|
Teisė ir dorovė
Teisė tam tikras socialinis fenomenas; kompleksas normų, kurios reguliuoja piliečių santykius (piliečių su piliečiais, piliečių su valstybe). Dorovė kompleksas moralinių normų, kurios reguliuoja visuomenės narių (piliečių, Bažnyčios narių) santykius su visuomenės (valstybės, Bažnyčios) nariais. Vienas ir antras reglamentas siejasi su normatyvais (turi teises ir pareigas, kurias privalo atlikti). Tik teisiniu aspektu tų normų darinys yra formalus (valstybinis) už jų nevykdymą valstybė gali pritaikyti draudžiančias, baudžiamąsias priemones (bausmes) ar sankcijas. O doroviniu aspektu normos yra giluminės (dvasinės), subjektyvios (jos saistomos pagal kanonų teisę).
Šiandieninėje demokratinėje valstybėje šios abiejų rūšių normos veikia ir dažnai net sutampa, pavyzdžiui: nežudyk, nevok, neprievartauk. Šie nusikaltimai teisės imperatyvinėmis normomis yra draudžiami, baudžiami (sunkiųjų darbų kalėjimu ar lageriu bei kitokiomis prievartinėmis bausmėmis). Iš dėl tos bausmių grėsmės piliečiai vengia (bijo) jas pažeisti. Doroviniu atžvilgiu visuomenės nariai jų nepažeidžia todėl, kad jiems sąžinė neleidžia taip daryti ir jie iš tolo to vengia. Prof. M.Riomeris teigė: Dorovės normoms, kurių veikimas taip pat yra imperatyvinis, bet kurių imperatyvai yra subjektingi, aš rezervuoju visai kitokią normų rūšį, tai yra žmonių sąžinės (plačiąja prasme) normos, jos gali liesti ne tiktai socialinį, bet ir kitokį žmonių veikimą, pavyzdžiui: žmogaus elgimąsi su gyvuliais, be to, jos gali tvarkyti ne tiktai veikimą, bet taip pat veikimo motyvus į kitas tvarkytinas žmogaus psichinio vidaus gyvenimo sritis. Liesdamos socialinį veikimą ir to veikimo motyvus, dorovės normos, be abejo, gali rimtai patarnauti teisei (tiek valstybinei, tiek socialinei) ir tapti jos normų veikimo garantijomis. Be abejo, pavyzdžiui, daugelis valstybės valdinių nežudo kitų žmonių, neplėšia kitų asmenų ir pačios valstybės valdomų turtų, nesukčiauja, neapgaudinėja kitų ne todėl, kad už juos valstybės įstatymu draudžiamus darbus valstybė baudžia sunkiuoju kalėjimu arba kartais net mirties bausme, bet todėl, kad jų dorovei tie darbai yra priešingi, be abejo, yra nemaža žmonių, kurie tų darbų nedarytų net ir tada, jei valstybė už tai nebaustų, o net ir tada, kai jie galėtų būti visiškai tikri, kad iš viso niekas apie tai nesužinos, ir todėl ne tiktai valstybė nenubaus, bet ir visuomenė nepasmerks ir geriausi aukštos dorovės draugai nieko nesužinoję savo pagarbos jiems nenutrauks. Tokiu būdu dorovės normos turi didelės socialinės reikšmės ir teisės veikimui yra svarbios, bet jos skiriasi nuo teisės normų savo imperatyvų subjektingumu (Prof. M.Riomeris. Valstybė. T 1. P. 305-306).
Taigi teisei dorovė labai pakeliui, didi teigiama bendrininkė. Štai dėl ko mūsų jaunai demokratinei Lietuvos valstybei (kurią kartais vis krečia visuomenės pabaisa korupcija) svarbi piliečių dorovė-moralė. Aukštos moralės piliečiai valstybės fundamentas, ant kurio stovinti valstybė nebijos jokių ekonominių-socialinių sukrėtimų ir pasieks savo gerovės apogėjų. Vakarų demokratinės valstybės (Šveicarija, Švedija, Anglija, JAV) turi konglomeruotą moraliai aukštai išugdytą valstybės elitą (vyriausybę, Seimą, pagrindines valstybines instancijas) ir todėl jos šiandien taip pavyzdingai tvarkosi, sprendžia socialinius reikalus ir puikiai gyvena.
Ugdant aukštą tautos moralę, pagrindinį vaidmenį atlieka Bažnyčia, kurios nariai yra ir mūsų valstybės piliečiai. Todėl prof. M.Riomeris ir rašo: Stiprus drausmingas krikščionijos junginys, apimąs visą anarchinę Vakarų Europos visuomenę, neleido išsiblaškyti valstybinių senosios Romos imperijos kūrimui ir prarasti bendrąją civilizaciją ir bendrąją socialinę evoliuciją. Paini, suskirstyta, anarchinė visuomenė liko tam tikra prasme vieninga, solidari Bažnyčios minties ir socialinės funkcijos ribose veikli. Bažnyčios mokslas ir įsakymai, jos tikybinių idealų ir socialinė funkcijos drausmė veikė ir kitus socialinius tos visuomenės junginius, sugebėdama juose išlaikyti tam tikrą kompromisinį ūpą, tam tikrą vyriausių idealų ir dorovės šabloną (Riomeris.M. Valstybė. T. 2 P. 7).
Jis randa ir viduramžiuose teigiamų dalykų (iškeldamas viduramžių mokslą, didžiąją Bažnyčią, imperijos ir vietos valstybių santykių problemas).
M.Riomeris teigė: Viduramžių mokslas buvo labai įdomus, gilus, jis buvo drąsus ir stiprus, nors nepasklidęs plačiai. Ne tiktai demokratinių tezių ir idėjų daugybė, bet ir naujausių, moderninių visuomeniškos konstitucinės reformos idėjų ir ypatingai korporacinės valstybės konstrukcijos minties elementų yra paslėpti senose Viduramžių traktuose (Riomeris.M. Valstybė T.2. P. 11).
Atsižvelgdama į tai, kad 79 proc. Lietuvos gyventojų yra katalikai, 1990 metais Lietuvos Aukščiausioji Taryba, atstatydama Lietuvos Respublikos tęstinumą, priėmė aktą, deklaruojantį Bažnyčios teisę vidaus gyvenime tvarkytis savarankiškai, pagal kanonų teisės normas. Šiuolaikinis teisinės valstybės ir Bažnyčios santykis pagrįstas tikėjimo laisvės koncepcija. Dvasininkų imunitetas užtikrintas. Išpažinties paslaptis nėra pažeista (pvz., kviečiant dvasininką liudytoju) (Dvasininkų imunitetas baudžiamajam procesui/ Teisės problemos. 2004/3. P. 54).
Itin svarbu jaunimą auklėti šeimoje, mokyklose pagal moralės pagrindus, tada nereikės sielotis, ar Europos Sąjungos Lietuvai skirtos lėšos bus panaudotos pagal paskirtį.
Jonas KIRLYS
Garliava, Kauno rajonas
© 2006 XXI amžius
|