Pirmasis puslapis
Atmintis
Darbai
Istorijos vingiai
Krikščionybė
    ir pasaulis
Kultūra
Lietuva
Nuomonės
Pasaulis
Susitikimai
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai

Naujojo humanizmo pranašas: kun. Povilo Jako pasaulėžiūros bruožai

Ramūnas Labanauskas

Tragiško likimo kunigas ir filosofas Povilas Jakas, ryškia žvaigžde blykstelėjęs visuomeniniame gyvenime paskutiniaisiais Pirmosios Respublikos metais, dar nėra tinkamai įvertintas. Šiame straipsnyje, remiantis jo veikalais „Atmerkime akis!” (1936 m.), „Magnificat” (1937 m.), „Ieškau žmogaus” (1938 m.), „Ko katalikybė nedavė Lietuvai?” (1938 m.), „Krikščionybės tragizmas” (1938 m.), „Reformatorius. Julius Langbehn” (1939 m.) , „Socialinė krikščionybė” (1939 m.), „Žmogus tarp žmonių” (1940 m.), kaip tik ir siekiama pateikti svarbiausias jo pasaulėžiūros gaires. Kun. P.Jako biografijos duomenys paimti iš K.Misiaus straipsnio „Filosofas kun. Povilas Jakas” ir J.Stankaičio įvado sovietmečiu pakartotinai leistam kun.P.Jako straipsniui „Ko katalikybė nedavė Lietuvai?”(1986 m.).

Kun. Povilas Jakas (1908–1968) gimė Kuliškių kaime Kvėdarnos valsčiuje, aštuonių vaikų šeimoje. Mokėsi Marijampolės gimnazijoje. 1929 metais priimtas į Kauno kunigų seminariją. Kartu mokėsi ir Teologijos–filosofijos fakultete. Kunigu įšventintas 1936-aisiais, buvo paskirtas Kauno Arkikatedros vikaru. 1938 metais vikaravo Šiauliuose, bet dar tais pačiais metais grįžo į Kauną. Sakydavo įspūdingus pamokslus, kuriuos neretai transliuodavo radijas. Mokėjo lenkų, rusų, vokiečių, prancūzų, italų kalbas. Kūrė pasaulinę kalbą (turėjo nemažą naujosios kalbos žodžių kartoteką), rašė giesmes. Garsėjo kuklumu, asketizmu, šelpė jaunus žmones, kalinius, padėdavo akliems, paralyžiuotiems ir kitokių negalių ištiktiems žmonėms. Bendradarbiavo spaudoje („Tiesos kelyje”, „Židinyje”), rašė religinius straipsnius. Nuo 1938-ųjų ėmėsi socialinių, Bažnyčios reformos, filosofinių problemų nagrinėjimo. Už doktrininius nukrypimus straipsnyje „Ko katalikybė nedavė Lietuvai?” suspenduotas, kurį laiką dirbo valstybinėje įstaigoje referentu. Panaikinus suspendavimo bausmę paskirtas „Pavasario”gimnazijos kapelionu. Prieš karą pradėjo rašyti studiją „Idealų šešėlyje”. Karo metais gelbėjo žydus. Po karo kun. P.Jakas nepasitraukė į Vakarus – sąmoningai paliko Lietuvoje. Klebonavo Skaruliuose. 1951 metais buvo suimtas ir už savo knygas, kurias sovietinis teismas pripažino antikomunistinėmis, nuteistas 25 metams pataisos darbų lagerio ir penkeriems metams tremties. Jo rankraščiai sunaikinti. Nepakėlęs tardymų įtampos, susirgo psichikos liga. Gydytas Leningrado kalėjimo ligoninėje, beveik metus laiko laikytas Pažaislio psichoneurologijos ligoninėje. Grįžęs į Lietuvą kurį laiką kunigavo Kvėdarnoje. 1959 metais persikėlė į Kauną, kur remontavo vargonus ir pats vargoninkavo. Gyvenimas baigėsi tragiškai – neišaiškintomis aplinkybėmis kun. P. Jakas žuvo, suvažinėtas traukinio Garliavoje. J.Stankaitis teigia, kad gyvenimo pabaigoje jis atsižadėjęs kunigystės.

