Pirmasis puslapis
Atmintis
Darbai
Istorija
    ir dabartis
Krikščionybė
    ir pasaulis
Lietuva
Literatūra
Nuomonės
Parodos
Pasaulis
Pozicija
Poezija
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai

Svarbi data Lietuvos Bažnyčios istorijoje

Dr. Aldona Vasiliauskienė

2006 metai svarbūs kiekvienam lietuviui, ypač katalikui. Prieš 80 metų, 1926 m. balandžio 4 d., buvo įkurta Lietuvos bažnytinė provincija, suformuotos naujos vyskupijos. 1926 metai buvo dosnūs Lietuvos tikintiesiems ir kitu aspektu: Lietuvoje gimė trys būsimi Telšių, Panevėžio ir Vilkaviškio vyskupijų ganytojai – Antanas Vaičius, Juozas Žemaitis, Juozas Preikšas. Tai unikalus atvejis mūsų šalies istorijoje, šį unikumą dar sustiprina faktas, kad tais pačiais metais toje pačioje Griškabūdžio parapijoje gimė net du būsimi vyskupai.

Savarankiškos bažnytinės provincijos plano parengimas

Carinės Rusijos okupacijos laikotarpiu Lietuvos vyskupijų centrai buvo toli už Lietuvos ribų: Žemaičių ir Vilniaus vyskupijos priklausė Mogiliovo arkivyskupijai su sostine Petrograde. Seinų vyskupija su vyskupijos centru Seinais – Varšuvos arkivyskupijai. Seinus ir Seinų vyskupijos dalį buvo okupavę lenkai. Lietuvos pusėje buvo likę Kalvarijos, Marijampolės, Vilkaviškio ir Naumiesčio dekanatai. Nors pastarosios teritorijos 1920 m. liepos 12 d. taikos sutartimi tarp Rusijos ir Lietuvos buvo paliktos Lietuvos teritorijoje, tačiau Lenkija tas žemes paėmė ginklu, o 1923 m. kovo 15 d. Ambasadorių konferencija (Anglija, Prancūzija, Italija ir Japonija) Vilnių, Vilniaus kraštą, Seinus ir kitas sritis priskyrė Lenkijai.

1923 metais Klaipėdos kraštą prijungus prie Lietuvos, šio krašto keturios parapijos (Klaipėda, Šilutė, Ropkojai ir Viešvilė, vėliau Pagėgiai) liko priklausomos Varmijos vyskupijai Vokietijoje.

Taigi nors Lietuva jau buvo nepriklausoma, tačiau Lietuvos vyskupijos tebebuvo pavaldžios svetimų kraštų metropolitams.

1923 metais Žemaičių vyskupas Pranciškus Karevičius pavedė vysk. J.Skvireckui (1873 09 18-1959 10 03) vykdyti parengiamuosius Lietuvos bažnytinės provincijos įsteigimo darbus. Šį darbą vyskupas rengė pora metų (1923-1925): tvarkė susirašinėjimą, planus, projektus. Lietuvos vyskupai J.Matulaitis, A.Karosas, P.Karevičius, J.Skvireckas ir apaštališkojo vizitatoriaus padėjėjas protonotaras Agostinas Faidutis 1925 metų konferencijoje bendrais bruožais nustatė Lietuvos vyskupijų ribas ir jų skaičių. Galutinai nustatyti vyskupijų ribas, sudaryti parapijas ir jas suskirstyti į dekanatus buvo pavesta vysk. J.Skvireckui.

Darbą užbaigė iš Romos atsiųstas arkiv. Jurgis Matulaitis, MIC. 1926 m. vasario 26 d. antrojoje Lietuvos Vyskupų Konferencijoje Kaune galutinai priimtas Lietuvos bažnytinės provincijos projektas: viena arkivyskupija, keturios vyskupijos, 48 dekanatai, apie 480 parapijų ir Klaipėdos prelatūra.

1926 metų vasario pabaigoje arkiv. J.Matulaitis, MIC, išvyko į Romą ir Šventajam Tėvui įteikė Lietuvos bažnytinės provincijos projektą.

Lietuvos Bažnytinės provincijos įkūrimas

1926 m. balandžio 4 d. popiežius Pijus XI konstitucija „Lituanorum gente“ paskelbė iš Nepriklausomoje Lietuvoje esančių bažnytinių struktūrų įkuriąs Lietuvos bažnytinę provinciją. Pijus XI įkūrė Lietuvoje bažnytinę provinciją, priklausančią tiesiog nuo Apaštalų Sosto, kartu atpalaiduodamas buvusias Lietuvos vyskupijas nuo priklausomybės svetimų kraštų arkivyskupams ir pakeldamas buvusią Žemaičių vyskupiją į Kauno arkivyskupijos metropolijos laipsnį, – kalbėjo 1939 metais tada dar vyskupas Mečislovas Reinys Lietuvių katalikų mokslo akademijos suvažiavime.

Knygos apie arkivyskupą M.Reinį autorius kun. Juozas Šalčius rašė: Nepriklausomos Lietuvos bažnytinės provincijos akto sudarymas valstybiniu požiūriu buvo svarbus įvykis: Lietuvos Bažnyčia grįžo tokion garbingon padėtin, kokioje ji buvo pačioje pradžioje Mindaugo laikais. Jogailos ir kitų Lietuvos valdovų šiame dalyke padarytos klaidos – pajungimas Lietuvos bažnytinio gyvenimo Lenkijoje gyvenantiems hierarchams – buvo atitaisytos.

To meto Lietuvos spauda rašė: Tai yra žymus įvykis Lietuvos gyvenime, nes Lietuva nuo pat krikščionybės įvedimo bažnytiniu atžvilgiu buvo priklausoma nuo kitų. Bažnytinės provincijos ribos, kaip Popiežiaus akte pažymėta, nustatomos laikinai. Pasikeitus Lietuvos valstybės riboms, bus atitinkamai atmainytos.

Sąryšy su bažnytinės provincijos sudarymu, yra naujai pertvarkytos ir Lietuvos vyskupijos.

Rengiant savarankiškos bažnytinės provincijos projektą, Žemaičių vyskupija buvo padalyta į tris dalis – vyskupijas: Panevėžio, Telšių vyskupiją su Klaipėdos prelatūra ir Kauno arkivyskupiją su metropolitu priešakyje. Sukurta Kaišiadorių vyskupija (ji buvo Vilniaus vyskupijos dalis), Lietuvos vyriausybei pageidaujant, sudaryta taip, kad jos ribos rodytų, jog Vilniaus vyskupijos klausimas dar neišspręstas. Panaikinta 1818-1926 metais gyvavusi Seinų vyskupija (popiežius Pijus VI 1798 m. kovo 25 d. įkūrė Vygrių vyskupiją, jos teritorijoje popiežius Pijus VII 1918 m. birželio 30 d. bule „Ex imposita Nobis“ įkūrė Seinų (Augustavo) vyskupiją). Iš Seinų vyskupijos dekanatų buvusių Lietuvos Respublikos teritorijoje buvo sudaryta Vilkaviškio vyskupija.

Matyt, įvertindamas vysk. J.Skvirecko nuopelnus bažnytinės provincijos rengime, 1926 m. balandžio 5 d. Popiežius jį paskyrė pirmuoju Lietuvos arkivyskupu metropolitu; Vilkaviškio vyskupu – Seinų vyskupą Antaną Karosą (1856 02 02-1947 07 07). Kadangi jis buvo itin garbaus amžiaus, pagalbininku – koadjutoriumi jam buvo paskirtas vysk. M.Reinys (1884 02 05-1953 11 08). Panevėžio vyskupu buvo paskirtas Kazimieras Paltarokas (1875 10 22-1958 01 03), Kaišiadorių – Juozapas Kukta (1873 02 03-1942 06 16), Telšių – Justinas Staugaitis (1866 11 14-1943 07 08).

1936 m. balandžio 4 d. minint dešimt metų nuo Lietuvos bažnytinės provincijos įsteigimo, spaudoje rašyta: Tai vienas iš mūsų tautos nepriklausomybės etapų, nes nuo to laiko ir religiniame gyvenime pasiekta visiško savarankiškumo. Tuo pačiu metu įkurtos ir naujos vyskupijos, nauji bažnytinio gyvenimo centrai. Per tą laiką daug kas sustiprėjo, subrendo ir mūsų gyvenime, galima sakyti, įgijo lemiančios reikšmės.

Nuo Lietuvos bažnytinės provincijos įkūrimo iki šių dienų mes galima išskirti keturis laikotarpius Lietuvos Bažnyčios istorijoje: 1926-1940 m.; 1940-1991 m.; 1991-2002 m. ir nuo 2002 metų.

Pirmasis laikotarpis – 1926-1940 metai – tai dvasinis pakilimas: katedrų, bažnyčių statyba, kunigų seminarijų veikla, katalikų mokslininkų telkimas, įvairių katalikiškų organizacijų kūrimasis ir veikla, plati katalikiška spauda, eucharistiniai kongresai ir kiti renginiai, būrę tikinčiuosius, teikę jiems dvasinės stiprybės. Ši visa veikla padėjo tokius tvirtus tikėjimo, dvasinius, tautinius ir moralinius pagrindus, kad nei karai, nei pusę amžiaus trukusi okupacija nepajėgė sužlugdyti ir sunaikinti tikėjimo, Bažnyčios, tautiškumo sampratos, pagarbos savo tautos ir valstybės istorijai.

Detalizuojant pirmąjį laikotarpį, akcentuotina, kad įkurtoje Lietuvos bažnytinėje provincijoje per 14 metų (1926-1940 m.) pakitimų vyskupijų valdyme nebuvo. 1940 metų kovo mėnesį Telšiams buvo paskirtas vyskupas pagalbininkas Vincentas Borisevičius (1887 11 23-1946 11 18), o Kaunui – vyskupas pagalbininkas Vincentas Brizgys (1903 11 10-1992 04 23). Vietoj vyskupo M. Reinio (1940 metais jis buvo pakeltas tituliniu Cypselos arkivyskupu ir paskirtas arkivyskupo Romualdo Jalbžykovskio pagalbininku į Vilnių) Vilkaviškio vyskupui A.Karosui pagalbininku buvo paskirtas prof. kun. Vincentas Padolskis (1904 04 21-1960 05 06), kuris 1940 m. liepos 9 d. buvo nominuotas, o rugpjūčio 4 dieną konsekruotas vyskupu.

Antrasis laikotarpis – 1940-1991 metai – okupacijos, karo padariniai ir beveik 50 metų užsitęsęs prievartinis ateizmas – tai ne tik materialinis, bet, tai ir svarbiausia, gyvosios Bažnyčios griovimas, tautos ir valstybės naikinimas. Itin sudėtinga vyskupijų padėtis: nebuvo leidžiama įšventinti naujų vyskupų, įvairiais būdais siekiama uždaryti ir tą vienintelę Lietuvoje paliktą Tarpdiecezinę kunigų seminariją Kaune. Nepaisant okupantų pastangų sunaikinti, Lietuva išliko, kaupdama jėgas Nepriklausomybei. Ir čia neginčijamas nuopelnas priklauso Katalikų Bažnyčiai. Antrajame laikotarpyje svarbūs 1982, 1984 ir 1989 metai, kada buvo konsekruoti nauji vyskupai: A.Vaičius, J.Preikšas ir J.Žemaitis bei 1975 metai, kada Telšių vyskupiją pradėjo valdyti kapitulinis vikaras A.Vaičius (nuo 1982 m. – apaštalinis administratorius) ir 1989 metai, kada į savo vyskupijas, kaip apaštaliniai administratoriai iškilmingai įžengė vyskupai J.Žemaitis ir J.Preikšas.

Trečiąjį laikotarpį – 1991-2002 metai – riboja naujos Lietuvos bažnytinės provincijos sudarymas, Popiežiaus paskelbtas 1991 m. gruodžio 24 d. raštu, taigi siekiama atkurti tai, kas buvo sugriauta. Lietuvos bažnytinę provinciją sudaro dvi – Kauno ir Vilniaus – metropolijos su keturiomis sufraganinėmis diecezijomis: dviem prie Vilniaus (Kaišiadorių ir Panevėžio) ir dviem prie Kauno (Telšių ir Vilkaviškio).

Vilniaus vyskupija prie Lietuvos bažnytinės provincijos priskirta kaip metropolija su dviem sufraganinėmis vyskupijomis, teikiant sostinei svarbų pirmaujantį vaidmenį. Naujuoju Vilniaus arkivyskupu ir pirmuoju metropolitu Popiežius 1991 m. gruodžio 24 d. skiria arkivyskupą Audrį Juozą Bačkį. Dera priminti, kad 1988 m. spalio 4 d. Šv. Petro Bazilikoje pontifikalinių šv. Mišių metu popiežius Jonas Paulius II A.J.Bačkį asmeniškai konsekravo vyskupu. Iškilmingai į Vilniaus Arkikatedrą jis įžengė ir arkivyskupijos valdymą perėmė 1992 m. kovo 4 d. per Šv. Kazimiero šventę. 2001 m. sausio 21 d. arkivyskupas A.J.Bačkis paskiriamas Šventosios Romos Bažnyčios kardinolu.

Šiame laikotarpyje itin svarbus visiems lietuviams ir visai valstybei įvykis – Šventojo Tėvo lankymasis Lietuvoje 1993 metais.

Istorinę svarbą turi ir 1926 metais gimusių vyskupų – Telšių vyskupo A.Vaičiaus, Vilkaviškio vyskupo J.Žemaičio, MIC, Panevėžio vyskupo J.Preikšo bei kitų vyskupų – atlikti darbai.

Apžvelgiamame laikotarpyje svarbūs katalikiškajam pasauliui 1997 metai: tai Kristaus Karaliaus metai. Jie itin reikšmingi ir Lietuvai – 1997 metais konsekruoti trys nauji vyskupai: Jonas Boruta, SJ, Eugenijus Bartulis ir Rimantas Norvila. 1997 m. gegužės 28 d. buvo įkurta nauja sufraganinė Šiaulių vyskupija, sudaryta iš keturių Kauno arkivyskupijos dekanatų (Joniškio, Kelmės, Radviliškio ir Šiaulių), 11 Panevėžio vyskupijos bei 17 Telšių vyskupijos parapijų. 2000 metais Forkonijo tituliniu vyskupu konsekruotas J.Kauneckas.

Ketvirtąjį laikotarpį – nuo 2002 metų – riboja ordinarais paskirtų naujų vyskupų veiklos pradžia. Kadangi pagal bažnytinius kanonus 75-erių metų sulaukę vyskupai privalo atsistatydinti, jų vietoje Šventasis Tėvas 24-aisiais savo pontifikato metais, 2002 m. sausio 5 d., bule paskyrė tris naujus vyskupijų ordinarus: Vilniaus arkivyskupo augziliarą ir Lietuvos Vyskupų Konferencijos generalinį sekretorių dr. vyskupą Joną Borutą, SJ – Telšių vyskupu, ligšiolinį Kauno arkivyskupo augziliarą vyskupą Rimantą Norvilą – Vilkaviškio vyskupu ir ligšiolinį Telšių vyskupo augziliarą vyskupą Joną Kaunecką – Panevėžio vyskupu.

Ketvirtojo laikotarpio pradžia – naujų vyskupų ingresai į vyskupijas – iškilmingas įžengimas į vyskupijos Katedrą: 2002 m. sausio 20 d. Telšių Katedroje – vysk. J.Borutos, SJ, 2002 m. vasario 10 d. – vysk. R.Norvilos Vilkaviškio Katedroje ir 2002 m. vasario 17 d. – vysk. J.Kaunecko Panevėžio Katedroje.

© 2006 „XXI amžius“