Pirmasis puslapis
Atmintis
Darbai
Istorija
    ir dabartis
Krikščionybė
    ir pasaulis
Lietuva
Literatūra
Nuomonės
Parodos
Pasaulis
Pozicija
Poezija
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai

Krikščionybės ir islamo santykių išbandymas

Mindaugas BUIKA

Į krikščionybę atsivertęs Afganistano gyventojas Abdulas Rahmanas patyrė sunkius išbandymus

Afganistaniečių protesto demonstracija prieš A.Rahmano paleidimą

Afganistano Aukščiausiojo Teismo pirmininkas konservatyvus islamo dvasininkas Fazlis Hadis Šinvaris

Svarus Popiežiaus kreipimasis dėl konvertito išlaisvinimo

Dramatiška įvykių eiga tarptautinės bendruomenės pastangomis siekiant išlaisvinti į krikščionybę atsivertusį Afganistano gyventoją Abdulą Rahmaną, kuriam pagal islamo šariato teisines normas grėsė mirties bausmė už „apostazę“ (tikėjimo išsižadėjimą), paskatino ekspertų diskusiją tiek dėl religijos laisvės padėties neseniai Talibano režimą išgyvenusioje Vidurio Azijos šalyje, tiek ir visame musulmonų pasaulyje. Šis klausimas yra tuo aktualesnis, nes, esant išsiplėtojusiam terorizmui bei kitiems „civilizacijų sandūros“ bruožams, svarbu išsaugoti tarpreliginio krikščionių ir musulmonų dialogo pagrindus, nuo kurio nemažai priklauso ir taikos planetoje perspektyvos.

Popiežiaus Benedikto XVI balsas buvo vienas stipriausių rūpinantis 41 metų tadžikų tautybės – Afganistane gyvena įvairių etninių grupių atstovai, ir tadžikai sudaro apie 30 proc. tos šalies gyventojų, – A.Rahmano gyvybės išgelbėjimu. Šventojo Tėvo vardu kovo 22 dieną Vatikano valstybės sekretoriaus kardinolo Andželo Sodano pasiųstame laiške Afganistano prezidentui Hamidui Karzajui pabrėžta, kad kreipimesi vadovaujamasi „gilia žmogiška atjauta“ ir tvirtu įsitikinimu, kad būtina ginti žmogiškosios gyvybės orumą ir rodyti „pagarbą kiekvieno asmens sąžinės ir religijos išpažinimo laisvei“.

Popiežius Afganistano prezidentui taip pat nurodė, kad bylos prieš A.Rahmaną nutraukimas „ženkliai prisidėtų prie mūsų bendros misijos skatinti abipusį supratimą ir santarvę tarp pasaulio skirtingų religijų ir kultūrų“.

Manoma, jog šis Benedikto XVI kreipimasis padarė didžiausią įtaką A.Rahmano išlaisvinimui, – būtent Šventojo Tėvo laiškas buvo plačiausiai cituojamas tarptautinėje žiniasklaidoje, todėl nenuostabu, kad, atgavęs laisvę, afganistanietis konvertitas, pirmiausia padėkojo Popiežiui. Tam tikrą spaudimą H.Karzajui taip pat darė JAV, Vokietijos bei kitų valstybių politiniai ir religiniai vadovai. Iš pradžių Afganistano vyriausybė bandė atsiriboti nuo šios bylos, teigdama, jog tai „teismo reikalas“, nors pagal Afganistano įstatymus šalies prezidentas turi pasirašyti leidimą dėl mirties bausmės vykdymo. H.Karzajaus neryžtingumą buvo galima suprasti: jis yra „tarp dviejų ugnių“ ir vietos konservatyvių islamo veikėjų bei dvasininkų dažnai kaltinamas dėl nuolaidų Vakarams.

Tuo tarpu popiežius Benediktas XVI susitikime su maldininkais kovo 26 dieną šventadienio „Viešpaties angelas“ maldai tiesiogiai neminėdamas konkrečių šalių kritikavo padėtį, kai „popieriuje“ žmogaus teisės yra patvirtintos, tačiau „praktikoje įvesta daugelis religijos laisvės apribojimų“. Afganistane ši varžymo praktika remiasi 2004 metais patvirtintos konstitucijos nuostata, kad islamas yra šalies valstybinė religija, o šariatas yra teisėsaugos pagrindas. Pagal šariatą, mirties bausmė turi būti skiriama už tris didžiąsias nuodėmes – savo tikėjimo išsižadėjimą, didžiojo pranašo Machometo įžeidimą ir santuokinę neištikimybę.