Kun. P.Jako gyvenime be didesnių sunkumų galima atsekti pasaulėžiūros formavimąsi nulėmusius veiksnius ir pačią jos raidą. Tai buvo žmogus, be kompromisų siekęs harmonijos tarp minties, žodžio ir veiksmo, gyvenimo pagal įsisąmonintus principus. Tuo svarbiausiu jo gyvenimo principu tapo Evangelijos idealas, Kristaus priesakas (ką padarėte vienam iš mažiausiųjų brolių, man padarėte). Iš čia ir jo visų pastebėtas kuklus, net asketiškas gyvenimo būdas, sąmoningai prisiimtas tarnavimo artimui pareigos suvokimas. Kun. P.Jakas buvo toks žmogus, kuris prisiėmęs tiesą jau nebegalėjo sustoti pusiaukelėje. Tai jo didybė, bet taip pat savybė, nuvedusi jį į pražūtį – dvasios, o vėliau ir psichikos ligą.

Kun. P. Jako kūrybinė veikla truko labai trumpai – vos ketverius metus. Per tą laiką jo pasaulėžiūra kardinaliai pasikeitė – nuo ištikimo katalikiškajai doktrinai kunigo iki ambicingo Bažnyčios ir visos tautos gyvenimo reformatoriaus. Jei ne jo palikti veikalai, sunku net būtų patikėti, kad kalbama apie tą patį žmogų, Toks kun. P.Jakas skirtingas. Viename savo pirmųjų veikalų „Magnificat” (Švč.M.Marijai skirti apmąstymai) jo žvilgsnis nuolat krypsta į dangų, o po metų (1938 m. pasirodžiusiame straipsnyje „Ko katalikybė nedavė Lietuvai?” ir vėlesnėse 1938–1940 m. knygose) perspektyva jau kita – žvelgiama iš idealios žemiškosios santvarkos pozicijų. Jis imasi beatodairiškos Katalikų Bažnyčios kritikos ir kaltina ją tyčiniu Kristaus Evangelijos nesilaikymu ir net falsifikavimu, žmoniškumo kultūros marinimu.

Tačiau kun. P.Jakas nesitenkino kritika. 1939 metais pasirodžiusi vokiečių tautos reformatoriaus, atsivertusio į katalikybę Juliaus Langbeno (1851-1907) biografija buvo jo gyvenimo programa. Kun. P. Jakas akivaizdžiai siekė susitapatinti su šiuo vokiečių tautos reformatoriumi, aukštinusiu paprastą liaudį ir drąsiai stojusiu prieš visą to meto mokslinį, kultūrinį elitą, kaltinusiu jį veidmainiškumu, suburžuazėjimu ir užsibrėžusiu įgyvendinti grandiozinį uždavinį – suformuluoti vokiečių tautos dvasinės reformos programą ir ją realizuoti. Anot kun. P.Jako, visas jo gyvenimas, „įkūnyta tiesa, kuriai jis tarnavęs, net ir būdamas indiferentu”. J.Langbeno reformatoriškas užmojis neišblėso ir jam atsivertus į katalikybę. Ir ją jis norėjo apvalyti, suderinti su tikruoju žmogiškumu, jį, o ne konfesinę priklausomybę laikydamas svarbiausiu bendravimo su žmonėmis kriterijumi. Akivaizdu, kad J.Langbeno gyvenimo kelias palietė jautriausias kun. P.Jako širdies stygas: jis puoselėjo tokius pat grandiozinius tikslus. Neabejotina, jei ne sovietinė okupacija, jis galėjo tapti Lietuvos Liuteriu.

