|
Apie sąžinės (ne)graužimą
Neseniai Lenkijos generolas Voicechas Jaruzelskis, 1981 metų gruodį siekęs sutramdyti tautoje kilusį pasipriešinimą vadovaujant nepriklausomai Solidarumo profsąjungai ir įvedęs karo stovį komunistinėje Lenkijoje, buvo apdovanotas kaip Sibiro tremtinys. Mat jo šeima, po karo prisiglaudusi Lietuvoje, Vilkaviškyje, buvo ištremta į Sibirą, bet ten prabuvo tik porą metų. Grįžęs į Lenkiją, Jaruzelskis tapo komunistinės Lenkijos karininku, sėkmingai pasiekęs aukštus postus, o Solidarumo krizės metais iš vidaus reikalų ministro buvo pakeltas į premjero pareigas ir netrukus, 1981 metų gruodį, įvedė karo stovį ir susidorojo su Solidarumo aktyvistais. Tačiau praėjusią savaitę netyčia gavęs jo nevertą Sibiro tremtinių kryžių, po kelių dienų jį grąžino. Laiške prezidentui Lechui Kačynskiui Jeruzelskis rašė: Sužinojau, jog man įteiktame apdovanojimo pažymėjime esantis parašas ten atsirado be jūsų sutikimo ir todėl labai apgailestauju, kad susidariusi padėtis gali pridaryti jums nemalonumų. Be to, karinio režimo diktatorius teigė, kad jam nesinori, jog jo asmenybė taptų pretekstu istoriniams nesutarimams atgaivinti, nes Lenkijai ir lenkams reikia žiūrėti į ateitį ir veikti dėl ateities. Lenkijos prezidentas teigiamai įvertino generolo poelgį.
Nepaisant išsakytų ar neišsakytų priežasčių, kai komunistinių laikų karinis diktatorius atsisakė jam nepriklausančio apdovanojimo, tai yra pamokantis pavyzdys Lietuvai, kur tokių atvejų ne tik kad nepasitaiko, bet netgi priešingai - į nepriklausomos valstybės atsakingus postus susigrūdusi ekskomunistinė nomenklatūra masiškai ne tik apdovanoja savus sovietinių laikų bičiulius ir valstybiniais apdovanojimais, ir valstybinėmis pirmojo laipsnio pensijomis, bet ir priglaudžia savus veikėjus iš to buvusio nomenklatūros rato. Apdovanojami ir buvę KGB etatiniai karininkai, dalyvavę represijose prieš Lietuvos gyventojus bei vykdę okupantų valdžios operacijas prieš paskutiniuosius partizanus, ir buvę slapti KGB agentai. Tokių atvejų, kaip atsitiko su šiaip ar taip sąžiningai pasielgusiu Jaruzelskiu, Lietuvoje nebuvo. Nebent viena disidentė vienuolė Prezidento akivaizdoje neiškentusi ekspromtu parodė savo nepasitenkinimą dėl KGB karininko apdovanojimo garbingu Lietuvos ordinu. Bet tai nedavė jokių rezultatų - buvęs sovietinis saugumietis, kaip Lietuvai lojalus asmuo, tą apdovanojimą vis vien atsiėmė.
Taigi Lietuvoje sąžinės reikalai vis dėlto yra visai kito lygio nei Lenkijoje. Okupaciniais laikais visą valdžią turėjęs pirmasis sekretorius, sakoma, kasdien gaudavęs slapčiausias KGB ataskaitas, nepriklausomoje Lietuvoje ne tik nesiryžo atsisakyti bet kokių valstybinių pareigybių, bet, didžiajai tautos daliai įteigdamas save nepamainomu valstybininku, tapo nepriklausomybę atkūrusios valstybės, o vėliau Vyriausybės vadovu. Jis nė kiek nesigraužė, pasiimdamas aukščiausią valstybinį apdovanojimą, taip pat kiek kuklesniais apdovanojimais, tarp jų ir valstybinėmis pensijomis, apdovanojo savo artimuosius (pavyzdžiui, savo nežinia kuo nusipelniusį brolį) ir, suprantama, kitus buvusius okupacijos ramsčius. Ir, reikia vėl pakartoti, tai daroma be jokių sąžinės graužimų.
