Pirmasis puslapis
Atmintis
Darbai
Istorijos vingiai
Krikščionybė
    ir pasaulis
Kultūra
Lietuva
Nuomonės
Pasaulis
Susitikimai
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai

Mikalojus Konstantinas Čiurlionis – didysis Lietuvos menininkas

Andrius TEIŠERSKIS

Mikalojus Konstantinas Čiurlionis

Mikalojus Konstantinas Čiurlionis (1875-1911) gimė Varėnoje, vargonininko Konstantino Čiurlionio ir Adelės Marijos Magdalenos Radmanaitės-Čiurlionienės šeimoje. Konstantinas buvo vyriausias iš devynių šeimos vaikų. Polinkį į muziką jis paveldėjo iš savo tėvo vargonininko, o pirmuosius jo estetinius įgūdžius žadino ir vaizduotę ugdė nepaprastai gražios, miškuose skendinčios Druskininkų apylinkės, dzūkų pasakos bei padavimai, skambios lietuvių liaudies dainos. 1889 metais jis pateko į Mykolo Oginskio orkestro mokyklą Plungėje. Šioje mokykloje Čiurlionis mokėsi pūsti fleitą, grojo orkestre, bandė komponuoti pirmuosius muzikos kūrinėlius, o laisvalaikiu dažnai nuklysdavo į vaizdingesnes apylinkės vietoves ir jas piešdavo.

M.K.Čiurlionio gyvenimas buvo trumpas, bet intensyvus. Per 35-erius metus jis sukūrė daugiau kaip 200 muzikos kūrinių ir apie 300 tapybos darbų, iš kurių beveik nė vieno nebuvo parduota autoriui gyvam esant. 1967 metais pastatytame moderniame muziejuje Lietuvoje, Kaune, sutelkti ir saugomi beveik visi šiuo metu žinomi menininko paveikslai, grafikos darbai, muzikos kūrinių rankraščiai.

Straipsnyje apžvelgiama Čiurlionio, kaip muziko ir dailininko, kūryba, kuri plačiai žinoma visame pasaulyje. Ne veltui Čiurlionis tiek muzikos, tiek tapybos srityje laikomas genijumi, kuriuo Lietuva gali drąsiai didžiuotis.

Čiurlionis ir dailė

M.K.Čiurlionio tapyba – tai apmąstymai įvairiausiomis filosofinėmis, psichologinėmis, religinėmis, menų sintezės temomis. Ji sudėtinga, originali, novatoriška, atspindinti ir lietuvišką, ir kosmopolitinę menininko pasaulėžiūrą. Jo tapyboje susilieja XIX–XX amžių sandūroje vyravusios meno srovės – simbolizmas, romantizmas, secesija, atsiranda ir naujos meno krypties – abstrakcionizmo – užuomazgų. Kai kurie menotyrininkai Čiurlionį vadina abstraktaus meno pradininku ir jo kūrybą lygina su V.Kandinskio, A.Bioklino, O.Rodeno, M.Klingerio, E.Munko kūriniais.

Svarbiausias M.K.Čiurlionio pasaulėžiūros formavimosi etapas – studijos Varšuvos ir Leipcigo konservatorijose, vėliau (1904 m.) Varšuvos dailės mokykloje. J.Čiurlionytė 1970 metais išleistoje knygoje „Atsiminimai apie Čiurlionį“ teigė: „Jis savarankiškai studijavo gamtos mokslus, astronomiją, kosmogoniją, mineralogiją, istoriją, psichologiją, filosofiją ir matematiką“.

Čiurlionio paveiksluose ryškus labai savitas erdvės suvokimas, sukeliantis vaizdo, tapyto lyg iš paukščio skrydžio, įspūdį. Paveikslams suteikiamas kosminio regėjimo, gilaus vidinio susikaupimo atspalvis. Dailininką domina Visatos atsiradimo, jos sandaros, pasaulį valdančios dvasios klausimai, gamta ir jos ciklai, žmogaus gyvenimo prasmė, psichologinės būsenos ir būties evoliucija, galimybė įgyvendinti muzikinės kūrybos principus dailėje.

1901-1905 metų Čiurlionio tapybos darbai priskiriami ankstyvajam laikotarpiui, kuriam būdingi ieškojimai, įvairūs, kartais gana kraštutiniai siekiai, bet jaunas dailininkas nesiekia kuo nors sekti, o pats ieško savitų išraiškos priemonių. Iki 1903 metų jis dar tapo mėgėjiškus gamtos vaizdelius, o nuo 1903-iųjų, lankydamas J.Kauziko studiją, jau imasi simbolinių paveikslų. 1904 metais pradėjęs lankyti Varšuvos dailės mokyklą, Čiurlionis daug tapo. Pirmieji studijų metai duoda nemažą kūrybinį derlių: apie 110-140 paveikslų ir etiudų. Daugiausia dailininkas dirbo pastele. Iš studijų laikų paveikslų galima išskirti ciklus „Tvanas“, „Rex“, „Para“, „Rūstybė“, žuvusį ciklą „Audra“ ir meniškiausią kompoziciją „Žinia“.