Pirmąją savo konkrečiai suformuluotą idealios santvarkos viziją jis pateikė knygoje „Žmogus tarp žmonių”. Pavadino ją naujuoju humanizmu arba tiesiog naująja santvarka. Bet prieš pristatydami ją, apžvelkime kun. P.Jako kelią nuo tradicinės katalikų doktrinos išpažinimo iki jos faktiško paneigimo. Šio kelio pusiaukelėje – veikalas „Ieškau žmogaus”. Jau jame išryškėja tendencija sumenkinti Dievo malonės vaidmenį bei įsitikinimas, kad absoliučiai teisinga santvarka gali būti sukurta žemėje. Štai jei 1936 metais išleistame veikalėlyje „Atmerkime akis!” kun. P.Jakas ragino katalikus keisti savo gyvenimą, tapti tais teisiaisiais, kurių pritrūko Sodomai ir Gomorai, ragino juos burtis į katalikiškąsias organizacijas, galiausiai pakvietė pakelti akis į dangų ir tik iš ten tikėtis pagalbos komunistinio pavojaus akivaizdoje, tai vėlesniuose (1938–1939 m.) veikaluose jau aiškinama, kad apeigos, ritualai, maldos ir kiti tikėjimo aktai bei tradiciniai Dievo malonės gavimo būdai, kuriuos Bažnyčia amžiais puoselėjo, negali išgelbėti žmogaus, jie net apskritai nedaug vertės teturi. Juose jau stengiamasi sudaryti racionalaus žmogaus elgesio modelį, kur malda būtų tik vienas ir ne pats svarbiausias krikščionio gyvenimo elementas. O galiausiai malda ir visiškai išnyksta iš kun. P.Jako akiračio, pasitenkinama tik teisingu elgesiu. Vien tik artimo meilės praktikavimas, teisingas elgesys gali garantuoti Dievo palankumą žmogui. „Visuomenės nario pareigų vykdymas – štai kriterijus Dievo malonei gauti”.

Tas pats pastebima ir požiūryje į Bažnyčios mokymą. Dogmos, tikėjimo formulės, teologų spekuliacijos apie Dievą laikomos mažavertėmis, nors ir atvirai neteigiama, kad nereikia dogmų laikytis. Atvirkščiai, kun. Pakas pažymi, kad jis nesirengia ginti dogmų reliatyvumo (matyt, dėl to, kad buvo nukentėjęs – bažnytinės vadovybės buvo suspenduotas), tačiau kaip tai disonuoja su greta esančiu teiginiu apie „tariamus bedievius” ir vadinamuosius Bažnyčios tėvų ir vyskupų kolektyvų nutarimus”. Tai gerai dera su kun. P.Jako pasažu apie Bažnyčią, „uzurpavusią teisę bausti žmones” ir net profaniškuose moksluose nepalikusią laisvės žmogui. Bažnyčia savo absoliutizmo neatsisakanti ir šiais laikais: „didžiausiu kriminalu laiko mėsos valgymą penktadieniais” arba nenuėjimą į šv. Mišias sekmadienį. Neatsitiktinai tad revoliucijai, socializmui ir, deja, komunizmui teko garbė iškelti išsivadavimo iš despotijos, kovos už proto ir valios autonomiją kovos vėliavą. Ir jų, o ne Bažnyčios dėka dabar pasaulyje daugiau žmoniškumo, labiau gerbiamos žmogaus ir asmens teisės. Todėl argi reikia stebėtis, kad milijonai paprastų žmonių, kad ir netikinčių, nekentė Bažnyčios, su ja kovojo – visam tam turėjo būti priežastis, suprask, pačioje Bažnyčioje.

Keitėsi ir kun. P.Jako vartojama terminologija, pamažu ji vis labiau prarado krikščionišką, katalikišką skambesį. Žinoma, pagrindinės sąvokos, tokios kaip Dievas, siela, nemirtingumas, išliko, tačiau ir jos buvo užpildytos kitokiu turiniu. Pirmuosiuose, tiesa, daugiausia grynai religinio turinio, veikaluose katalikas, krikščionis jam yra tas, kuris išpažįsta savo tikėjimą ir jo laikosi, vėliau gi išpažinimas vis mažiau akcentuojamas, kaip mažiausiai reikalingas, kaip formalus dalykas, o krikščioniškumo sąvoka vis labiau sutapatinama su žmoniškumo sąvoka. Tas, kuris elgiasi žmoniškai, jau yra krikščionis, nesvarbu, žino, jis tai ar ne. Katalikiškumas, katalikybė įgauna vis labiau neigiamesnį atspalvį, tai tik vienas iš krikščionybės pasireiškimų ir, beje, nelabai vykęs, nes Evangelijos priesakai taip niekada žemėje ir nebuvo įgyvendinti (vadinasi, katalikybė nevaisinga, o štai „socialistams, masonams ar komunistams sekasi įgyvendinti jų idealus”). Tai, beje, akivaizdžiai matyti ir kitų jo vartojamų sąvokų evoliucijoje. Knygelėje „Atmerkime akis!”, kurioje jis ragino krikščionis jungtis į antikomunistinį frontą, bedieviais laikomi tie, kurie griauna bažnyčias, žudo dvasininkus, vienuolius, rengia demonstracijas su šėtono vėliava. Atitinkamai visi tie, kurie išpažįsta Kristų, priskiriami gėrio, Dievo stovyklai. Taigi skiriamuoju požymiu dar laikomas krikščionybės tiesų išpažinimas, o ne vien gyvenimas pagal jos reikalavimus. Gi vėlesniuose veikaluose kun. P.Jakas tą ribą tarp dieviškumo ir bedievybės brėžia jau visiškai kitur: satanizmas sutapatinamas su tuo, ką jis laiko fanatizmu, t.y. suabsoliutintu religinių pareigų vykdymu, konfesinės priklausomybės sureikšminimu.

