|
Apginkime laisvės vertybes
Atšventėme Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo Kovo 11-osios šešioliktąsias metines. Per tuos laisvės metus daug sukurta, daug pasiekta, esame lygūs su visomis pasaulio valstybėmis ir galime su jomis bendrauti be dar atminty išlikusių buvusių šlykščių okupacinės Maskvos bolševikinių draudimų, užtvarų, sekimo, tyčiojimosi ir persekiojimo. Šešiolikos metų nuotolis padarė mus laisvus, pasitikinčius savimi ir savo laisve. Tačiau besidžiaugdami sėkmingu integravimusi į Vakarų politinę ir gynybinę struktūrą, nepastebime Lietuvoje skleidžiamos sovietinės imperijos nostalgijos, nerandame jai užtvarų. Ji veržiasi į įvairias mūsų gyvenimo sritis, į sąmonę ir net į buitį. Dalies Lietuvos gyventojų politinė ir pilietinė savimonė vis dar neišsivaduoja iš sovietinės indoktrinacijos gniaužtų.
Be abejo, nelengva surasti, koks verslininkas pradėjo gaminti ir į Vilniaus parduotuvių vitrinas sukrovė tarybinę dešrą, tarybines dešreles, tarybinį kumpį, tarybinę duoną, tarybinius čeburekus. Kai kurie tokios rūšies gaminiai eina iš Krekenavos, kur akcininku yra ir kažkoks pilkasis Maskvos ambasadorius. Niekas dėl to nekėlė triukšmo, ir verslininkai įsidrąsino. Juk jie nebuvo ištremti, nesėdėjo sovietiniuose lageriuose, kuriuose ne tik dešros, bet ir duonos nebuvo. Bet argi sunku kokiam nors investuotojui mestelėti kažkiek ir tokiam sovietinės imperijos prisiminimui ir apžavėjimui? Prasidėjo sovietinio gaivalo lenktynės. Jeigu jau eiti, tai eiti iki pat galo sovietinės imperijos atgaivinimo gelmių. Prisimename, kaip atleistas Kauno teisėjas K.Petkevičius parodė, kad uždara teismų sistema neturi ventiliacijos, kuri išvėdintų nuo sovietinės imperijos apologetų mentaliteto. Vilniaus apygardos administracinis teismas priėmė sprendimą leisti Rusijos piliečiui Jurijui Borisovui likti Lietuvoje, nors specialiosios tarnybos buvo perspėjusios dėl jo keliamo pavojaus Lietuvos nacionaliniam saugumui. Juk prisimename, kaip jis drumstė Lietuvos gyvenimą. Ir LTV, ir kiti televizijos kanalai, lyg atpažinę savo herojus, vėl jį ekranuose ėmė rodyti kaip kokį valstybės vadovą ar svarbų valstybės žmogų. Nors kai pagalvoji, tai Ariogalos vidurinės mokyklos mokytoja, su mokiniais pastačiusi kompoziciją Paskutinis vyriausybės posėdis ir su savo auklėtiniais išgyvenusi visą Lietuvos 1940 metų birželio sovietinės okupacijos tragišką dienų dramą, yra šimtus kartų vertesnė rodyti LTV ekranuose. Bet kur jai iki tokio televizijos dėmesio.