1905-1906 metai žymi perversmą Čiurlionio tapyboje. Trylikos paveikslų ciklas „Pasaulio sutvėrimas“ pradeda brandųjį dailininko etapą. Nuo šiol jis pamėgo temperos techniką, suteikiančią daugiau potėpio ir kolorito laisvės. Paveiksluose pradėjo nykti literatūrinis pasakojimas, tiesioginis simboliškumas, pereita prie abstraktesnės simbolikos.

1907-1909 metų laikotarpis – kūrybingiausi Čiurlionio metai. Vis labiau gilindamasis į žmogaus būties ir kosmoso problemas, dailininkas nutapo „Zodiako“ ciklą, pasakas („Pilies pasaka“, „Karalių pasaka“, „Tvirtovės pasaka“ ir kt.). Stengdamasis aprėpti ir kosmosą, ir žmogų, jis nebesitenkina tradicinėmis tapybos priemonėmis, o tapo laiko tekėjimą, fiksuoja įspūdžių kaitą.

1909 metais Peterburge Čiurlionis nutapo savo didžiausią kompoziciją „Rex“. Paveikslas pareikalavo iš autoriaus didelės intelektualinės įtampos, pastangų ir nusivylimų. Taip savotiškai užbaigiama per visą dailininko kūrybą ėjusi kosminė tema. Dauguma Čiurlionio paveikslų atlikti pastele ar tempera ant popieriaus arba kartono. Yra keletas aliejinių darbų, keli paveikslai tapyti tempera ant drobės. Šios technikos yra gana nepatvarios ir labai veikiamos aplinkos sąlygų.

Nacionalinis M.K.Čiurlionio dailės muziejus yra vienintelė vieta pasaulyje, kur sukauptas beveik visas žymiausio lietuvių dailininko, kompozitoriaus, literato ir visuomenės veikėjo kūrybinis palikimas: 220 tapybos darbų, grafikos kūrinių, per 700 piešinių, muzikinių rankraščių, laiškų. Ir tik keletas pasaulio muziejų gali pasigirti turį Čiurlionio paveikslų. Po du Čiurlionio kūrinius turi Lietuvos dailės muziejus Vilniuje, Varšuvos nacionalinis muziejus ir Rusų muziejus Sankt Peterburge. Taip pat jo paveikslų ir grafikos darbų galima rasti Sofijos Kymantaitės-Čiurlionienės memorialiniame kambaryje Kaune.

Čiurlionis ir muzika

M.K.Čiurlionio muzikinis palikimas sudaro lietuviškos profesionaliosios muzikos pagrindą. Tai simfoninės poemos, kūriniai fortepijonui, chorui, vargonams ir styginių kvartetui. Čiurlionio, kaip muziko, kūrybinė veikla tęsėsi keleriais metais ilgiau nei kaip dailininko, tačiau truko vos penkiolika metu. Per šį laikotarpį jis sukūrė per 350 kompozicijų. Čiurlionis kūrė muziką XIX–XX amžių sandūroje. To laikotarpio lenkų muzika sudaro artimiausią jo ankstyvojo kūrybos laikotarpio foną. Studijų Varšuvos muzikos institute ir Leipcige kūryba – romantizmo tradicijų atspindys. Tai liudija ir melodika, ir harmonija, sintezės idėjos, romantinei muzikai būdingas polinkis į nacionalinius pradus. Semdamasis įkvėpimo iš tėvynės gamtos, folkloro, istorijos, lyg pašauktas tapti nacionaliniu romantiku, netrukus Čiurlionis pasuko individualiu ieškojimų keliu.

Nuo 1904 metų jo kūryboje jaučiamas ryškus stilistinis lūžis, ieškoma naujų išraiškos ir komponavimo būdų. Serinės komponavimo technikos atradimas, ostinatinis preliudas, naujos dermės, bitonalumas atskleidžia Čiurlionio kontaktus su to meto Europos ir pasaulio muzikos poslinkiais. Gausiausia kompozitoriaus palikimo dalis – kūriniai fortepijonui (polifonija, sonatos, variacijos). Čia Čiurlionis įkūnijo savičiausius, originaliausius, tais laikais naujoviškus sumanymus, atradimus. Pirmą žanrinę Čiurlionio fortepijoninio palikimo dalį sudaro polifonija. Ja prasideda ir, galima sakyti, baigiasi kompozitoriaus kelias. Jį apvainikuoja didžioji Fuga b-moll, kurią Čiurlionis pradėjo komponuoti 1908 metais, prie jos grįždavo, tobulino ir galų gale baigė 1909 metų lapkritį. Sukūrė apie 55 kanonus (kai kurių nebaigė), daug fugų (iš viso apie dvidešimt penkias). Stambiųjų žanrų kūriniai fortepijonui – tai sonatos ir variacijos. Parašęs dvi sonatas (F-dur ir Cis-moll), daugiau prie šio žanro negrįžo.