Prasmės transformacija pastebima ir kitų sąvokų atžvilgiu. Sakykim, erezijos. Pirmuosiuose veikaluose eretikai laikomi neteisūs dėl to, kad kėsinasi į tiesą. Vėliau prasikiša tendencija kaltinti juos fanatiškumu, prievarta dėl tokių bereikšmių dalykų kaip tikybų skirtumai. Jie vadinami zelotais. Paskutiniuose darbuose tas nežmoniškumas įžiūrimas ir Katalikų Bažnyčioje, kurios vadovybė „fabrikuoja dogminius ginčus ir kursto liaudies fanatizmą dėl žemiškų gėrybių”.

Tą patį galima pasakyti apie žodžio „pagonis” reikšmės kaitą. Tradicinei katalikybei pagonis yra tas, kuris garbina netikrus dievus. Kun. P.Jakas į šią sąvoką įdeda visiškai kitą turinį. Pagonimi jis laiko žmogų, kuris pataikauja savo kūno aistroms, pasiduoda turto, valdžios ir garbės troškimui. Taip besielgiantys ir pasikrikštiję lieka pagonimis, nes nepriima krikščionybės esmės – artimo meilės priesako. Iš čia ir „krikštyto pagonio” samprata. Taigi tas Dievo išpažinimo ar neišpažinimo motyvas visiškai atmetamas. Nes, jo nuomone, svarbiausias krikščionio atskyrimo nuo nekrikščionio požymis – jo gyvenimas. Pagonimi lieka ir tas pakrikštytasis, kuris elgiasi nežmoniškai. Jis priklauso Bažnyčios kūnui, „bet vargu ar sielai”. Tuo tarpu daugelis nepakrikštytųjų jai neabejotinai priklauso.

Kun. P.Jakas perinterpretuoja visuotinę bei Bažnyčios istoriją ir pateikia gana artimą protestantiškam jos vertinimą. Jo manymu, Katalikų Bažnyčia niekada net ir nebuvo priartėjusi prie Evangelijos idealų įgyvendinimo. Galbūt mažiausiai nuo Evangelijos idealo buvo nutolusi ankstyvoji Bažnyčia – tada tikinčiuosius iš tiesų jungė meilė ir sutarimas, dvasininkai dar nebuvo susitelkę į atskirą luomą, jie ne valdė, o tarnavo bendruomenei pagal Kristaus paliktus priesakus. Tačiau Bažnyčia tuo metu sujungė tik nedidelę visuomenės dalį, didžioji dalis gyveno pagoniškais idealais. Gavus valstybinį pripažinimą, kartu su tūkstančiais neofitų į Bažnyčią plūstelėjo visos pagoniškojo pasaulio socialinės negerovės, suvešėjusios ir maksimumą pasiekusios viduramžiais, kurie tradicinėje katalikybėje buvo laikomi krikščioniškosios civilizacijos viršūne. Klestėjo didžiausia socialinė nelygybė. Užuot tarnavę savo liaudžiai, Bažnyčios dignitoriai gyveno puošniausiuose rūmuose, buvo paskendę turtuose. Taip, pasidavę Mamonai, valdžios ir turto troškimui, jie išdavė Evangeliją. Dar blogiau – prabangos siekimu jie užkrėtė ir pasauliečius valdovus. Visos šitos bakchanalijos priešakyje stovėjo popiežiai (beje, „Ieškau žmogaus” tokių kaltinimų popiežiams dar nerasime – kun. P.Jakas dar visiškai ramiu tonu dėsto, kad popiežiai gynė Vakarų Europą nuo išorės ir vidaus priešų).