Atsirado ir Lietuvos valstybingumo išplovėjai, besistengiantys panaikinti sovietinės okupacijos, komunistinės indoktrinacijos kruviną praeitį, suniekinti Lietuvos išsilaisvinimo ir Lietuvos Sąjūdžio reikšmę kelyje į Kovo 11-ąją. Tai darė Vyriausybės institucijos. Švietimo ir mokslo ir Kultūros ministerijose vienoje eilėje sukabinti Nepriklausomos Lietuvos valstybės ministrų ir okupacijos metais sovietinės indoktrinacijos darbą vykdžiusių sovietų komisarų bei ministrų portretai. Kai kurie iš jų buvo lietuvių tautos genocido aktyvūs organizatoriai ir vykdytojai, taigi yra nusikaltę ne tik lietuvių tautai, bet žmoniškumui. Galbūt pagerbiant vieno sovietinio ministro genocidinę veiklą Kultūros ministerija ir į Frankfurto knygų mugę nusiuntė išverstą M.Ivaškevičiaus knygą Žali, kurioje lyg skrebynėje išniekinti ir pažeminti Laisvės kovotojai. Tuo pačiu pavyko panaikinti kovos prieš sovietinį režimą už Lietuvos Laisvę vertybę. Apdairesni kaimynai švedai patys atrinko į Geteborgo knygų mugę Daumanto Partizanus, ją išvertė ir apsaugojo Lietuvos Laisvės kovų orumą. Pasirodžiusi vieno anų laikų ministro L.Šepečio atsiminimų knyga Neprarastoji karta nebemini sovietinės okupacijos. Ji jam buvo sava, savas mielas gyvenimas, o ne okupacija. Kone viršūne tapo Vidaus reikalų ministerijos išleista dviejų tomų Lietuvos policijos istorija Angelo Sargo skrydis. Šitokio mūsų Atgimimo ir išsilaisvinimo iš sovietinės imperijos ciniško vertinimo gal net Rusijoje pasislėpę Lietuvos Nepriklausomybės priešai nėra sugalvoję. Tiesiog nesuprantamas VRM lojalumas leidinio pozicijai, kurį išsakė jos atstovė spaudai. Policija visuomet turi būti valstybės Laisvės ir stabilumo sargas. Bet jeigu tas sargas yra priešas Lietuvos demokratiniam išsivadavimui ir jis remiamas bei toleruojamas koalicinės Vyriausybės ministerijos, tai argi galima pasitikėti tokia Vyriausybės ministerija?
Vienos partijos veikėjas, nebūdamas nei Seimo, nei Vyriausybės nariu, bastosi po Vyriausybės rūmus, pozuoja drauge su aukščiausiais valstybės vyrais ir lyg koks Mitkinas tvarko Lietuvos reikalus, pabara, pasityčioja. Ypač jam nepatinka Lietuvos Prezidentas, nes jis nepatinka ir Maskvai už tai, kad pernai nedalyvavo gegužės parade Raudonojoje aikštėje, o vyko į Kijevą, į Gruziją bei rėmė tų šalių žingsnius išsivaduojant iš priklausomybės Rusijai. Pažiūrėjus į internetines svetaines, matyti, kaip tos pačios organizacijos gaivalui dilgina širdis Lietuvos savarankiškas nuostatas remiantis Tarptautinių santykių ir politikos instituto bendradarbiai.
Keista, kad ir LTV po truputį nusišalina nuo tinkamos ir turiningos informacijos apie valstybines šventes. Pagal Panoramą, rajonuose niekas jų nešvenčia. Iš ten dosniai rodomi kriminaliniai nusikaltimai ar stichinės nelaimės. Per Kovo 11-ąją LTV visu kilometru pralenkė komercinė Baltijos TV. Ar ne laikas LTV įsileisti gaivaus oro?
Mūsų savarankišką politiką, integravimąsi su Vakarais stengiamasi sumenkinti vis primenamu sovietinės okupacijos paneigimu, išsilaisvinimo iš sovietinės imperijos menkinimu. Taip tiesiama ranka Maskvai, nenorinčiai mokėti už okupacijos metais padarytą Lietuvai žalą. Ar tai jau nesimptomiška, kad tarybinės dešros ideologija kausto ne tik ją gaminančių verslininkų, bet ir Vyriausybės protus? O paskui juos ir nemaža dalis piliečių pradėjo ilgėtis sovietinio režimo.
Politologai perspėja, jog ritamės į Rusijos pakalnę, Lietuvos saugumo departamentas informuoja apie tos kaimyninės šalies suaktyvėjimą. Tikėtina, kad tarybinės dešros politinė kultūra bus tik trumpalaikis ir gėdingas anachronizmas. Svarbiausias apsiginklavimas prieš bet kokią neigiamybę yra žinojimas. Inteligentija, tarp jų ir žurnalistai, turi būti avangardu apsaugant tautą ir valstybę nuo nepageidautinų reiškinių. Tai jos pareiga. O mūsų visų tikslas yra neleisti niekinti Laisvės.
Lietuvos Sąjūdžio taryba
© 2006 XXI amžius
|