Kaip sakoma, žuvis genda nuo galvos. Nusižiūrėję į aukščiausius partinius (atsiprašome, valstybinius) vadus, be jokio sąžinės graužimo taip elgiasi ir mažesnieji pareigūnai, iš tų pačių kolaborantų postų sulipę į nepriklausomos valstybės institucijų aukštesnius ar žemesnius postus. Gal ir negražu bloguoju minėti mirusių žmonių, bet galima atkreipti ir į tokį faktą: neseniai mirusio Seimo nario, užėmusio aukštas pareigas okupacinio režimo metais, dvi jo atžalos įtaisytos aukštose valstybinėse pareigose. Ir tokių pavyzdžių daugybė. Jau beveik tapo taisykle, kad kairiųjų Seimo narių padėjėjai ir kitokie jų pagalbininkai - nelietuviškomis pavardėmis. Net Seimo pirmininko pareigose dirbančio asmens patarėjai - bjaurių sovietinio saugumo inspiruotų filmų kūrėjai ar panašūs veikėjai. Visose valdiškose pareigybėse - beveik vien komunistai nomenklatūrininkai arba jų vaikai ir artimieji. Tuo tarpu patriotai, sovietinės okupacijos metais dirbę pavojingą pogrindžio darbą ir kasdien rizikavę laisve ar net gyvybe, aktyvūs Sąjūdžio, išvedusio tautą į laisvę, dalyviai, jau nekalbant apie partizaninio pasipriešinimo dalyvius, atstumti nuo bet kokių valstybinių pareigų, nebent vienas kitas ten pakliuvęs per valdančiųjų neapsižiūrėjimą. Didžioji tautiškai nusiteikusių žmonių dalis vargsta privačiose struktūrose, vos suduriančiose galą su galu, nuo kurių valdinininkai per jiems naudingai susikurtą mokesčių sistemą plėšia septynis kailius, kad didžiuliuose piniguose vartytųsi į valdžios viršūnes įsiropščiusi komunistinė nomenklatūra. Tremtiniai bei kiti laisvės kovotojai irgi vargsta, gaudami pačias mažiausias pensijas. Seimo komitetams vadovaujantys valdančiosios koalicijos nomenklatūrininkai visokiausiais pretekstais stabdo pensijų pakėlimą Laisvės kovų dalyviams, atseit šios jiems skirtos pašalpos nepriklauso nuo kylančio pragyvenimo lygio.
Paėmusi visą valdžią į savo rankas (opozicija sukurta tik parod(ij)ai, kad būtų pademonstruotas tariamas demokratiškumas, kaip buvo, pavyzdžiui, komunistinėje Mao Dzeduno Kinijoje - ten irgi buvo sukurtos kelios partijėlės, taip įrodant komunistinio režimo demokratiškumą, bet jos buvo visiškai priklausomos nuo tų pačių komunistų malonės), nomenklatūra su valstybės turtu padarė kaip jai buvo geriau, t.y. jis pateko į tos nomenklatūros bičiulių, ypač buvusių kagėbistų, rankas. Todėl tauta skursta, nors ekonominiai rodikliai pateikiami labai gražūs: juk neparodoma, kad tas valstybės turtas yra tik kelių turtuolių rankose. Prisiminkime neseniai nuskambėjusio Turniškių turgaus pirkėjus, kai oficialiai uždirbdami po 5-6 tūkstančius per mėnesį jie pirko milijoninės vertės pastatus. Valstybinės pareigos tapo didžiausiu apdovanojimu, nes jas gavęs asmuo gauna ne tik kelių tūkstančių ar kelių dešimčių tūkstančių litų algą, bet ir įvairiausias privilegijas, kurias tik retkarčiais, kovodamos tarpusavyje, klanų grupės lyg netyčia atskleidžia ir per žiniasklaidą pateikia visuomenei. O kiek įvairiausių pareigybių pristeigusi nomenklatūra valstybėje! Čia ir įvairiausi departamentai, komisijos, pakomisijos, centrai, pocentrai, kurių didiesiems vadovams skiriami didžiuliai pinigai iš valstybės biudžeto. Pavyzdžiui, vien vaikų teisėmis besirūpinančių tarnybų Lietuvoje yra per penkias dešimtis, bet beglobių ar skriaudžiamų vaikų tik daugėja. Panašiose valstybinėse pareigose dirbančių valdininkų - devynios galybės. Bet komunistinė nomenklatūra nerausta, vėl ji nejaučia sąžinės graužimo. Kokiais būdais dabartinė nomenklatūra mažina nedarbą, jau visi pamatė - pastaraisiais metais emigracija siekia 300 tūkst. žmonių, t.y. iš nepriklausomos valstybės, valdomos komunistinės nomenklatūros, bėga labiau nei nuo stalininės tironijos. Bet nomenklatūrininkams irgi nė kiek nuo to negėda.