Afganistano konstitucijos dviprasmiškumas

Kovo viduryje tiriant A.Rahmano bylą Afganistano sostinės Kabulo teisme kaltinamasis paliudijo, kad krikščioniu tapo prieš 16 metų, kai su krikščionių paramos Afganistano pabėgėliams organizacija dirbo Pakistano mieste Pežavare. Praėjus kuriam laikui po atsivertimo A.Rahmaną paliko žmona ir su dviem mažametėmis dukromis sugrįžo į Afganistaną, kur jos buvo auginamos pas senelius. Netrukus po to A.Rahmanas iš Pakistano išvyko į Europą, kur kelerius metus gyveno įvairiose šalyse – daugiausia Vokietijoje – siekdamas politinio prieglobsčio. Kadangi neturėjo asmens dokumentų, migranto statuso negavo ir 2002 metais iš Vokietijos buvo deportuotas į Afganistaną.

Sugrįžus į Kabulą A.Rahmanui pavyko susirasti savo šeimą, su kuria – netgi su dukras auginančiais tėvais – santykiai nebeatsinaujino. Jam nesėkmingai daugelį kartų bandant atgauti dukras ir jas auklėti, A.Rahmano tėvas pagaliau sūnų įdavė policijai, pasakęs, jog Abdulas atsivertė į krikščionybę ir neva dukroms liepia skaityti Bibliją. A.Rahmanas buvo suimtas, uždarytas į kalėjimą, tardomas ir laukė teismo. Nors turėjo teisę gauti gynybai advokatą, tačiau jo atsisakė, tvirtindamas, jog apsigins pats. Kaip teigiama pranešimuose, A.Rahmanas neigė esąs atsimetėlis, kad tiki į Dievą, tačiau ne į Koraną, bet į Naująjį Testamentą ir kad „myli Jėzų Kristų“.

Mirties bausmės už šį „nusikaltimą“ reikalavęs prokuroras Abdulas Vazis teismui aiškino, jog tokiu būdu A.Rahmanas yra traktuotinas kaip „islamo išdavikas“ ir kad jo elgesys yra „vėžys“ afganistaniečių visuomenei. Kalbėdamas su Vakarų žiniasklaida (Associated Press, AP žurnalistu) prokuroras taip pat priminė, jog jis siūlęs A.Rahmanui sugrįžti prie islamo ir tada visi kaltinimai jam būtų atšaukti, tačiau jis atkakliai tvirtino „esąs krikščionis ir visada toks liks“. Prokuroras padarė išvadą, kad Afganistanas yra tolerantiška valstybė, bet „mes esame musulmonai ir tapimas krikščioniu prieštarauja mūsų įstatymams ir reikalauja mirties bausmės“.

A.Rahmano bylą nagrinėjęs teisėjas Ansarula Mavlavizada žiniasklaidos atstovams taip pat aiškino, kad Afganistane „mes nesame prieš jokią konkrečią pasaulio religiją“, tačiau savo tikybos išsižadėjimas „prieštarauja įstatymams, tai išpuolis prieš islamą“. Krikščionių mažumos diskriminavimą tirianti žinių agentūra „Compassdirect“ šia proga priminė 2004 metais ratifikuotos Afganistano konstitucijos dviprasmiškumą, kada ji garantuoja religijos laisvę nemusulmonams, tačiau draudžia nusižengimus ir įstatymus, kurie yra prieš „šventąją islamo religiją“. Tuo pat metu tos šalies konstitucija įpareigoja valstybę vykdyti pasirašytų tarptautinės teisės dokumentų ir sutarčių nuostatas, tarp jų – ir Visuotinę žmogaus teisių deklaraciją, kurios 18 straipsnis aiškiai kiekvienam garantuoja „laisvę pakeisti savo religiją arba tikėjimą“.