Paskutiniuose veikaluose jis nepastebi net jokios kaitos Evangelijos realizavimo istorijoje – tebuvo vienas ilgas, beveik du tūkstančius metų trukęs nesėkmingas to idealo įgyvendinimo laikotarpis, kurį praskaidrindavo nebent pasiaukojimas Kristaus Evangelijai misijose. Tačiau jo nebūta Lietuvoje: kryžiuočiai elgėsi kaip paprasčiausi plėšikai, o su 1387 metų krikštu užgimusi Bažnyčia nuo pat pradžių buvo apdovanota turtais ir privilegijomis ir įgijo didžiulę valdžią, kurią panaudojo ne socialinei nelygybei panaikinti, bet jai įtvirtinti.

Svarbiausias kun.P.Jako visuotinės istorijos modelio periodizacijos kriterijus – visuomenės narių solidarumo laipsnis. Istorija nenumaldomai juda vis didesnio solidarumo link. Daugėja solidarumo, daugėja ir žmoniškumo. Krikščionybėje iš principo nėra nieko nauja, ji tik geriausiai įkūnija tą žmoniškumą. Taigi jis krikščioniškumą ištirpdo žmoniškume. Bet tuomet iškyla klausimas: o kas specifiška lieka krikščionybėje, kodėl vis dėlto jos reikėtų laikytis? Kun. P.Jakas neatsako į šį klausimą.

Civilizacijos pamatuose glūdi komunizmas. Tačiau civilizacijos pradžioje jis reiškėsi labai ribotomis formomis. Tarkim, darbo pasidalijimas visuomeninėje darbo organizacijoje – taip pat tokio neišvystyto komunizmo pavyzdys. Žinoma, ir ankstyvosios krikščionybės bendruomenės, bet, kaip jau minėta, jos buvo labai mažos. Tačiau ne tokios solidarumo salelės lėmė visuomenės vystymąsi praeityje, o prievarta arba bendrų interesų įsisąmoninimas. Kaip tik šie istorijos veiksniai ir leidžia visuotinę istoriją skaidyti į tris periodus. Pirmajame vyravo prievarta. Ją atitinka patriarchalinės nuosavybės laikotarpis. Antrajame periode gimsta bendrų interesų suvokimas, kai deramasi, einama į kompromisus. Jį atitinka sąlyginė nuosavybė (konkrečiose istorinėse aplinkybėse tai feodalinė, leninė nuosavybė). Trečiasis periodas bus meilės epocha. Jį atitiks kolektyvinė nuosavybė. Tai bus laikotarpis, kai žmonės, įsisąmoninę savo artimo meilės pareigą, pagaliau realizuos žemėje Kristaus Evangeliją. Tą idealią santvarką, rojų žemėje. Kun. P.Jakas įvardija naujuoju humanizmu arba tiesiog naująja santvarka. Jis ją priešpriešina pagoniškajam (renesanso laikų) humanizmui, kurį jis supranta kaip nevaržomą kūno aistrų tenkinimą (hedonizmą). Tuo tarpu naujasis humanizmas – tai įgyvendintas krikščioniškasis humanizmas arba tiesiog evangelinis idealas, kurį anksčiau Bažnyčia visada rodydavo žmonėms kaip žmogiškųjų santykių pavyzdį, tačiau tuo pat metu neužmiršdavo kartoti, kad tobulybė įmanoma tik danguje. O kun. P.Jakas tikėjosi jo įgyvendinimo žemėje: „Jeigu santvarka būtų sukurta pagal amžinuosius principus, tai žemėje seniai rojus būtų buvęs sukurtas”. Dabar gyvename persilaužimo laikus, o ateityje „iš šiandienės krikščioniškos menkystės” kils atgimimas (nauja žemė ir naujas dangus).

Kaip kun. P.Jakas įsivaizdavo savo naująjį humanizmą? Katalikų Bažnyčios mokymo atžvilgiu naujasis humanizmas labai daug kuo skiriasi nuo tradicinės katalikybės: požiūriu į Dievo malonę, kančią, vienuolystę, Bažnyčios vietą ir daugeliu kitų aspektų, bet pirmiausia požiūriu žmogų ir jo pašaukimą. „Ko siekia žmogus?“ – klausia kun. P.Jakas. Ir atsako: žmogus siekia laimės. Laimingas žmogus tada, kai turi tai, ko reikalauja jo prigimtis. O prigimtis reikalauja visų pirma medžiaginės gerovės. Gerovės niekada nebus per daug, todėl žmones reikia mokyti pasitenkinti esamomis gyvenimo sąlygomis. Taigi laimė – tai saikingumas, sugebėjimas pasitenkinti reliatyvia gerove.

