Atnaujintas 2005 gegužės 4 d.
Nr.34
(1335)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai

Apsakymus rašantis bibliotekininkas

Panevėžio rajono savivaldybės
viešosios bibliotekos Smilgių
filialo vyr. bibliotekininkas
Edvardas Vaičius

Lietuvoje tarp rašančiųjų prozą ar eiles vis atsiranda naujų pavardžių. Kai kurių prozininkų knygas skaityti susidaro eilės, tačiau poezija kelią į lietuvių širdis skinasi vis dėlto sunkiai. Su Panevėžio rajono Smilgių miestelio bibliotekininku Edvardu VAIČIUMI kalbėjomės apie šiuolaikinę literatūrą ir kaip ją priima skaitytojas. Bibliotekininkas ir pats mėgina rašyti apsakymus, todėl nuo jo kūrybos klausimų ir pradėjome pokalbį.

 

Jūsų pirmoji apsakymų knyga „Mieste, kur šermukšnis“, išleista „Vyturio“ leidyklos, pasirodė 1989-aisiais. Joje yra paties autobiografinių motyvų, jaunuoliško gyvenimo nuotykių, paliesta ir istorinė tematika. Kodėl daugiau neprabilote į skaitytoją su savo nauja knyga?

Atvirai sakau: nejaučiu nostalgijos rašymui. Nejaučiu mirtinos būtinybės ar noro kažką pasakyti. Natūralus gyvenimas neišprovokuoja tokio lemtingo rašymo. Galvoju savikritiškai: ką aš dirbtinai galiu išlaužti iš piršto, jeigu yra nepalyginti talentingesnių už mane? Aš nejaučiu pareigos rašyti, tad kodėl tuo turiu save kankinti? Kūrybai reikia atskiro susikaupimo, laisvo laiko ir laisvos erdvės.

Ar kartais nežybteli mintis: neblogai būtų tapti Rašytojų sąjungos nariu?

Patekti į Rašytojų sąjungą sąmoningo siekimo neturėjau, juo labiau kad nepriklausomos Lietuvos laikais pagausėjo rašančiųjų, kurie savo lėšomis leidžia knygas. Nemanau, kad visos jos yra vertingos, nes daugelis jų – beveik proginės. Išleisdamas savo kūrybą, žmogus nori įsiamžinti, palikti savo pėdsaką vaikams, savo šeimai. Šiandien per daug grafomanijos. Manęs nežavi nei Kaimo, nei Nepriklausomų rašytojų sąjungos, į kurias buriasi tie, kurie nepatenka į tikrąją Rašytojų sąjungą. Manau, kūrybos kriterijus turi būti vienas: jeigu parašei vieną gerą kūrinį, romaną ar apysaką, tai vis tiek būsi pastebėtas, rasi galimybę jį išleisti. Geram kūriniui Rašytojų sąjunga nedarys dirbtinių užtvarų.

Tačiau esate prasitaręs, jog visgi ant jūsų plunksnos nedžiūsta rašalas...

Dažniausiai užsirašau autobiografinius motyvus, pastabas, kasdienybes, į nieką nepretenduojančius dalykus. Per šešerius metus susikaupė pora tokių storų sąsiuvinių, nors jų išleisti neturiu planų. Jeigu iš šalies pažiūrėtum, tai būtų kibirkštis siužetui.

Rašytojui nereikia daug parašyti. Gausybės tobulų dalykų nepadarysi. Akivaizdus pavyzdys – Bitė Vilimaitė. Jos trumpų novelių rinktinė įvertinta Nacionaline premija. Geriau rašyti populiarų romaną, kurį atsivers eilinis skaitytojas, nei modernų kūrinį, kuris gulės bibliotekos lentynoje ir jį retai kas paims. Arba tokia kūryba tiesiog miršta po metų kitų.

Gyvendamas Smilgiuose, jūs, kaip kūrėjas, nesijaučiate vienišas, neslegia tokia aplinka?

R. Gavelis, J.Kunčinas patys buvo įsigėrę į asfaltus, į senamiesčio gatves ir visa tai absorbavo, pasisavino, bet rašydami dirbtinai nieko nepasakė. Kūryba priklauso nuo to, ką savyje esi sukaupęs. Talentinga Renata Šerelytė gilinasi į kaimo, mažo miestelio, provincijos temas. Gal ir į mane Smilgiuose žiūri kaip į literatą ar kaip į rašantįjį. Buvo toks atvejis. Aplinkui gyvenantiems, tarp kitko, priminiau, jog neblogai būtų apsikuopti, šiukšles surinkti . Man atėjus į pirtį, ten buvęs vienas ir sako: „Išsivežėm šiukšles, ponas knygnešy“.

Darbas bibliotekoje – džiaugsmą teikiantis ar tai kaip būdas turėti duonos kąsnį?

Anuomečiame Vilniaus pedagoginiame institute esu baigęs lietuvių kalbą ir literatūrą ir jau 20 metų dirbu Smilgių bibliotekoje. Tai leidžia save laikyti pusiau profesionaliu bibliotekininku. Darbas su knygomis – ir malonus, ir įpareigojantis, kartu tai ir noras turėti daugiau knygų ir jų skaitytojų. Tačiau, būkime atviri, yra žmonių, kurie nei knygos nori, nei televizija juos domina, gyvena jie savo skurdžioje buityje.

Ar rajono savivaldybė kaimo bibliotekoms skiria reikiamą dėmesį?