Taip pat teisėjas A.Mavlavizada Vakarų žiniasklaidą tikino, jog nagrinėjant bylą nepasiduos jokiam tarptautiniam „diplomatiniam spaudimui“, nors vėliau britų BBC televizija pripažino, kad galimas ir kaltinamojo A.Rahmano psichinio nepakaltinamumo atvejis. „Gydytojai jį turi ištirti, ir jeigu jis mentališkai nepajėgus, islamas nereikalaus jo nubausti. Tada jam turės būti atleista“. Kaip manoma, drastiškai ieškant išeities tai galėjo būti vienas pretekstų, kodėl kovo 27 dieną Kabule buvo paskelbta, jog A.Rahmano byla yra nutraukta, nors konservatyvūs dvasininkai ragino jo neišleisti iš kalėjimo, nes jis vis tiek bus „suplėšytas į gabalus“. Kabule buvo skubiai rengiamos demonstracijos reikalaujant mirties bausmės „išdavikui“ ir nepasiduoti Vakarų spaudimui.

Išleistas iš kalėjimo A.Rahmanas buvo skubiai lėktuvu atgabentas į Italiją, kuri jam pirmoji pasiūlė politinį prieglobstį, ir akylai saugomas policijos neskelbiamoje vietoje netoli Romos baiminantis galimo pasikėsinimo. Pranešama, kad konvertitui gali būti atlikta plastinė operacija, kad pakeistų išvaizdą, nes Talibanas ir kitos radikalios islamistų grupės pažadėjo jį surasti ir susidoroti.

Šariatas prieštarauja tarptautinės teisės normoms

Analizuodamas konvertito A.Rahmano atvejį Afganistane ir pateikdamas pavyzdžius iš kitų musulmoniškų šalių, kuriose galioja šariato teisė ir kuriose atsivertėliai į krikščionybę turi rinktis tarp pasmerkimo mirties bausmei, „humaniškos bausmės“ – gydymo psichiatrijos ligoninėje ar slapstymosi ir skubios emigracijos, žymus islamo ekspertas egiptietis jėzuitas kunigas Šamyras Chalilas Šamyras pabrėžia, kad Vakarai šiais atvejais neturėtų tylėti ir aiškiai pasmerktų pasitaikančius piktnaudžiavimus. Žinių agentūros „Asia News“ paskelbtame straipsnyje jis teigė, jog islamas nėra kažkokia „neįgaliųjų religija“, kad tarp musulmonų yra daug žymių, išsilavinusių žmonių, kurie yra atsidūrę sunkioje padėtyje ir gali būti fundamentalistų apkaltinti, todėl jiems reikia padėti.

„Atėjo laikas pasirinkti: jeigu yra nesuderinamumas tarp bendrųjų žmogaus teisių ir teisių, išdėstytų Korane, tada, atsiprašau, turiu pasakyti – Koraną reikia pasmerkti arba turi būti pripažinta, kad fundamentalistinis Korano supratimas prieštarauja žmogaus teisėms ir sąžinės laisvei, todėl jo interpretacija turi būti pakeista“, – aiškino kunigas Š.Chalilas Šamyras. Jis priminė, kad Europos Sąjungos vyskupų konferensijų taryba (COMECE) kovo pabaigoje vykusioje metinėje plenarinėje sesijoje nusprendė ateinančius metus paskirti islamo Europoje ir pasaulyje studijoms, taip pat santykiams tarp ES šalių ir musulmonų daugumos šalių analizuoti iš tarptautinės teisės ir abipusiškumo perspektyvų. „Bet jeigu Europos šalys tylės (dėl piktnaudžiavimų), abipusiškumas niekada nebus pasiektas“, – tvirtino tėvas Š.Chalilas Šamyras.

Jis priminė, kad jeigu Afganistanas būtų izoliuota šalis ir neturėtų ryšių su Vakarais, tai A.Rahmanas jau būtų nužudytas. Patys musulmonai čia nieko negali padaryti, nes tokių, kurie puikiai suvokia žmogaus teises, yra mažuma. Štai ir tarptautines žmogaus teises ginančios organizacijos „Amnesty International“ Egipto skyrius negali atsispirti fundamentalistinei tendencijai. (Beje, ir Afganistane valstybės išlaikoma Nepriklausoma žmogaus teisių komisija, kaip pranešama, priėjo prie išvados, jog, atsivertęs į krikščionybę, A.Rahmanas „aiškiai pažeidė islamo įstatymus“, todėl turi būti nubaustas.) Todėl būtinas tarptautinės bendruomenės išorinis spaudimas.