Kitas aspektas, kurį pabrėžia kun. P.Jakas, žmogaus gyvenimo vieningumas. Nevalia žmogaus dalyti į kūną ir sielą. Šie žmogiškosios esybės komponentai tėra skirtingi tos pačios esaties pradai. Dvasinis pradas gerokai vertingesnis už kūniškąjį, tačiau „fizinė prigimtis, kaip pagrindas dvasinėms vertybėms, yra nepalyginti svarbesnis. (...) Todėl galima sakyti, kad pilvas yra reikšmingesnis gyvenimo veiksnys.”

Pasak kun. P.Jako, nėra abstrakčios žmogiškos sielos, yra tik vyriškoji ar moteriškoji siela. Vadinasi, seksualumas yra sudėtinė mūsų prigimties dalis, kurios jokiomis priemonėmis neįmanoma eliminuoti. Todėl iškrypimais laikytini ir asketizmas, ir neribotas seksualumas – abiem atvejais kėsinamasi į normalią prigimtį. Išeitis būtų proto ir širdies ribojama erotika. Todėl ir santuokoje nevalia akcentuoti tik jos biologinį uždavinį - normalaus pasitenkinimo siekimas santuokoje visiškai pateisinamas. Santuokos neišardomumo principą reikia saugoti, bet negalima jo taikyti dogmatiškai – neverta saugoti santuokos, kai ji aiškiai nepavykusi.

Nesuderinamas su žmogaus prigimtimi ir kančios aukštinimas. Kaip skausmas yra žmogaus kūno ligos, sutrikimo požymis, taip ir kančia signalizuoja apie žmogiškųjų santykių netobulumą. Su tuo trūkumu, netobulumu reikia kovoti, reikia įveikti, tobulinti žmogiškuosius santykius, o ne kančią aukštinti. „Žmogaus pareiga šalintis kančios ir padėti su ja kovoti savo broliams”. Pats kančios aukštinimas jau reiškia kažkokį prigimties nenormalumą.

Kaip matyti iš kun. P.Jako požiūrio į žmogaus prigimtį ir kančią, savaime suprantama, jog vienuolystę jis atmeta kaip nenormalų reiškinį. Jis pastebi, kad asketizmas – tai apskritai būdinga visoms religijoms pagunda, ypač Rytų; neapsisaugojo nuo jos ir krikščionybė. Asketizmas nepriimtinas ne tik todėl, kad paniekino džiaugsmą, kurio natūraliai žmogaus prigimtis siekia, bet ir dėl to, kad profanuoja Kristaus priesakus. Juk Kristus ragino tarnauti savo broliams, o asketai bėga iš šio pasaulio į dykumą ar vienuolynus, kad galėtų patys vieni siekti šventumo, savo brolius palikdami materialiniame ir dvasiniame skurde. Taigi vienuoliai ir kiti asketai greičiau egoistai, o ne altruistai. „Jie siekia amžinosios palaimos, dangaus, jie visi palinkę į antgamtybę, kai iš tiesų reikia šį gyvenimą pertvarkyti pagal krikščionybės idealus”. Ir nors vienuoliai, atrodo, nuoširdžiai siekia šventumo, pasak kun. P.Jako, jie tėra „valios akrobatai, disciplinos kankiniai, bet ten, kur nėra gyvenimo”.

