|
Seimo Pirmininko režisūros ypatumai kuriant moralią politiką
Prezidento rinkimų kampanija?
Politikos procesais ir politikos darbotvarkėmis besidomintiems asmenims, vienokiems ar kitokiems skandalingiems faktams iškilus į viešumą, knieti sužinoti ir atsakyti į klausimą: kas už to slypi arba kam tai, kas vyksta, yra naudinga? Seimo Pirmininkas mano, kad skandalai tai technologijų reikalas ir didžioji dauguma jų dirbtini. Stebint paties Artūro Paulausko politinę veiklą, atrodo, kad jam naudinga viskas, kas Lietuvoje vyksta, net ir tai, kas, atrodo, turėtų būti nepatogu ar ne taip naudinga.
Kai susipyksta Naujosios sąjungos koalicijos partneriai socdemai su darbiečiais, A.Paulauskas arba nesikiša, arba kalba tarsi valstybininkas kviesdamas žiūrėti valstybinių interesų.
Kai netyčia pas A.Paulauską į kabinetą užbėga A.Zuokas ar V.Uspaskichas, spauda pateikia įdomių netyčinių vizitų turinio dalykų, tačiau didesnio domėjimosi Seimo vadovui pavyksta išvengti, nes tuose vizituose įdomesni personažai atrodo tie, kurie netyčia užbėga, nei tas, kuris priima.
Net ir pastarasis skandalas dėl Seimo kanceliarijoje vykstančių piktnaudžiavimų tarnybine padėtimi, atrodo, turėtų būti šešėlis pačiam A.Paulauskui, jau šeštus metus vadovaujančiam Seimui, tačiau šioje istorijoje Seimo Pirmininką matome nustebusį, tarsi nesusijusį asmenį, užsimojusį plačiai kovai ne tik Seime, bet ir visoje Lietuvoje.
Atsakymas, kodėl taip sekasi A.Paulauskui išvengti įsipainiojimo į gilesnius skandalus, tikriausiai būtų vienas: Seimo Pirmininkas nebepuoselėja partinio darbo ir Naujosios sąjungos reabilitavimo ambicijų. Tai patvirtina ir jau per kelintus rinkimus iš eilės prieglobsčio pasiprašymas po socialdemokratų sparnu. Politinių ambicijų turinti ir išlikimo siekianti partija stengiasi veikti savarankiškai, tačiau socialliberalų atveju suvokta realybė pakoreguoja ir politines elgsenas geriau pasirinkti komfortabilumą, padedantį tenkinti savus interesus, nei plėšytis vardan tos Lietuvos...
A.Paulauskas nemina niekam ant nuospaudų, vengia nemalonių situacijų, o joms susiklosčius stengiasi taip pasinaudoti, kad jos būtų naudingos personaliai jam, ir tik laukia progos patrimituoti apie moralios politikos stoką ir svarbą. Visa tai rodo tik viena: A.Paulauskas kraunasi individualųjį politinį kapitalą, kurio prireiks kituose Prezidento rinkimuose.
Garbės kodeksas pats savaime negarantuos garbingos politikos
Neseniai vykusiame socialliberalų tarybos posėdyje nutarta visuotinai kovoti su Lietuvoje klestinčiu protekcionizmu bei partijoje pasitvirtinti garbės kodeksą. Kodėl gi ne gražus gestas, tačiau per maža prisiimti garbės kodeksą, kad vykdoma politika taptų skaidresnė ir garbingesnė. Socialliberalai ne tik paskelbė, kad kuria etikos kodeksą, bet ir pakvietė savo pavyzdžiu pasekti ir kitas Lietuvos partijas. Reikia pastebėti, kad tokios vėliavos kėlimas gražus dalykas, tačiau ši vėliava jau iškelta Lietuvos krikščionių demokratų, kurie praėjusių metų birželį vykusioje partijos konferencijoje tokį kodeksą priėmė. Džiugu, kad Naujoji sąjunga seka LKD pavyzdžiu. Tačiau kur kas svarbesnis momentas ne kodekso egzistavimas, bet jo laikymasis.
