|
Šou verslas ir politika
Dar neseniai televizijos prodiuseriai nėrėsi iš kailio bandydami atrasti neįprastų, nekasdieniškų siužetų, įdomių asmenybių, manydami, kad taip patrauks žiūrovų dėmesį. Jiems tikrai tai pavykdavo, bet šiandien televizininkų pasisekimą lemia laidos, kur pagrindinė idėja yra visiškai koncentruojama tik į šou verslo poreikių tenkinimą. Politikai seka šou verslo ryklių siūlomais scenarijais. Tai glumina ir kelią tam tikrą nusistebėjimą.
Galima sakyti, per televiziją jau matėme Seimo Pirmininką, sveikatos apsaugos ministrą, didžiausios parlamentinės partijos pirmininką, socialinės apsaugos ir darbo ministrę visai neminėdami fakto, jog juos dažniau matome pokalbių šou negu rimtose diskusijų laidose. Matome, kad politika ir populizmas tampa nebeatskiriami.
Kita vertus, viskas turi ribas. Dauguma, kas transliuojama, nušviečiama per tam tikrą, nieko bendra su realybe neturinčią, prizmę. Matome Seimo narį, ministrą, ar valdininką per televizijos diskusijų laidą, kurioje problemos išgyvenimą mums bandoma pristatyti, taip, kaip naudinga reklamos užsakovams. Savo įtakos atžvilgiu nepaisant, kad ir kaip šou verslo magnatai norėtų, negalima padaryti, jog žmonės besąlygiškai priimtų tai, kas rodoma.
Kai televizija naudojama ekspansijai į žmonių sąmonę ir manipuliuojama faktais, kyla klausimas, ar verta man žiūrėti televizorių apskritai? Politikai visaip vaikosi pigaus populiarumo. Paskutinis akibrokštas buvo savo moralios politikos deklaracijomis garsėjančio Liberalų sąjūdžio vieno iš lyderių E.Masiulio pasirodymas anekdotų šou laidoje. Natūralu, kad mažesnio rango politikai stengiasi neatsilikti nuo kolegų. Realybės šou Ideali pora dalyvavo net labai solidžios ir vertybinės partijos Seimo narės padėjėjas (mano žiniomis, jis jau atleistas iš pareigų), o laidoje Vakaras su Marijonu puikuojasi tos pačios partijos spaudos atstovė. Įdomu kas daro įtaką tokiam jaunųjų politikų apsisprendimui.
Vakarų demokratijose tokie dalykai būtų tiesiog nesuvokiami. Politikai taip nuvertina save ir nesusimąsto, koks gi likimas ištiko Neroną, kuris bandė valdyti valstybę kaip didis aktorius. Tikriausiai dabar jau niekas nenustebtų, jei vieną vakarą televizijos ekrane pamatytume Seimo Pirmininką ir, tarkim, Ministrą Pirmininką besikeičiančius žmonomis, o kokį nors ministrą ar Seimo narį, klajojantį po dykumą ar džiungles.
Kodėl taip yra? Ar mūsų tauta jau nebesuvokia, kur tikrovė, o kur šou? Šis supratimas turi būti labai sąmoningas. Tam, kad suvoktum, kokį blogį gali atnešti lengvabūdiškas požiūris į rimtus dalykus, turime žvelgti į savo sielos veidrodį. Pažinti save, kaip atsakingą asmenybę, mums padeda gyvenimo dovanojamos progos. Politikui yra ypač svarbu, kaip pasielgti vienoje ar kitoje situacijoje. Ne veltui žmonės per rinkimus atiduoda dalį savo valios ir patiki valstybės vairą kitiems.
Tiesa, gal ir nebūtinai galutinis tikslas yra pigus populiarumas. Pravartu būtų kartkartėmis pažvelgti giliau į save. Žinoma, galima tikėtis, kad visa tai tik laikina, tačiau šiandien sparčiai besikeičiančiame pasaulyje viskas yra laikina. Susiduriame su procesu, kuris turi vykti ir plėstis iki galo su visomis iš to kylančiomis pasekmėmis. Bus šio vyksmo pagreitėjimų ir sulėtėjimų, tačiau viskas priklausys nuo žmonių reakcijos. Jei ir toliau televizijos žiūrovas bus toks nekritiškas savo atžvilgiu, tai netrukus sulauksime laiko, kai bus sunku atskirti Seimo posėdžius nuo televizinio realybės šou.
Politikų apsinuoginimus publikos akyse televizija rodo dar neseniai, o juk žinoma, kad ekranas yra geriausias būdas padaryti realybę paviršutinišką. Noras tapti žvaigžde ir spindėti visą laiką vilioja daugelį. Pasirodai ekrane ir jau gatvėje gręžiojasi žmonės. Kiti tikisi bent nedidelės apčiuopiamos naudos mano, kad tai padės susirasti darbą ar antrąją pusę. Tokie simptomai lydi Lietuvos žiniasklaidą nuo pat pradžios, siekiant pridengti svarbius valstybės reikalus banalybėmis. Galbūt iliuzija, kad realybė nebėra kažkas, ką išgyvename, bet kažkas, ką norėtume matyti, jau visai užvaldė Lietuvos politikų sąmonę. Keista ir neramu, kad tie žmonės, kurie dėl savo užimamų pareigų turėtų būti kelrodžiais kitiems, patys pirmieji puolė į glėbį televizinei kvailybei. Jeigu šis procesas ir toliau tęsis, tai nebūtų jokios naujienos, jei partinės programos nustotų būti kuriamos. Kam reikia programos, jei užtenka pablevyzgoti per televiziją, ir poveikis būna keleriopai didesnis?
Esminis dalykas yra ir tai, kad šių negatyvių procesų įveikimas priklauso ne vien nuo į ekranus ar radiją lendančių politikų. Politikas be viešumos nėra geras, tačiau jei jau atsitiko taip, kad televiziniai šou veikėjai patys nebesupranta, kur prasideda ir kur baigiasi savigarbos ir gero skonio reikalai, tai nelieka nieko kito, kaip tik pabandyti atverti jiems akis su pačių žiūrovų pagalba. Juk niekas kitas, tik mes patys galime sutramdyti nežinia kur besiritančią žūtbūtinę kovą dėl rinkėjo.
O neramina dar ir tai, kad nėra tokio politiko, kuris pasakytų, kad nedera toliau taip elgtis. Aplink mus yra realybė, o ne šou.
Dainius Varnas
Kaunas
© 2006 XXI amžius
|