Dievas, siela, nemirtingumas ir blogis – šios sąvokos lieka ir naujajame humanizme, bet ką jos reiškė kun. P.Jakui – ne taip lengva atsakyti. Nelengva todėl, kad paskutiniuosiuose jo darbuose antgamtinio pasaulio samprata labai jau neryški. Tarkim, savo veikale „Žmogus tarp žmonių” jis teigia, kad visos religijos baugina žmones šiurpiomis sankcijomis, suprask, po mirties, bet kartu pažymi, kad kol kas jos gal dar ir reikalingos, „nes šių dienų žmogus (galima pridurti: toks žmogus, kuris dar nėra įsisąmoninęs artimo meilės pareigos, o dar tiksliau sakant – naujojo humanizmo reikalavimų) dar ne toks, kad be jų apsieitų”. Aišku, turimas galvoje pragaras. Taigi akivaizdu, kad kun. P.Jakas pragaro jau nebelaikė objektyvia realybe, o geriausiu atveju tik patogia priemone žmonėms dorinti. Atrodo, tas pats galioja ir dangui, nes kun. P.Jakas rašo: „ ... laimės nukėlimas už mirties ribų negali derintis su įgimtais žmogaus polinkiais, nes kiekvienas nori būti laimingas ne tik ateityje, bet dabar ir ypač dabar”, o Kristus atėjo ne tam, kad žalotų žmogaus prigimtį, bet tam, kad padėtų jai atsiskleisti. Grynai šiapusiška istorijos schema taip pat nukreipia į tai, kad kun. P.Jakas dangaus jau nebelaikė realiai egzistuojančiu, nes akivaizdu, kad perėjimas iš pirmos fazės (prievartos) į antrąją (bendrųjų interesų supratimo) vyko šiapusiniame gyvenime, čia, žemėje, turi būti realizuota ir trečioji fazė – kas tada lieka dangui?

Naujasis humanizmas skelbia toleranciją visiems įsitikinimams, jei tik jie kyla iš nuoširdaus nusiteikimo kurti žmogiškus santykius ir išpažįsta tik tris dogmas: žmoniškumą, taurumą, teisingumą. Bet duokime žodį pačiam kun. P.Jakui: „Naujoji santvarka ateina sujungti visų geravalių be tikybų, tautybių ir rasių skirtumo ir vieną kartą padaryti galą satanizmui žemėje”. O tas satanizmas – tai antagonizmas tarp religijų ir jų išpažinėjų fanatizmas. Jis turi būti pasmerktas, nes tai kliūtis žmogiškumo idealui realizuoti. Satanizmo laikosi visi, kurie „savinasi tiesos monopolį”. Naujasis humanizmas „organizuoja (...) didelį frontą , bet tiktai prieš blogį, prieš tai, kas žudo žmones ir griauna jų gerovę (...) Gėrio tarnyba tokia plati, kad joje gali sutilpti visų spalvų idealizmas. (...) Visos religijos ir pasaulėžiūros, kurios daugiau ar mažiau atitinka žmonijos paskirtį ir tai paskirčiai nekenkia, bet tarnauja, turi būti gerbiamos”. Pasak jo cituojamo prancūzų mąstytojo J.Serre, „plati ir sintetinė pažiūra (...) turėtų privesti prie protingos ir galutinės religinės vienybės, iš paskirų religijų iškeliant pagrindinius bruožus (...) tos religijos, kurią pasaulis turi, nors to ir nežino. Ši visuotinė religija, kuri yra ir gyvuoja, nors mūsų akys jos nemato, savo antgamtiškume apima visas religijas, bet sulydytas ir susintetintas jos gyvoje vienybėje, kuri jas visas derina”. Ir jau paties kun.P.Jako žodžiai: „ ... vienokios ar kitokios religijos išpažinimas, vienokie ar kitokie įsitikinimai, nepriešingi dorinei žmonijos sąmonei ir nekenksmingi jos paskirčiai, yra kiekvieno proto ir valios reikalas. Naujasis humanizmas, stovėdamas savo didžiųjų idealų tarnyboje, pasilieka bendrųjų vertybių plotmėje”.

Peržvelgus kun. P.Jako gyvenimą ir kūrybą, natūraliai kyla klausimas: kas šį nuoširdžiai Bažnyčios dogmomis tikintį žmogų pavertė žemiško rojaus pranašu? Neįmanoma pateikti vienareikšmio atsakymo, bet būtų galima pasidalyti kai kuriomis mintimis, kilusiomis skaitant jo veikalus. Priežasčių reikia ieškoti tiek jo asmenybėje, tiek ir laikotarpyje, kuriame jam teko gyventi. Kun. P.Jakas buvo vientisa asmenybė, artimo meilę priėmusi kaip svarbiausią krikščionybės bruožą. Ir tai jis ne tik žodžiais išpažino – kaip jau buvo minėta, jis taip ir gyveno: tenkinosi labai kukliu gyvenimu, kiek tik pajamos leido, šelpė tuos, kurie turėjo dar mažiau. Tačiau jis puikiai matė, kad realioji katalikybė, kaip jis įvardydavo, gerokai skiriasi nuo idealo. Jis matė savo konfratrų (taip pat ir pasauliečių) sumaterialėjimą ir veidmainiškumą, kai tenkintasi tik išoriniu religinių pareigų atlikimu, Kristų išpažįstant tik lūpomis. Neretai netikintys buvo žymiai dorovingesni nei katalikai. Ar negalėjo į bekompromisiškai mąstančio žmogaus širdį slaptai įsiskverbti mintis: o ko vertos tos visos apeigos, jei jos nepajėgia pakeisti žmogaus gyvenimo? Ir kokią turi teisę katalikai save aukštinti, jei jie paskendę nuodėmėse? Tai viena iš priežasčių vidiniam konfliktui. Kita – jo gyvenamas metas, komunizmo pergalingas žygis (1937 – 1938 metų represijos Sovietų Sąjungoje, Ispanijos pilietinis karas). Komunizmą jis priėmė kaip Dievo bausmę už nusižengimą artimo meilės principui, ypač už vargstančiųjų išnaudojimą. Atrodė, kad komunizmą gali sustabdyti tik teisus katalikais save laikančiųjų elgesys, o, konkrečiai, teisingos santvarkos be išnaudojimo, meilės santvarkos, sukūrimas. Ir tai ne šimtmečių ar tūkstantmečių, bet artimiausių metų programa, nes atrodė, kad komunizmas netrukus užvaldys Europą, todėl ir pasipriešinimas turi būti žaibiškas. Jei taip, tai ne laikas bet kokiems konfesiniams ginčams. Atvirkščiai, visi krikščionys, o dar plačiau žiūrint, visi tikrąjį žmogiškumą išpažįstantys, turėtų susivienyti, kad būtų atremtas bedieviškojo komunizmo puolimas. O toliau sekė Bažnyčios istorijos (kun. P.Jakas, be abejo, buvo puikiai susipažinęs su Bažnyčios istorija, kuri jam teikė daug tokių „neteisingų” socialinių santykių pavyzdžių) ir teologijos racionalus permąstymas, perinterpretacija. Rezultatas – faktiškas Dievo malonės paneigimas žmogaus ir visuomenės gyvenime. Taigi kun. P.Jakas, anot vokiečių patarlės, kartu su vandeniu išmetė ir kūdikį. Kaltas jo nekantrumas: racionaliai žiūrint, kun. P.Jakas nesugebėjo išlaikyti pusiausvyros, nepajėgė suvaldyti galingų įvairiakrypčių savo sielos impulsų. Pasibaisėjęs neteisumu, kurį matė aplinkui, jis pasidavė tam pasipiktinimo jausmui ir užmiršo kitas krikščioniškos išminties tiesas, visų pirma tai, kad tobulybė niekada nebus pasiekta šioje žemėje, kad žmogus nori, tačiau galimybių ribas nustato Dievas.

Taip ir kun. P.Jako antikomunistinė retorika pakibo ore: socialiniams komunistų idealams jis visiškai pritaria, taip pat jų radikalizmui, entuziazmui, pasiaukojimui idėjai. Tad kas jį skiria nuo komunistų? Tai, kad jis pasisako prieš prievartos naudojimą kuriant žmonišką santvarką? Bet, pasikliaunant tik žmonių jėgomis ir žinant kun. P.Jako bekompromisį nekantrumą, pasiryžimas nevartoti prievartos tampa labai reliatyviu dalyku. Tad kas dar skiria kun. P.Jaką nuo komunistų? Jų bedieviškumas? Bet apie tai, kokį menką vaidmenį kun. P.Jakas skiria Dievo malonei, jau buvo minėta. Jei taip, tai galima suprasti, kaip sunku buvo pakelti enkavėdistų tardymus kunigui, kai jis matė komunistų piktadarybes, jis norėjo jomis piktintis, bet nebegalėjo rasti savo pasaulėžiūroje nieko, kas jį skirtų nuo jį kankinančių komunistų. Kaip pakelti kančią, kurioje nebematoma jokios prasmės? Iš čia turbūt ir jo psichikos liga.

Nepaisant visų kun. P.Jako klaidų, telieka ši gėrio siekusi asmenybė mūsų atmintyje, bet kartu jo gyvenimas tebūna įspėjimas mums: protas ir širdis turi eiti kartu.

© 2006 „XXI amžius“