Jei Naujosios sąjungos etikos kodeksas bent kiek turinio prasme panašės į LKD prisiimtojo nuostatas, tai akivaizdu, kad Socialliberalų partijos tarybos narė Rima Pumputienė turėtų reikalų su kodeksą prižiūrinčia institucija. Piktnaudžiavimas tarnybine padėtimi partijos nariams ir pačiai valstybei garbės nedarantis reikalas.
Į partijos etikos sargų akiratį turėtų patekti ir Švenčionių meras, Naujosios sąjungos Švenčionių skyriaus pirmininkas Vytautas Vigelis, be jokių skrupulų naudodamasis padėtimi ir protekcionistinėmis sąlygomis reklamuojantis savo partijos skyrių (nemokamai) Švenčionių savivaldybės internetiniame puslapyje. Jaunieji krikdemai išplatino pareiškimą apie šį egzistuojantį protekcionizmo reiškinį, tačiau Švenčionių savivaldybėje šeimininkaujantiems socialliberalams net ausys nesukrutėjo kaip tituliniame puslapyje puikavosi jų skyriaus reklama, taip ir tebesipuikuoja.
Kuo panašūs bei skirtingi vaikų darželis ir Seimas?
Kaip A.Paulauskui nelengva tramdyti neklusnius Seimo narius, įrodo ne taip sena frazė, nuskambėjusi posėdžio metu: Palaukite. Na, palaukite. Aš dar nieko nepaklausiau, o jūs jau visi pareiškėte nuomonę. Ši frazė nekeltų šypsenos, jei būtų ištarta vaikų darželio auklėtojo, barant įsismarkavusius vaikus.
Nelengva Seimo vadovui kurti moralią politiką Seime. Net oficialioje kalboje Kovo 11-osios proga Seimo Pirmininkas guodėsi, kad niekaip neatsiranda valios Seime prisiimti etikos kodeksą, kuris suvaržytų mūsų išrinktųjų elgesį. Liūdnai atrodo Seimo vadovas guosdamasis. Kodėl jo autoriteto nepakanka, kad tas kodeksas būtų priimtas? Matyt, koalicijos partneriai ne parama, o 11 socialliberalų nepakanka.
Vaikų darželyje vaikams sudrausminti pakanka auklėtojo griežtesnio žodžio bei galiojančių taisyklių, kurių vaikai negali kaip nori keisti, tačiau bėda, kad Seime Seimo nariai gali nusistatyti taisykles ne tik sau, bet ir visai šaliai. Taigi nepavydėtina vaikų situacija. Ne tik vaikų, bet ir visų likusių Lietuvos piliečių, kurių gyvenimas neretai priklauso nuo valdžios sprendimų, reguliuojančių gyvenimo sąlygas ir net likimus, o sau seimūnai taisykles kuria ne tas, kurių reikėtų: didina padėjėjų algas bei lėšas kanceliarinėms išlaidoms, už kurias nereikia atsiskaityti, o su savidrausmę reglamentuojančiomis taisyklėmis kažkaip nesiseka.
Morali politika nesukuriama
Vargu ar įmanoma dirbtinai sukurti (surežisuoti) moralią politiką, tiesiog ji yra tokia, kokia yra ją kuriantys politikai moralūs, mažiau moralūs ar visiškai amoralūs. Tų pačių jaunųjų krikščionių demokratų pastangomis prieš metus Nepriklausomybės aikštėje prie Seimo buvo išrikiuoti 82 sniego seniai besmegeniai, kurie nebyliai kalbėjo apie politikoje klestintį besmegeniškumą. Nuotaikingas spektaklis baigėsi su pavasario lietumi, ištirpinusiu besmegenius, tačiau pačiam amoralumo bei besmegeniškumo reiškiniui išnykti iš politikos lietaus nepakanka. Būtina kiekvieno kuriančiojo politiką akistata su sąžine ir sąmoningumu. O šito labiausiai ir stinga.
Norisi tikėti ir viltis, kad auganti politikų karta nepaveldės dabartinės kartos politikų mentaliteto, grindžiamo savanaudiškumu, pragmatiškumu bei nesiskaitymu su asmenine sąžine.
Mindaugas LINGĖ,
Lietuvos krikščionių demokratų jaunimo sekcijos pirmininkas
© 2006 XXI amžius
|