|
Favoritai ir posūniai
Petras KATINAS
Aiškiai jausdamas artėjančius Lietuvai sunkius laikus, prof. Stasys Šalkauskis 1939 metų pavasarį laikraštyje XX amžius (1939 05 23) paskelbė straipsnį Pilietinės vienybės besiekiant. Jame šis iškilus Lietuvos filosofas rašė: Vienybės, solidarumo, taikingumo negali būti tarp piliečių ten, kur nelygiai traktuojamos įvairios visuomeninės grupės, kur žmonės yra skirstomi į favoritus ir posūnius. Ten, kur favorizuojama viena žmonių grupė, kaipo sosto atrama, tokia grupė, žiūrėdama savo kailio interesų, suardo viską: vienybę, solidarumą, vidaus taiką, ramybę. Įdomu, ką pasakytų prof. S.Šalkauskis dabar, išvydęs, kas vyksta Lietuvoje praėjus 16 metų po atkurtosios nepriklausomybės. Juk faktiškai per tuos metus valdžioje išlikusi ta pati buvusio okupacinio sosto atrama, favorizuojama viena grupė, kurią, dabartine kalba šnekant, galima neabejotinai pavadinti klanu. Tas klanas, retsykiais ir užsimindamas apie vienybę, pilietinę visuomenę, darė viską, kad tokių dalykų neatsirastų. Tiesa, vaidinimų ta tema būta. Vienas toks neaiškus verslininkas net Santarvės fondą buvo įkūręs, laureatų vardus dalijo neva už santarvės idėjų skleidimą ir net specialias statulėles įteikė. O pastaruoju metu visuomenėje pasigirdus rimtesniam susirūpinimui dėl pilietinės visuomenės nebuvimo, tie susirūpinusieji buvo bemat apšaukti amerikiečių milijardieriaus Sorošo ir netgi Amerikos agentais ir tam tikroje žiniasklaidoje imti menkinti ir smerkti. Ir ne tik nupirktoje žiniasklaidoje, bet net sovietinio palikimo ir mentaliteto neatsikračiusioje akademinėje visuomenėje. Tiksliau, ne visuomenėje, o universitetų sustabarėjusioje vadovybėje. Geriausias to pavyzdys Vytauto Didžiojo universiteto rektorato bandymai atsikratyti vienu iškiliausių politikos mokslų atstovu, pilietinės visuomenės atkūrimo šaukliu filosofu profesoriumi Leonidu Donskiu. Jį jau buvo bandyta išvyti ir iš Nacionalinės televizijos, nes jo laidoje skelbiami komentarai daugeliui esančiųjų valdžioje ne tik yra nesuprantami, bet ir labai juos erzinantys. Prisiminkime vėl prof. S.Šalkauskį: kalbėdamas apie favoritus ir posūnius, jis pažymėjo, jog tikros pilietinės vienybės negalima realizuoti išviršinėmis prievartos priemonėmis. Sovietinės okupacijos metais buvo garsiai skelbiama apie darbininkų ir valstiečių vienybę, diegiamas vadinamasis komunizmo statytojo kodeksas, skelbęs, jog žmogus žmogui draugas, bičiulis, brolis. Bet kas iš to išėjo? Prievarta galima sukurti tik tariamąją vienybę, kuri bemat subyrės papūtus laisvesniems vėjams. Tokia vienybė paprastai remiasi piliečių skirstymu į favoritus ir posūnius. Iš pirmųjų išauga liokajiško tipo oportunistai, iš antrųjų apkartę revoliucionieriai. Kuo gi tada gali tokiais atvejais pasiremti visuomenė ir valstybė, kai jai atsiranda rimtas pavojus? - rašė S.Šalkauskis.
