|
Kur žvelgi, žmogau?
Savo samprotavimus apie šiandieninę Lietuvos moralinę padėtį pradedu B.Jasenskio sentencija: Nebijok priešų blogiausiu atveju jie gali tave užmušti, nebijok draugų blogiausiu atveju jie gali tave išduoti. Bijok abejingų. Nors jie neužmuša ir neišduoda, bet, jiems tyliai pritariant, žemėje vyksta išdavystės ir žmogžudystės.
Lietuvos istorija išraizgyta daugybe politinių, ekonominių bei moralinių vingių, nukrypimų, skaudžių kritimų ir ryžtingų kilimų. Mūsų tėvų ir protėvių tautinė dvasia, svetimų įsibrovėlių ne kartą įnirtingai naikinta, lyg tasai feniksas pakildavo iš pelenų naujam gyvenimui, drąsiems užmojams bei žygiams. Todėl turime pagrindo tikėti, jog ir šiandieninė, kiek prigesusi, tautos dvasia vienąkart prasiverš pro dabarties susvetimėjimo, susipriešinimo, egoizmo, viendieniškumo bastijonus ir pakils visaverčiam gyvenimui ant tvirtų moralės pamatų. Netikėkime apsimetėliais pranašais, mėginančiais mus suvilioti menkaverčiais blizgučiais ir pažadukais. Juk ir senovės Romos imperatorius Cezaris bandė visuomenę nustumti nuo politinės arenos ir užliūliuoti vylingu šūkiu: Duonos ir žaidimų!. Nejaugi ir mums, ilgai kentusiems svetimų ir klastingų melagių priespaudas, tik tiek ir užtenka? Rinkimai į Seimą ir savivaldybes, Prezidento rinkimai jau ne kartą parodė, jog dar apstu mūsų visuomenėje naivuolių, lengvai pasiduodančių saldžioms, bet kartu ir klastingoms vilionėms.
Traukimės kuo toliau nuo pavojingo skepticizmo: ech, toks jau likimas, ir nieko čia tu, paprastas žmogelis, nepakeisi. Betgi ne skeptikai, o atkaklūs pasiryžėliai atkovojo Lietuvai laisvę ir nepriklausomybę 1918 m. vasario 16-ąją ir 1990 m. kovo 11-ąją. Išėjo į plačią areną drąsuoliai ir tvirtai paskelbė visos tautos vardu: gana vergauti! Tauta išgirdo ir unisonu atsiliepė: gana vergauti! Mes norime būti laisvi! Deja, ne visi pajėgė suvokti, kokia brangi laisvė ir nepriklausomybė. Buvo ir tokių, kurie bučiavo vergijos pančius ir su nostalgija žvilgčiojo į Kremliaus bokštus. O ir šiandien, jau įkopus į šešioliktąsias antrąkart atgautos nepriklausomybės metines, atsiranda skeptikų ir savanaudžių, besirūpinančių vien savo materialine gerove, prestižo kėlimu ar savosios partijos interesų gynimu. Tokie viendieniai menkystos arba nesugeba, arba nenori atsigręžti į bendražmogiškas vertybes, sudarančias tautos ir valstybės egzistencijos pagrindą.
Tėvynė kiekvienam susipratusiam piliečiui yra tarsi šventovė, verta ypatingos pagarbos ir meilės. Paklauskime, ką jaučia mūsų tėvynainiai, prievarta ar savo noru pasitraukę iš Lietuvos, ir jie atsakys: neužgesinamą jos ilgesį. Žmogus tampriai prisiriša prie savo gimtojo krašto, kad nė už didžiausius turtus nesutiktų jo atsižadėti. Jis aukojasi dėl tėvynės, ją gina, nes ji be galo jam brangi: čia jis gimė, čia gavo nacionalinę kalbą, papročius, kultūrą, čia jis randa savo gyvenimo prasmę. Tas, kuriam tėvynė vien tuščias žodis, nėra jos vertas. Meilė savo tėvynei tai Dievo duotas kiekvienam žmogui jausmas. Tad kas gali turėti teisę kėsintis į šį šventą jausmą?!
Lietuvai ne kartą kilo grėsmė išnykti. Dar XIII a. pirmojoje pusėje karalius Mindaugas, matydamas pavojų, ryžosi atskiras lietuvių genties kunigaikštystes sujungti į vientisą valstybę ir taip apsaugoti nuo kalavijuočių vergovės. Nuo tada Lietuva tapo galinga valstybe. Vėliau kunigaikščiai Gediminas, Algirdas, Kęstutis, Vytautas Didysis ne tik plėtė valstybines ribas, prijungdami laisvas, negyvenamas arba retai apgyvendintas sritis, iki tol buvusias be aiškaus administracinio valdymo, bet ir išgarsino Lietuvą pasaulyje.