Pinigų stygius savivaldybei neleidžia tinkamai pasirūpinti kultūra, papildyti tai, ko jai itin trūksta. Vertindamas rajono vadovus, negaliu teigti, jog jie šiuo atžvilgiu yra blogai nusiteikę ar negeranoriški. Bet lėšų stygius akivaizdžiai jaučiamas. Švietimui dar jų skiria, bet knygai, laikraščiui jau nebepakanka. Tai itin aktualu provincijoje, kur pramogų, kultūrinių sambūrių, koncertų pasitaiko mažiau nei mieste.

Iš kur pats semiatės išminties?

Geriausiai dabartinius literatūros procesus atspindi žurnalas „Metai“. Malonu skaityti leidinius, kuriuose publikuojama jaunesniųjų ir jaunųjų kūryba.

Keleto savo draugų jau neturiu. Nuo aštuntos klasės pažinojau Vaidotą Daunį. Jis ne kartą lankėsi Smilgiuose. Nuo vaikystės buvo kitas mano artimas draugas – Raimondas Jonutis. Niekada nemaniau, kad pragyvensiu juos, talentingesnius už save.

Esate Gabrielės Petkevičaitės-Bitės fondo valdybos pirmininkas. Kur šio fondo ištakos?

G. Petkevičaitės-Bitės literatūros premija gimė dar 1983 metais. Įdomi jos atsiradimo istorija. 1981 metais, minint rašytojos gimimo 120-ąsias metines, Smilgių istorijos mokytoja Genovaitė Guokienė pareiškė, jog reikėtų kažkaip paminėti garsiąją kraštietę. Jos gimtasis Puziniškis labai apleistas, ten nuvažiavus nėra ko žiūrėti. Aš, prieš dvidešimt metų atvykęs dirbti į Smilgius, ir sakau: pažįstu poetą V.Daunį, jo draugė Raimonda – smuikininkė, baigusi konservatoriją. Jis ką nors paskaitys, pakalbės, ji pagrieš smuiku. Tuo metu Vaidotas dirbo žurnale „Pergalė“. Skaičiuojant su juo, iš Vilniaus atvyko keturi žmonės. Albertas Zalatorius buvo ne tik mokslininkas, bet ir gyvybingas žmogus, jis tada ir išprovokavo mus pasakęs: „Puziniškis apleistas, bet kaip čia jį pakėlus? Jeigu kolūkis paremtų, tai būtų galima įsteigti G. Petkevičaitės-Bitės literatūros premiją“. Tuomet Smilgių kolūkio pirmininku dirbęs Vladas Navikas pritarė jo minčiai.

Pajudėjo Puziniškio reikalai jį perėmus Tiksliosios mechanikos gamyklai. Išgražėjo rašytojos gimtinė. Pirmuoju G. Petkevičaitės-Bitės literatūros premijos laureatu tapo talentingas prozininkas Valentinas Zaikauskas. Taip kiekvienais metais, rašytojos gimtadienio išvakarėse, rengdavome tokią šventę. Paskui bent penkerius metus buvo tyla. Rajono meru tapus smilgiečiui Kęstučiui Vaičiūnui, premija vėl buvo pradėta teikti. Lėšas jai ėmė skirti rajono savivaldybė. 1996 metais buvo įkurtas labdaros fondas.

Tapti tokios premijos laureatu – daugelio rašytojų garbės reikalas. Tarp jų yra iškilių kūrėjų. Praėjusiais metais G. Petkevičaitės-Bitės literatūros premijos laureatu tapo prozininkas Romualdas Granauskas. Kokie yra jos vertinimo kriterijai renkant laureatą?

Fondo valdybą sudaro trylika žmonių, tarp kurių yra Smilgių seniūnė Zita Dabužinskienė, rajono Tarybos narys Vladas Navikas, rajono vicemeras Vytautas Rapolas Gritėnas, rajono savivaldybės viešosios bibliotekos direktorė Rūta Bagdonienė. Išsirenkame kelias populiarias knygas ir visi valdybos nariai turi su jomis susipažinti. Paskui laukiame Rašytojų sąjungos atsiliepimo bei nuomonės apie mūsų siūlomas kandidatūras. Pernai tarp kandidatų į premiją buvo Romualdas Granauskas, Romas Sadauskas, Onė Baliukonė. Ne vienam patiko pasirodžiusi Gintaro Beresnevičiaus eseistikos knyga „Vilkų saulutė“. Visgi apsistojome ties R. Granausku. Mūsų tokia nuostata: Beresnevičius dar jaunas, dar daug ką parašys, bus įvertintas, o Granauską, gyvą klasiką, būtina dabar pažymėti. Tokiai mūsų nuomonei pritarė ir Rašytojų sąjunga.

Esate kilęs iš Plungės, bet kodėl nelaikote savęs tikru žemaičiu?

Mano mama – plungiškė, o tėvas yra kilimo iš Pasvalio krašto. Taigi pagal tėvus esu pusiau žemaitis, pusiau aukštaitis. Nuvykus į Plungę, žemaičiai iš mano kalbos jau pastebi, kad dabar gyvenu Aukštaitijoje. Mano gyvenimas artėja prie 50 metų slenksčio. Jeigu būčiau finansiškai stiprus, tolimesniam savo gyvenimui rinkčiausi Palangą. Pas tolimą mamos giminaitę ten esu praleidęs daug vasarų. Palanga buvo ir yra man jaukiausias miestas. Po studijų Vilniuje aprimo nostalgija šiam miestui.

Kalbėjosi Bronius VERTELKA

Smilgiai, Panevėžio rajonas

Autoriaus nuotrauka

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija