|
Juos siejo idėja, kova už jos įgyvendinimą ir žūtis...
Apie poetą Benį LabėnąKariūną, jo gyvenimą ir žūtį
Prof. Ona VOVERIENĖ
Poeto siela Benys Labėnas kaip šviesos žibintas
nutvieskė pasaulį
(F.Varela)
Taip buvo šimtmečiais. Tautos poetai, kaip liudijo Liudvikas van Bethovenas, visada buvo laikomi tautos švyturiais, nes poetai, kaip ir pranašai, jaučia didžias tiesas ir jas pasako. Tik ne mūsų, Šėtono eros laikais iki šiol dar tebesitęsiančiais ir Lietuvai atgavus nepriklausomybę.
Poetų Kosto Kubilinsko ir Algirdo Skinkio niekšybė, jiems atvedus emgėbistų būrius prie Dainavos apygardos partizanų bunkerių ir taip nužudžius 15 Lietuvos laisvės kovotojų, įtikinamiausia poetų degradacijos, jų žmogiškumo praradimo įrodymas.
Istoriografas Jonas Kuckailis jo sudarytos knygos Žygiuojanti tauta įžanginiame straipsnyje rašo: Šlovingas, amžiams į mūsų Tautos istoriją įrašytas kovas už laisvę ir nepriklausomybę kaip koksai pritvinkęs švininis debesis lydėjo viena po kitos sekusios sunkios išdavystės, suvešėjusios niekšybės. Ir skaudžiausia, kad jas darė savieji, kartais netgi tie, kurių ištikimybe niekas neabejojo, manė esant garbingais tėvynės sūnumis, ir šią sunkią jai valandą laukė iš jų ryžto, naujų darbų ir žygių laisvės vardan. Tačiau iskarijotai, už Judo grašius pardavę Motiną Tėvynę ir savo tėvynainius, netgi bendražygius, į juos nukreipė priešo įduotus ginklus ir niekšiškai nuspaudė gaiduką
(Juozas Kuckailis. Žygiuojanti tauta. V., 2000. P. 6).
Tie iskarijotai tai Kostas Kubilinskas, MGB agentas Varnas, ir Algirdas Skinkys-Rytas, 1949 m. kovo 7 d. rytą Dainavos apygardos štabo bunkeryje nušovę (K.Kubilinskas šovė pirmas, A.Skinkys jo šūvį dar du kartus pakartojo kaip mokė emgėbistai, pasiuntė kontrolinį šūvį) miegantį (niekingi bailiai O.V.) Šarūno rinktinės vadą, laikinai paskirtą eiti Dainavos apygardos vado pareigų, Benį Labėną (Benediktą Labenską)-Kariūną ir atvedę kelis šimtus emgėbistų prie Dainavos apygardos ir Kazimieraičio rinktinės štabų bunkerių, kur narsiame mūšyje su okupantais žuvo legendinis partizanas Lietuvos Laisvės kovų karžygys Vaclovas Voveris-Žaibas, Jonas Kazlauskas-Šermukšnis, Viktoras Kazlauskas-Vanagas ir Petras Šilanskas-Labutis.
Žuvusių už Lietuvos laisvę kovotojų kūryba jau ginkluotos rezistencijos metais buvo pradėta spausdinti partizanų pogrindžio spaudoje, vėliau pasklido dainose, ėjusiose iš lūpų į lūpas Tėvynės kaimuose ir miesteliuose, studentų sambūriuose, vėliau pasiekusios tremtį ir Sibiro kalėjimus. Šie į istoriją įrašyti mūsų tautos vyrai ir moterys, pamažu tirpstant okupacinio režimo įšalui, pradeda gyventi šalia mūsų. Jų žygdarbiai kelia, įkvepia ir veda.
B.Labėnui-Kariūnui, minint jo žūties 50-ąsias metines, 1999 m. kovo 7 d. žūties vietoje buvo pastatytas paminklas, primenąs čia įvykusią tragediją ir sovietinių poetų išdavikų nužmogėjimą. 1999 m. gegužės 27 d. Lietuvos Respublikos Prezidento dekretu B.Labėnui-Kariūnui (po mirties) suteiktas Lietuvos kariuomenės pulkininko laipsnis, jis apdovanotas Vyčio kryžiaus 3-iojo laipsnio ordinu.