Kad nuo tautos paslėptų savo ir savo draugelių juodus darbus okupacijos metais, komunistiniai nomenklatūrininkai ne tik rašo gražius memuarus apie gražų tarybinį gyvenimą, bet ir įslaptina KGB archyvus, kur kartais, šalia kankintų patriotų pavardžių, buvo paminėtos ir kankintojų pavardės, beje, užslėptos slapyvardžiais. Tiesa, aukščiausių kompartinių veikėjų, uoliai bendradarbiavusių su KGB ir naikinusių tautos žiedą, o dabar godžiai aplipusių valdžios lovį, dokumentai jau seniai pervežti į slapčiausius Rusijos archyvus. Bet iš baimės pakvaišę nomenklatūrininkai įslaptina ir tuos menkus KGB bylų likučius Lietuvoje, kad tik nebūtų atskleistos jų draugelių piktadarystės. Todėl visai suprantama, kad keletą metų dirbusi ankstesnioji Liustracijos komisija labai tiko nomenklatūrai - ji atrado vos du neprisipažinusius KGB agentus. Dabar naujoji Liustracijos komisija suspėjo atskleisti net keliasdešimt užsislėpusių kagėbistų (aišku, ne pačių aukščiausių). Bet kas iš to - tie patys KGB agentai, laiminami tos pačios komunistinės nomenklatūros, suaugusios su KGB, ir toliau sėdi savo postuose. Ryškiausias to pavyzdys - liūdnai pagarsėjęs vadinamasis Spaudos rėmimo fondas.
Nors Liustracijos komisija ir surado ten dirbančių keletą neprisipažinusių KGB agentų, bet toks demaskavimas jų nė kiek nepajudino jie ir toliau užima tas pačias pareigas. Tiesą sakant, seniai buvo žinoma, kad šie kadrai šioje žinyboje skirstė (ir skirsto) pinigus nusipelniusiems sovietinių laikų leidiniams ir, dėl akių, dar keletui išrinktųjų partijai ir vyriausybei tinkama kryptimi dirbantiems leidiniams. Panaši padėtis ir kitose institucijose, net Premjero aplinkoje, kur vienas aukštas su KGB susijęs pareigūnas įrodinėjo, kad jis, dirbdamas (net be parašo ir pasižadėjimo štai koks buvo ištikimas režimui: juk iš kitų agentų buvo reikalaujama raštiško įsipareigojimo dirbti, o šis dirbo iš idėjos) KGB ir partijai, jos pirmajam sekretoriui, tai darė iš didelės meilės Lietuvai tėvynei. Beje, visi dabartiniai nomenklatūrininkai, pradedant aukščiausiais, įrodinėja meilę Lietuvai juk reikia kaip nors pateisinti savo troškulį valdžios postams nepriklausomoje Lietuvoje. Taigi ir šiuo požiūriu nomenklatūra sąžinės graužimo nejaučia.
Kodėl nuo savo juodų darbų neatsiriboja, kodėl neatsisako jai nepriklausančių apdovanojimų, kodėl valdžioje sėdi ta pati komunistinė nomenklatūra, sėdėjusi ir 50 okupacijos metų? Kodėl taip vyksta, kodėl tauta vargsta, kai Europos Sąjungai pateikiamose ataskaitose bendras nacionalinis produktas didėja septynmyliais žingsniais? Kodėl tauta nepajunta to gerėjimo?
Taip yra tik dėl vienos nedidelės priežasties nepriklausomybę iškovojusią valstybę valdo, visus svarbiausius ekonominius ir politinius svertus joje laiko su kova už nepriklausomybę nesusiję asmenys. O dar tiksliau dauguma atvejų su okupaciniu režimu bendradarbiavę kolaborantai. Ir jie sąžinės graužimo tikrai nejaučia. Ir nejaus... Jiems dar labai toli iki lenkų generolo Jaruzelskio.
© 2006 XXI amžius
|