Bene ryškiausias stilistinio lūžio laikotarpio pavyzdys – variacijos ,,Sefaa Esec“ tema. Šie paslaptingi žodžiai – tai 1904 metų vasarą kompozitoriaus sutiktos mergaitės Stefanijos Leškevič vardas. Vien faktas, kad Čiurlionis šimtmečio pradžioje sukomponavo variacijų, pagrįstų vardo ar pavardės raidėmis, nėra ypatingas atradimas. Nepalyginti svarbesnis komponavimo būdas, tai yra kaip tos temos panaudotos. O tai jau veda į serijinę XX amžiaus komponavimo techniką. Pirmoji jo simfoninė (ir chorinė) partitūra buvo kantata „De profundis“, kurią istoriškai galima laikyti pirmuoju lietuvio kompozitoriaus kūriniu, kur ištisai ir reikšmingai skamba orkestras.

Bene labiausiai žinomos ir klausytojų pamėgtos iš Čiurlionio simfoninės kūrybos palikimo yra simfoninės poemos „Miške“ ir „Jūra“. Gimtojo krašto gamtos, jūros įprasminimas muzikos kūrinyje atskleidžia romantinę kompozitoriaus pasaulėjautą – gamta yra kaip didžiosios begalinės būties ir grožio simbolis. Poemų muzikinių vaizdų tapybiškumas atskleidžia Čiurlionio meninę mąstyseną, brandinančią visiškai savitą muzikos ir tapybos sintezę, vedančią į trečią meno šaką – žodžio kūrybą. Čiurlionio jūros vaizdas kupinas ir jo paveikslų motyvų, ir garsų.

Čiurlionio chorinės muzikos gausiausias palikimas yra harmonizuotos liaudies dainos (apie šešiasdešimt). Visą gyvenimą ypatingą dėmesį skyręs liaudies dainai, savo kūryboje atskleidė neišsenkamus jos klodus būsimiems lietuvių tautinės muzikos kūrėjams. Jam liaudies daina – amžina kūrybos versmė, iš kurios kūrybinių galių sėmėsi jis pats ir tai daryti ragino kitus.

Liaudies dainas chorams Čiurlionis harmonizavo neatsitiktinai. 1904(?)–1908 metų laikotarpiu jis vadovavo Varšuvos lietuvių savišalpos draugijos, o vėliau „Vilniaus kanklių“ draugijos chorams. Lietuviško repertuaro, o ypač harmonizuotų liaudies dainų stygius ir skatino Čiurlionį imtis intensyvaus kūrybinio darbo. Čiurlionio harmonizuotoms liaudies dainoms būdingiausia tai, kad kompozitorius geba tobulai atskleisti dainų poetinį vaizdą, nuotaikas, jų melodinių linijų išraiškingumą, tuo pačiu įvilkdamas į originalų čiurlioniškai spalvingą apdarą.

Ryškiausias kamerinės muzikos pavyzdys – styginių kvartetas C-moll. Tai kūrinys iš studijų Leipcigo konservatorijoje laikotarpio. Pradėjo jį komponuoti 1901 metais, o baigė 1902-aisiais. Iki mūsų dienų išliko tik trys pirmosios dalys, finalas ir partitūra dingo. Akademišku stiliumi, paklūstant prof. Reinekės reikalavimams, komponuotas kvartetas netenkino paties autoriaus („galėčiau parašyti šimtą kartų geresnį kvartetą“ (Čiurlionis M.K. Apie muziką ir dailę. V., 1965, p. 69)), tačiau aiški forma, klasikinių ir romantinių komponavimo būdų lydinys, kaip teigia prof. V.Landsbergis, suteikia savito grožio ir ekspresijos.

Nors M.K.Čiurlionis pirmiausia vertinamas kaip dailininkas, jo muzikinė kūryba yra ne mažiau originali ir reikšminga lietuvių muzikos raidai. Pirmiausia jis susidomėjo būtent kompozicija, tik po to pasinėrė į tapybą. Per savo trumpą gyvenimą Čiurlionis sukūrė apie 300 kūrinių chorui, fortepijonui, vargonams, styginių kvartetui ir orkestrui. Be to, jis yra pirmasis lietuvių kompozitorius, kūręs simfoninę ir kamerinę muziką.

Lietuvių dailininko ir kompozitoriaus M.K.Čiurlionio vardas ir jo darbai, garsėję Rusijoje, Lenkijoje, Vokietijoje prieš Pirmąjį pasaulinį karą, vėliau buvo lyg ir primiršti, bet pastaraisiais dešimtmečiais vėl žadina didelį susidomėjimą.

© 2006 „XXI amžius“