Matome, kad bet kokį saiką praradusi vadinamoji koalicija jau absoliučiai nebesiskaito su savo valdomaisiais, paversdama daugelį piliečių ne tik beveik visiškai beteisiais, bet ir viskam abejingais žmonėmis. Ėmėme stebėti keistą reiškinį. Vienas po kito atskleidžiami, tiksliau, naiviai visuomenei išmetami skandalai valdžios piramidėje. Tai Prezidentūros patarėjai Turniškių rezervate būstus įsigiję, tai Seimo kanceliarijos vadovai ir klerkai valstybės turtą ir pinigus švaisto, tai pats V.Uspaskichas savo baudžiauninkams moka atlyginimus vokeliuose. Šie spektakliai rengiami turint konkrečius valdančiojo klano tikslus, apie kuriuos Premjeras, paklaustas, kokį tinklą valdžia rezgia po savo kabinetų kilimais, įprato atsakyti: nežinau, neatsakysiu, ne jūsų reikalas ir t.t. Sunku net įsivaizduoti, kas būtų tikrai demokratinėje šalyje, jeigu vyriausybės vadovas ar prezidentas tokiu tonu atsakytų žurnalistams ar parlamentaro nariams. Jau kitą dieną būtų atsistatydinęs. Užtat demokratinių valstybių politikai niekada nedrįsta taip dvarponiškai elgtis. Bet nieko nepadarysi. Įpratimas antras prigimimas. Juk ne tik Premjeras, bet ir kiti buvę partiniai viršininkai net įsivaizduoti negali, kad kas galėtų jiems prieštarauti. Galima sakyti, vėl cituojant S.Šalkauskį, kad bet koks svyravimas, pusiškumas, padėties neaiškumas skaldo tautos energiją ir gali ją vėl paskandinti abejingume ir apatijoje. Tada priešas paims ją be pasipriešinimo girtame stovyje.
Jau beveik darosi aišku, kad įvairūs skandalai ir skandalėliai, visokie apsivalymai tėra skirti Mažeikių naftos šurmuliui pridengti. Pasirodo, visos A.Brazausko derybos su keliais pretendentais pirkti Mažeikių naftos akcijas davė vieną ir tą patį rezultatą Lietuvos įmonė patenka į Rosneft glėbį. Kaip pažymėjo Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto narė, Tėvynės sąjungos pirmininko pavaduotoja Rasa Juknevičienė, visokios dūmų uždangos ir mūsų politinio gyvenimo procesai paūmėja, kai tik susiklosto sudėtinga situacija dėl Mažeikių naftos. Tai pastebėjo ne tik ši Seimo narė, bet ir daugelis politologų bei finansų analitikų. Netgi tokių, kurie anksčiau patarinėjo pačiam A.Brazauskui. Beje, ir mūsų laikraštis jau ne kartą rašė, kad ir kiek būtų spekuliuojama pranešimais apie būsimus Mažeikių naftos akcijų pirkėjus, netgi įvardijant labiausiai pageidaujamus, Mažeikių įmonę vis tiek pasiims Lukoil. Ir visai nesvarbu, jog Lukoil vietininkas Lietuvoje Ivanas Paleičikas tikino, kad jo šeimininkams Mažeikių nafta visiškai nerūpi. Visai netikėtai Maskvos teismas nusprendė skirti savo patikėtinį arba stebėtoją, tiksliau sakant, prievaizdą, kad nebūtų švaistomas jau sužlugdytos Jukos turtas. Neatsitiktinai pas A.Brazauską bemat atskubėjo ir Lukoil Investicijų analizės ir ryšių su investuotojais departamento viršininkas A.Gaidamakas. Teigta, jog jis domėjosi galimybe įsigyti Mažeikių įmonės akcijų paketą. Tik galima būtų paklausti: domėjosi ar davė instrukcijas? Pas ką dar apsilankė Lukoil vizitatorius, nepranešama, bet, sprendžiant iš darbiečių vado V.Uspaskicho šnekų per nacionalinę televiziją, visi, kurie domisi Mažeikių naftos įsigijimu, pirmiausia lankosi pas jį. Įtartinai atrodo ir tai, jog Premjero bei Vyriausybės sudaryta derybų grupė, pasirodo, irgi susitikinėja su galimais pirkėjais, bet apie visus šiuos susitikimus iš anksto nepranešama. Premjeras praėjusį ketvirtadienį Seime netikėtai pareiškė, jog susidarius ypatingoms aplinkybėms gali prireikti imtis kraštutinio atvejo nacionalizuoti Mažeikių naftą. Šioje istorijoje nežinomųjų kur kas daugiau nei aiškumo. Tad visuomenei lieka tiktai spėlioti, absoliučiai nieko nežinant, kas vyksta. Kaip tada, pavyzdžiui, su Saugumo departamento išvadomis, kurioms jau ne kartą pritarė opozicijos lyderis A.Kubilius, jog Kremliui artimas Rusijos naftos milžinas Lukoil kelia grėsmę valstybės saugumui? Netgi Seimo Ekonomikos komiteto pirmininkas V.Navickas labai suabejojo Premjero užuomina apie nacionalizaciją. Juk tokiu atveju užsienio investuotojai rimtai susimąstys, ar verta investuoti į šalį, kurioje vyksta tokie dalykai. Taigi panašu, kad Mažeikių naftą pasiims Rusija už jos pačios pasiūlytą kainą. Nesvarbu, ar tai būtų Rosneft ar Lukoil - jos abi yra kontroliuojamos Kremliaus valdžios.