O išdavikų, niekšų ir galvažudžių kelias buvo apgailėtinas. A.Skinkys prasigėrė, taip ir netapęs poetu, mirė kažkur patvory. K.Kubilinsko likimas irgi ne ką geresnis. Nors jis ir tapo poetu, penkiolikos jo išduotų ir okupanto nužudytų Lietuvos Laisvės kovotojų kraujas ir dar trijų jo išduotų ir nuteistų katorgos darbams žmonių kančios jam nuolat vaidenosi sapnuose. Irgi, kaip ir jo sėbras A.Skinkys, gėrė iki visiško nužmogėjimo. Prisigėręs keikdavo šėtoną, čekistų pulkininką Počkajų, 1946 metais jį užverbavusį ir įkalbėjusį savo išdavikiška veikla įrodyti ištikimybę sovietų valdžiai: pagal čekistų užduotį Kanibalai susprogdinti Dainavos apygardos partizanų vadų bunkerį ir drauge susprogdinti visas kliūtis į tarybinę literatūrą. Dėl to keiksnojimo jis čekistų buvo išsiųstas gydytis į pamaskvės sanatoriją Makiejevkoje ir ten nužudytas 1962 metais. Jam buvo 39-eri. Toks buvo ir tebėra čekistų braižas jie išdavikus niekino ir juos sunaikindavo. Partizaninio judėjimo istorija tą patvirtino šimtus kartų.
Bet šis straipsnis ne apie juos, o apie į Lietuvos literatūrą ir jos istoriją grįžtantį poetą B.Labėną, jo kūrybą ir neišsipildžiusias svajones dėl niekšo sovietinio poeto kulkos.
Jo prieškario nepriklausomoje Lietuvoje skelbtą kūrybą iš laikraščių, žurnalų ir kitų leidinių surinko ir kūrybos rinkinį Žygiuojanti tauta sudarė ir 2000-aisiais išleido J.Kuckailis. Kaip knygos įžangoje rašo jos sudarytojas, tikriausiai B.Labėno eilių buvo ir partizanų pogrindinėje spaudoje. Jo eilėraščiais žavėjosi V.Voveris-Žaibas, Dainavos apygardos partizanų vadas A.Ramanauskas-Vanagas. Tačiau ją nebus lengva atrasti. Kaip girdėjusi jo sesuo Eugenija, B.Labėno partizaniškų dienų kūryba liko užkasta po egle kažkur apie Seirijus, o gal ir kitur.
Nežinomo likimo poetas Algirdas Griškėnas jaunam poetui partizanui Benediktui Labėnui atminti paskyrė eilėraštį Nežinomas kapas, publikuotą minėtos knygos pradžioje. Pateikiame jo fragmentą.
Ežerėliai melsvi
Dzūkija, Dzūkija
Jos milžinkapiuos
Protėvių žygiai.
Mus sujungė šventa
Atminimų gija,
Man ir tau davus
Visko po lygiai.
Ir dainos, ir širdies,
Ir jaunystės svajos,
Ir lakštingalų giesmę
Prie kluono
Tik kraupieji laikai
Žiauriai sutrypė jas.
Tartum puokštę
Užrūstinti žmonės
(Ten
pat, p. 5).
Tai poeto kūrybos poeto recenzija. Ji trumpa ir dalykiška, padiktuota širdies ir pasakanti viską apie tai, kas poeto B.Labėno gyvenime ir kūryboje buvo svarbiausia.
Dzūkija, Dzūkija. Ežerėliai melsvi
ir milžinkapiuos protėvių žygiai
Tai B.Labėno gimtinė ir dvasinė aura, kurioje jis augo, kuri jam ir jo tėvams, seneliams buvo brangi, brangesnė už gyvybę
Benas Labėnas (Benediktas Labenskas) gimė 1918 m. vasario 20 d. Papečių kaime, Lazdijų vls., Seinų apskr., kaimo siuvėjo šeimoje. Kaip Lietuvos kariuomenės savanoris, jo tėvas Jonas Labenskas gavo 10 ha žemės. Persikėlė tėvų trobesius ir ūkininkavo. Čia gimė jo sūnūs ir dukros. Beną, kaip gabiausią iš jų mokslams, leido mokytis į gimnaziją, rėmė jį pinigais, o ir pats Benas nesnaudė pinigų prisidurdavo dirbdamas korepetitoriumi ir rašydamas žinutes, o vėliau ir eilėraščius į to meto Lietuvos laikraščius ir žurnalus. Daugiausia jo kūrybos išspausdino tautiškos pakraipos moksleivių žurnalas Jaunoji Lietuva. Jame buvo publikuota ir poeto fotonuotrauka, išlikusi istorijai. Žurnale buvo paskelbta per 20 B.Labėno eilėraščių.
1938 metais savo plunksną jis išmėgino ir literatūros kritikoje: buvo paskelbtos recenzijos apie Vinco Mykolaičio-Putino romaną Krizė, apie Bernardo Brazdžionio eilėraščių rinkinį Ženklai ir stebuklai ir t.t. Jaunąjį literatūros kritiką lietuvių literatūroje žavėjo stipri patriotinė tendencija ir tai, kad kovoje tarp materialistų ir idealistų laimi idealistai, kurių neįstengia jokie smūgiai palenkti.
Aštrėjant politinei situacijai Europoje, stiprėjant Hitlerio valdžiai ir Lenkijos militaristinėms užmačioms prieš Lietuvą, B.Labėnas nujautė, kad gimtinei gali prireikti kariškių. Todėl 1939 metais nedvejodamas įstojo į Karo mokyklą Kaune. Studijuodamas daug rašė į Trimitą, Kariūną, Jaunąjį ūkininką. Kartu su kitais Karo mokyklos studentais 1940 metų pradžioje sulietuvino savo pavardę ir iš Labensko tapo Labėnu. Baigdamas Karo mokyklą B.Labenskas ir kiti jaunesnieji leitenantai, jo bendrakursiai, prisiekė Visagalio Dievo akivaizdoje ištikimai tarnauti Tėvynei
Ir priesaikos nesulaužė.
1943 metais B.Labėnas įstojo į Vilniaus lietuvių statybos batalioną. Birželio 2-ąją batalionas buvo išsiųstas į Rytų frontą: jie tiesė kelius, kirto miškus, dirbo kitus karo pionierių darbus. Frontas Lietuvių statybos batalioną užklupo Latvijoje, netoli Tukumio. B.Labėnas ir jo bendražygiai pateko į sovietų nelaisvę. Kartu su vokiečių belaisviais buvo išvežti vėl į Rytus, į Komsomolsko statybas. Po pusantrų metų iš komjaunuoliškų statybų jis buvo paleistas kurti sovietinės Lietuvos. Grįžęs į Lietuvą pirmiausia turėjo prisistatyti saugumui ir užsiregistruoti. Jam, žinoma, pasiūlė darbą organuose. Grįžęs pasiguodė kaimynams. O jų sūnūs jau buvo partizanai
Savyje jausdamas Žalgirio dvasią B.Labėnas išėjo pas savo buvusius kaimynus ir draugus į mišką. Iš pradžių partizanavo savame krašte apie Babrus, Šventežerį, Seirijus. Tapo partizanų būrio vadu. 1948 metais tėvai ir sesers Eugenijos šeima su mažu sūneliu ištremti į Sibirą. Po kurio laiko buvo ištremta ir kitos sesers šeima.
Šarūno rinktinė, kuriai priklausė ir B.Labėnas, 1947 m. birželio 26 d. buvo įtraukta į Dainavos apygardą. Rinktinei, kai į ją įstojo B.Labėnas, vadovavo Jonas Mikelionis-Vargdienis. 1947-aisiais rinktinės vadu tapo B.Labėnas-Kariūnas. Partizanai buvo drausmingi, tvarkingi, joje buvo įvesta karinė drausmė. Dainavos apygardos vadas A.Ramanauskas-Vanagas ne tik žavėjosi jo kūryba, bet ir jį gerbė už pareigingumą ir mokėjimą dirbti su kovotojais. 1948 metų rudenį A.Ramanauskas-Vanagas, išvykdamas į Vakarų Lietuvoje rengiamą partizanų vadų pasitarimą, Dainavos apygardos vadu paskyrė Šarūno rinktinės vadą B.Labėną-Kariūną. Tas pareigas jis ėjo iki pat tragiškos žūties.
B.Labėno kūryboje dominuoja Tėvynės meilės tema. Tėvynė jam pati gražiausia:
Nuometuotieji berželiai,
Liepos, kryžiai pakelės.
Laimins lauką, pievą žalią.
Midus sunksis pradalgės
Ar gali būti lietuviui kas nors gražiau už pradalgėse kvepiančias purienas, už linus, žydinčius dangaus akimis, už siūbuojančius ir šlamančius kaip marios, sidabru žvilgančius rugius? Kas tikro lietuvio širdžiai gali būti gražiau ir maloniau?
Aš nemačiau, kad taip žydėtų auksu klevas,
Kad būtų rudenį taip permatomos naktys,
O, Lietuva, šilku žaliavo vasaros.
Seniai jau Tave supo giedros naktys
Čia, Lietuvoje, lyg ežerai migloti Tavo pievos ir kaip niekur kitur pasaulyje gražūs rudeniniai paukščiai, padangėj klykiantys ir šaukiantys
; čia ir pušys kitokios šile verkia nuotakom nubalę, čia Lietuva, ir net pilkoje kasdienybės jūroje ji elegiškai nuostabi
Poetas pagrįstai didžiuojasi Lietuvos didžiausiu turtu Baltijos jūra
Kaip nesididžiuosi, jeigu vaizdas į ją žiūrint kaip gražiausiame paveiksle, kur:
Liūlia, siūbuoja laivai ant maružių,
Baltos burės žuvėdromis skrenda.
Amžiais lietuviui žalsva jūra ūžia,
Amžiais jam gintarą verčia į krantą
Anksti poetas savo tėviškės ir savo valstybės fone pradeda suvokti ir save. Jis rašė:
Dvidešimt gegužių ėjo, nužaliavo,
Tartum lino žiedo pasaka graži.
Galva palingavo, pasiūbavo klevas,
Ar supratom prasmę metų tų?
Kažin
Baigęs gimnaziją, kai iškilo klausimas, kuriuo keliu gyvenime pasukti, kad Tėvynei būtum naudingiausias, poetas eilėmis mąsto:
Kur žengti, jei visas gyvenimas žalias?
Ko siekti, jei visa gražu taip ir šventa?
Taip noris žaliuoti, lyg klevui biržely
Taip noris jaunyste dar kiek
pagyventi
Jaunas poetas gyvenimui ruošėsi rimtai ir atsakingai: vadovavo skautų organizacijai, daug keliavo su moksleiviais stiprindamas jų dvasią pasakojimais apie Lietuvos istoriją, Saulės ir Žalgirio mūšius, Lietuvos nepriklausomybės kovų 1918-1920 metais heroiką, apie savo keliones su skautais kuria eilėraščius:
Mes per Lietuvą pėsti nueisim
Ir būsim tvirti kaip granitas
Lig Radviliškio, Merkio, Giedraičių, Kur broliai kovodami krito.
Skautai buvo užsibrėžę surasti kiekvieno Lietuvos savanorio pėdą, kruvinai mūs lankosna įmintą, o tos pėdos vedė iki pat Baltijos jūros ir Klaipėdos, kur švyturiai moja iš marių žibintais.
B.Labėno karta žinojo, ko jai reikia, dėl ko žmogus gyvena ir kokia jo gyvenimo prasmė:
Nes mūs tikslas Tauta kaip plienas.
O pamatas mūs tautiška mintis.
Nes kai suaugs tauta į kūną vieną,
Bus nesunku gaires į ateitį nutiest
Ta ateitis atstatyti gražiausi miestai, derlingi Lietuvos laukai, išaiškinti ir sužymėti visi savanorių takai, išpuoselėta gražuolės Baltijos pakrantė, o aukščiausias žmogaus gyvenimo pašaukimas, jo gyvenimo prasmė jeigu tik Tėvynei prireiks, numirt ir kraują liet už ją:
Mes čia pastatysime uostus ir molus
Ir švyturius aukštus iškelsim į dangų,
Atplauks čia laivai svetimieji iš tolo,
Stebėsis darbais mūsų proto ir rankų
Apie tokią Lietuvą svajojo mūsų tėvai ir seneliai, tokią ją savo vizijose kūrė ir manė sukursią gyvenime. Nelemta jiems buvo. Ir kas pasakys, kiek talentingiausių mūsų Tautos vaikų, Lietuvos einšteinų, rafaelių ir mocartų nutildė amžiams mus okupavusių budelių kulkos? Kiek jų kaulų priglaudė Ledynuotasis vandenynas ir Sibiro žemė? Kiek motinų ašarų sugėrė tundros ir taigos?
Jų vardai ir tragiški likimai teprabyla į tautos protą ir širdį, teįspėja: būkime budrūs
© 2006 XXI amžius
|