kišenes. Tad ko tikėtis tautai, jei įstatymai priiminėjami ne pagal sąžinę, padėjus ranką prie širdies? Deja, tos rankos guli ant savų kišenių. Manau, ir toliau bus meluojama, savavaliaujama. Po rinkimų parlamentarai ne kilo į darbus Seime, o skubėjo atostogauti. Dabar irgi nieko gero neveikia, tik skandalingai aiškinasi tarpusavio santykius. Rinkėjai nesulaukia pažadų vykdymo, seimūnams jie nerūpi. Prezidentui reikėtų pamąstyti apie tokio neveiksnaus Seimo paleidimą.
Atsirado naujų Lietuvos istorijos rašytojų perrašinėtojų. Buvęs stribas tyčiojasi iš mūsų valstybės kūrėjų. Tokius reikėtų bausti už mūsų valstybės pamatų griovimą ir laikyti tėvynės išdavikais. Laimė, istoriją dar saugo gyvoji atmintis. Dar yra žmonių, kurie prisimena okupantų ir kolaborantų padarytas skriaudas. Dar tebeverkia motinos, praradusios savo vaikus Sibiro ledynuose ar Lietuvos miškuose. Užuot atsiprašę tautos už padarytas skriaudas, neretai įžūliai tvirtina, kad krikščioniška tauta turi juos suprasti ir atleisti. Bet kaip galima atleisti, jei niekas to atleidimo neprašo? Jei nėra atsiprašymo, tai negali būti ir atleidimo. Matome, kad dabar buvę skriaudėjai lanko bažnyčią ir galbūt prašo Dievo atleidimo už padarytas nuodėmes. Pagal Dievo mokslą pirmiausia turi būti atlyginta nuskriaustajam ir paprašyta atleidimo. A.Brazauskas atsiprašė žydų tautos už kai kurių lietuvių padarytas skriaudas. Įdomu, kas pirmas atsiprašys lietuvių tautos už padarytas piktadarybes? Reikia tik ištarti atleiskit ir pradėti nuoširdžiai dirbti Lietuvos žmonių labui.
Renata JUŠKIENĖ,
Krikščionių demokratų partijos narė
Panevėžys
© 2005 "XXI amžius"
|