Lietuvių tauta nuo seno pasižymėjo karštu troškimu laisvai gyventi ir veikti. Šis troškimas ypač suaktyvėjo rusiškojo carizmo ir kruvinai raudono komunizmo sąlygomis, kai buvo įžūliai brukama svetima kalba, svetimi papročiai, netgi svetima religija. Lietuviai kaip įmanydami priešinosi visoms svetimoms tendencijoms, įnirtingai besibraunančioms į tautą, drastiškai naikinančioms jos dvasinį paveldą. XIX amžiuje, carinės priespaudos metais, tikintieji gynė Kražių bažnyčią nuo caro kazokų, pasišovusių ją paversti cerkve. Skaudžios buvo tikinčiųjų aukos, bet jos parodė pavergėjams, kokia tauri ir įtikinamai stipri lietuvių dvasia. O knygnešiai, daugiausia vyžoti ir pilkasermėgiai kaimiečiai, rizikuodami savo laisve ir net gyvybe ar bent kiek susvyravo slapta gabendami uždraustą lietuvišką spaudą iš Rytprūsių ir platindami ją šiaudinėse kaimo pastogėse bei miestų rūmuose? Tai buvo ne kosmopolitai parsidavėliai, kuriems visiškai svetima tėvynės meilės sąvoka, o patriotai, kurių žygiai giliai įsirėžė į tautos atmintį, jos istoriją. Ne milijonai, užšaldyti bankuose, ne tviskantys apartamentai, o nuolatinis ir atkaklus dvasinių vertybių siekimas žmogų kilnina, iškelia virš nykaus laikinumo ir būties.
Šiandien akis bado labai ryški takoskyra tarp išpūstos prabangos ir skurdo, kvailo išdidumo ir kuklumo, gajos neapykantos bei keršto ir atlaidumo bei meilės. Ir visada tarp šios priešpriešos atsiduria žmogus mąstantis ir abejojantis, veikiantis ir tinginiaujantis, patriotizmu žėruojantis ir abejingumu dvesuojantis.
Atidžiau pažvelkime į kai kuriuos šiuolaikinius svarbiuose ir aukštuose postuose tūnančius aferistus, vagis ir melagius (jiems suskaičiuoti tikrai neužtektų abiejų rankų pirštų). Tai vilkai, įlindę į avių kailius: sugeba raityti uodegas, susukti naivuoliams galvas, būdami kalti save išteisinti, o savo nusikaltimus kitiems prilipdyti. Visur: ir Seime, ir Vyriausybėje, net ir teisėsaugoje jų knibždėte knibžda kaip tarakonų. O tu, žmogau, esi priverstas drebėti, kad neužkliūtum už kokio dailiai suapvalėjusio dabitos, savo juodą sąžinę uždengusio mikliu melagio ir prisitaikėlio liežuviu. Kol Lietuvą valdo buvę klusnūs Kremliaus pataikūnai ir jų palikuonys, buvę idėjiniai komunistai ir kagėbistai, didžioji visuomenės dalis, nepraradusi patriotinio jausmo, tokiai nenormaliai ir nestabiliai padėčiai negali likti abejinga. Laikas visiems pabusti iš politinio snaudulio ir blaiviomis akimis žvelgti į Tėvynės ateitį, skaidriu protu ir karštomis širdimis saugoti jos iškovojimus.
Todėl drįstu paklausti: kur žvelgi, žmogau? Ar į dvasios aukštumas, ar į purvyną po kojomis, į tautos ateitį ar į kosmopolitizmo ir priklausomumo aklavietę, į dvasines vertybes ar į nūdienos kūniškus patogumus ir malonumus? Jei esi Žmogus pakelk galvą aukščiau, kad matytum spindinčią laisvės saulę, kurios šviesoje dar labiau išryškėja tikrasis, o ne apsimestinis, niekada negęstantis patriotizmas. O jei esu tik žmogiūkštis skubėk vaduotis iš tuščio egoizmo ir niekingo prisitaikėliškumo. Tėvynė visus priglaudžia: ir patriotus, ir kosmopolitus. Vienus su meile ir su tikėjimu, antrus su pasidygėjimu, o drauge ir su viltimi, jog susipras ir pasitaisys.
Antanas Marčiulaitis
Ilgakiemis, Kauno rajonas
© 2006 XXI amžius
|