Pirmasis puslapis
Atmintis
Darbai
Istorija
    ir dabartis
Krikščionybė
    ir pasaulis
Lietuva
Literatūra
Nuomonės
Parodos
Pasaulis
Pozicija
Poezija
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai

Netekome šviesaus lietuvybės skleidėjo

Kazimieras Barėnas

Kovo 17 dieną, eidamas 99-uosius, šį pasaulį paliko žymus rašytojas ir žurnalistas Kazimieras Barėnas. Vyresnieji pokarinės kartos ateiviai Jungtinėje Karalystėje jį prisimins kaip lietuviško žodžio puoselėtoją. Visą savo gyvenimą K.Barėnas paskyrė lietuviškam žodžiui ir čia jis nuveikė nepaprastai daug. Tikiu, kad kas nors iš draugų ar kolegų parašys apie K.Barėno nuveiktus didžiulius darbus, kuriuos atliko šis darbštus ir talentingas žmogus. O aš tik trumpai papasakosiu apie K.Barėną kaip žmogų, rašytoją ir nepailstantį lietuviškos spaudos darbuotoją.

K.Barėnas gimė 1907 m. gruodžio 30 d. nemažoje lietuvio ūkininko šeimoje. Tėvai ūkininkavo Stanionių kaime, prie Panevėžio. Vos paaugęs Kaziukas miške ganė gyvulius ir gyveno vienišas vaikiškame pasaulyje, kurį jis vėliau vaizdžiai atkūrė savo raštuose. Jau nuo vaikystės K.Barėnas pamilo lietuvišką knygą, namuose išmokęs skaityti su knygomis bendravo iki mirties.

K.Barėnas pradėjo rašyti dar besimokydamas gimnazijoje, daugiausia eilėraščius. Priklausė J.Lindės-Dobilo sukurtai „Meno kuopai“, vienerius metus pats jai vadovavo, redagavo ir leido laikraštį. Pirmieji jo grožiniai kūriniai – apsakymas (išspausdintas „Kultūros“ žurnale 1930 m.) ir eilėraščiai, išspausdinti 1931 metų „Lietuvos ūkininko“ kalendoriuje.

1927-aisiais K.Barėnas baigė Panevėžio gimnaziją, 1933 metais – Vytauto Didžiojo universitetą, Humanitarinių mokslų fakultetą. Vėliau, iki 1943 metų, jis dirbo šios aukštosios mokyklos administracijoje. Uždarius universitetą, K.Barėnas pradėjo dirbti „Ateities“ dienraštyje, kur susipažino su daugeliu žinomų rašytojų.

Artėjant Rytų frontui, jis pasitraukė į Vokietiją ir čia sunkiomis sąlygomis dirbo keliuose lietuviškuose leidiniuose.

1947-aisiais K.Barėnas persikėlė į Angliją. Apie dešimt metų jis tekstilės fabrike, Eccles mieste, suko siūlus, prižiūrėjo stakles ir rašė. Rašė ant spalvotų skiautelių, kurias rado fabrike. Taip gimė jo pirmosios knygos „Giedra visuomet grįžta“ (1953), „Karališka diena“ (1957). Išvertė porą prozos knygų: J.Steinbeko „Tarp pelių ir vyrų“ (1950), J.Hiltono „Sudie, pone Čipse“ (1952).

1957 metais K.Barėnas buvo pakviestas redaguoti „Europos lietuvį“, ir šį darbą jis vykusiai dirbo beveik 20 metų. Per tą laiką laikraštis suklestėjo, išaugo ir tapo rimtu, įdomiu savaitraščiu.

1957-1973 metais K.Barėnas vadovavo ir Niujorko Knygų klubui, kuris išleido apie 120 išeivijos rašytojų knygų. 1964-1980 metais „Nidos“ serija leistas ir literatūros metraštis „Pradalgės“, kurio sumanytoju ir redaktoriumi buvo K.Barėnas. Iš viso išėjo dešimt didelės apimties tomų.

Solidžiausius kūrinius K.Barėnas sukūrė gyvendamas Londone: „Tūboto gaidžio metai“ (1969), „Beragio ožio metai“ (1982), „Meškos maurojimo metai“ (1990). Neturime pamiršti ir knygų „Britanijos lietuviai 1947-1973“ ir „Britanijos lietuviai 1974-1994“.

Visos K.Barėno knygos buvo sutiktos palankiai . Už „Tuboto gaidžio metai“ jis buvo apdovanotas V.Krėvės premija; du kartus įvertintas Lietuvių rašytojų draugijos už novelių romaną „Dvidešimt viena Veronika“ ir novelių rinkinį „Pati apatinė pakopa“. Už „Beragio ožio metai“ PLB JAV Bendruomenės kultūros komisija jam paskyrė prestižiškiausią premiją. 1997 metais K.Barėnas pagerbtas Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino ordinu.

K.Barėnas juokaudamas kartais sakydavo, kad jam būtų laikas išeiti į pensiją – neišėjo. To jam neleido krūvos darbų. Iki mirties išlaikęs šviesų protą ir puikią atmintį, jis nepadėjo plunksnos ir rašė net sirgdamas. Sunkios ligos metu pasiaukojamai jį globojo ilgo gyvenimo draugė, sekretorė ir žmona Marija. Tai ji mašinėle perrašė visus jo kūrybos rankraščius, tai ji ilgais bendro gyvenimo metais rūpinosi savo mylimo vyro gerove. Aš manau, kad už sėkmingo vyro stovi mylinti moteris.

Stasys GVILDYS

© 2006 „XXI amžius“