Toks politinis veikimas yra neišvengiamas, nes, fundamentalistų supratimu, islamas yra labai politizuota religija. Kunigas Š.Chalilas Šamyras pasakojo, kad jo pokalbiuose su Egipto musulmonais dėl A.Rahmano daugelis jo atsivertimą į krikščionybę prilygino valstybės ar bendruomenės išdavystei. Kaip pasielgtumėte su tais, kurie pereina į „priešo pusę“ ar perduoda valstybines paslaptis priešui? Tokie išdavikai nusipelno radikalios bausmės. Taip pat ir apostatas išduoda bendruomenę, todėl „umma (musulmonų bendruomenė) turi būti ginama nuo išpuolių prieš islamą“, net jeigu ir A.Rahmanas „nepakėlė kardo“ prieš jokį žmogų ir yra taikus žmogus.

Reikia siekti abipusio supratimo ir tolerancijos

Taigi, anot kunigo Š.Chalilo Šamyro, islamas turi stiprų dviprasmiškumą, ir į tai turi būti kreipiamas dėmesys. „Kartais musulmonai kalba dvasinėmis sąvokomis („islamas“ reiškia taiką (salam), sambūvį, toleranciją ir t.t.), bet kitais atvejais jie veikia politiškai ir pateisina prievartos pasirinkimą“, – aiškino jis. Todėl ir Vakarų krikščionybės reakcija turi būti adekvati: su islamu, kaip religija, vestinas geranoriškas terpreliginis dialogas, o fundamentalistinės, politinės ir prievartą skatinančios jo apraiškos turi būti sutiktos su atitinkamomis politinėmis sankcijomis, demaskuojant to reiškinio blogybes tarptautinėje plotmėje.

Tam labai padeda ne tik pasauliniai forumai, galimos Jungtinių Tautų sankcijos, bet ir vis besiplėtojantis informacijos tinklas. „Televizijos, radijo ir interneto dėka laisvės, žmogaus teisių idėjos nuolat plinta stiprindamos musulmonų siekius bei nusivylimą tų, kurie „nemato ateities“ sau ir savo šeimoms, – svarstė kunigas jėzuitas. – Todėl būtina, jog tie, kurie gyvena islamo šalyse, ten rastų ne tik duoną, bet ir žmogaus teises“. Jis pabrėžė, kad, jeigu Europa nedirbs šia kryptimi, visi pamokymai apie globalizaciją tebus plepalai ir neteisingumas prieš milijonus engiamų žmonių: laikas kalbėti, bet ne išpuoliais, o su meile.

Kaip buvo pranešta, apie tarpreliginio dialogo su islamu klausimus buvo užsiminta ir popiežiaus Benedikto XVI sukviestame kovo 23 dienos Kardinolų kolegijos pasitarime. Po minėto susitikimo kalbėdamas šia tema per Vatikano radiją Vestminsterio (Londono) kardinolas Kormakas Merfis O’Konoras sakė, kad „vienintelis atsakas į tai, kas vadinama agresyviuoju islamu, yra labai tvirtas krikščioniškasis tikėjimas, stipri katalikybė“. Taip pat Vakarai turi siekti visiško abipusiškumo: „Mes esame tolerantiški, kai mūsų šalyse stovi mečetės, gyvena žmonės, dėvintys ypatingus drabužius, todėl norime tokio paties tolerantiškumo krikščionių mažumoms ir islamo šalyse, kad jie būtų geranoriški kryžių turėjimui ir nešiojimui, pamaldų laisvei bažnyčiose ir kita“.

Kardinolas K.Merfis O’Konoras teigė, kad krikščionių ir musulmonų dvasiniai vadovai turi dažniau susitikti ir ieškoti abiejų religijų sąlyčio taškų, ypač kai tai susiję su moralės ir šeimos vertybėmis. Tai svarbu, nes islamo pasaulyje krikščionybė neretai tapatinama su sekuliarizuotos Vakarų visuomenės ydomis: sumaterialėjimu, korupcija, palaidumu ar paprasčiausiai netikėjimu. Reikia sutelktomis krikščionių ir musulmonų pastangomis keisti vienpusišką tiek „bedieviškų Vakarų“, tiek „radikaliojo O. bin Ladeno islamo“ įvaizdį.

Prie to gali prisidėti ir II Vatikano Susirinkimo dokumento dėl santykių su nekrikščionių religijomis „Nostra aetate“ mokymas, kuris kviečia krikščionis ir musulmonus „pamiršti praeities (skaudžius) įvykius ir su tikru nuoširdumu siekti tarpusavio supratimo bei bendromis jėgomis saugoti ir skatinti vienodai visiems žmonėms taikytiną socialinį teisingumą, moralines vertybes, taiką ir laisvę“.

© 2006 „XXI amžius“