Tai, kad dėl Mažeikių naftos Lietuvai iškils problemų, tapo aišku jau tada, kai Kremlius ir Lubianka areštavo Jukos koncerno vadovą Michailą Chodorkovskį. Jau tada Tėvynės sąjungos lyderis Andrius Kubilius įspėjo Vyriausybę ir jos vadovą, jog prasidėjo Jukos žlugdymas ir reikia nedelsiant susirūpinti, ką daryti, jei Mažeikių įmonės akcijas perimtų Kremliui pavaldi Rusijos bendrovė. Kai jau tapo visiškai aišku, jog V.Putinas paskelbė sunaikinimo nuosprendį Jukos, ne kas kitas, o dabartinis opozicijos lyderis prakalbo apie galimybę nacionalizuoti Mažeikių naftą. Ir štai dabar pats premjeras A.Brazauskas netikėtai pareiškė, kad įmonės nacionalizavimo planas jam nesvetimas. Tačiau pripažino, kad, jeigu būtų taip nuspręsta, tai nebus taip paprasta. Reikėtų skubių įstatymų pataisų ir kitų įstatyminių procedūrų, o tai užima laiko. Todėl nacionalizavimo planą nebūtų galima įvykdyti greitai.
Dabar visiškai aišku, kad derybos dėl Mažeikių naftos akcijų išpirkimo vyksta labai sunkiai. Praėjusį savaitgalį į Vilnių atvykęs Jukos prezidentas Stivenas Tydas, nors ir nesusitarė dėl akcijų pardavimo, bet pareiškė, kad derybos bus tęsiamos ir šią savaitę. Tuo tarpu Rusijos žiniasklaidoje pasirodė pranešimai, kad Jukos jau susitarė dėl jai priklausančių 53,7 proc. Mažeikių naftos pardavimo Lenkijos kompanijai PKN Orlen. Tiesa, ar iš tiesų ši kompanija yra Lenkijos, dar nėra visai aišku. Kaip ir kitas galimas pirkėjas Kazmunaigaz, kurio atstovai teigia, kad gautų naftos ne tik iš Rusijos, bet ir gabentų jūra iš Šiaurės ir netgi padengtų kainų skirtumą.
Nacionalizavimas gal ir nėra blogiausia išeitis. Ypač tokiu atveju, jeigu Kremliaus stebėtojas suspenduotų visus sandorius. Jukos prezidentas S.Tydas sakė suprantąs Lietuvos, kaip suverenios valstybės, ketinimus. Dalis Lietuvos teisininkų atmeta nuogąstavimus, jog, nacionalizavus Mažeikių bendrovę, būtų pakenkta Lietuvos reputacijai ir tai pakirstų užsienio investuotojų pasitikėjimą. Gali būti netgi atvirkštinė reakcija. ES šalys turėtų suprasti, jog toks žingsnis žengtas dėl to, kad iškilo reali grėsmė nacionaliniam saugumui. Be to, kaip sakė teisininkas Gytis Kaminskas, taip būtų duotas atkirtis Rusijos geopolitiniams interesams.
Kaip vystysis reikalai dėl Mažeikių naftos, dabar niekas negali pasakyti. Situacija ir aukščiausių valdžios atstovų pareiškimai keičiasi kasdien. Net po kelis kartus. Jau pradėta tikėti, kad niekas negali apkaltinti Rusijos valstybinės kompanijos Rosneft Lietuvos interesų pažeidimu ir įžvelgti kokią nors grėsmę, jeigu ji įsigytų Mažeikių bendrovę. Tačiau kaip tada su Rusijos prezidento V.Putino, o ypač aukšto Gazprom pareigūno Londone pareiškimu, kad tik per energetiką Rusija atkurs savo didžiosios valstybės statusą, kontroliuos ne tik artimąjį, bet ir dalį tolimojo užsienio. Todėl keistokai skamba Seimo Ekonomikos komiteto pirmininko Vyto Navicko samprotavimai, jog tokiu atveju, jeigu faktišku Lietuvos naftos ūkio šeimininku tapusi Rusijos valstybinė kompanija Rosneft ir aprūpins įmones žaliava bei nepolitizuos verslo, tai kalbos apie grėsmę nacionaliniam saugumui neturės pagrindo. Tačiau kada gi, ypač pastaruoju metu, Kremliui oficialiai paskelbus apie energetinį imperializmą, Maskva ko nors nepolitizavo?
© 2006 XXI amžius
|