|
Mūsų valstybės ištakos
Kazys BLAŽEVIČIUS
Valstybei funkcionuoti būtina teritorija, tauta ir valdžia. 1918 m. vasario 16 d. deklaravus Nepriklausomybės Aktą Lietuvos Taryba (LT) valdžios neturėjo, todėl ir Lietuvos valstybė dar nebuvo atkurta. Vokiečių okupacinė valdžia tik prieš pat kapituliaciją leido Lietuvos Valstybės Tarybai organizuoti savąją valdžią (liepos 11 dieną LT pasiskelbė Lietuvos Valstybės Taryba (LVT)). Spalio 5 dieną Reicho kancleris Maksas Badenietis Reichstage paskelbė, kad lietuvių tauta pati gali spręsti savo likimą be pašalinės įtakos.
Spalio 20 dieną Reicho kancleris pranešė LVT, kad ji turi spręsti Lietuvos valstybės atkūrimo, sienų, Vyriausybės sudarymo ir kitus klausimus, o karinė okupacinė valdžia pakeičiama civiline, kuri bus tol, kol ją galės pakeisti Lietuvos vyriausybė. Atsirado reali galimybė pradėti kurti valstybę.
Lapkričio 2 dieną LVT savo pirmininku išsirinko Antaną Smetoną, patvirtino laikinąją Konstituciją ir nutarė, kad galutinį sprendimą dėl Lietuvos santvarkos priims Steigiamasis Seimas. Lapkričio 6 dieną LVT pavedė prof. Augustinui Valdemarui sudaryti pirmąją Lietuvos Vyriausybę.
Lapkričio 11 dieną Vokietija kapituliavo. Tą dieną į pirmąjį savo posėdį susirinko Lietuvos Vyriausybė. Todėl lapkričio 11-ąją reikėtų laikyti atkurtos Lietuvos valstybės savarankiško gyvenimo pradžia. Toji diena turėtų būti įtraukta į valstybės minėtinų datų sąrašą.
LT, vėliau LVT kelias nuo Vasario 16-osios iki lapkričio 11-osios buvo nepaprastai sunkus ir sudėtingas. Visos Reicho valdžios kaizeris Vilhelmas II, Vokietijos vyriausioji karo vadovybė, okupacinė karinė administracija, Vyriausybė ir Reichstagas kūrė savo planus, kaip aneksuoti Lietuvą, ją kolonizuoti arba kaip minimumą palikti ją Reicho interesų sferoje. Visa tai LT-LVT buvo gerai žinoma, ji privalėjo sumaniai laviruoti, kad neužkibtų ant kokio nors Lietuvai pražūtingo juridinio kabliuko. Du kartus LT ant tokio kabliuko buvo užkibusi. Pirmą kartą 1917 m. gruodžio 11 d., kai ji, neturėdama išeities, priėmė nutarimą po karo Lietuvos likimą tampriai susieiti su Vokietija. Antrą kartą 1918 metų liepos pradžioje, kai LT Lietuvos karaliumi išrinko Viurtembergo grafą V. fon Urachą. Priekaištauti LT dėl šių nutarimų negalima, nes jie buvo neišvengiami kovojant dėl valstybės atkūrimo.
1917 m. gruodžio 11 d. nutarimą LT ryžtingai anuliavo, Nepriklausomybės deklaravimo Akte atsisakiusi įsipareigojimų Vokietijai. Toks priverstinių įsipareigojimų atsisakymas įsiutino visas Reicho valdžias, kurios iki kapituliacijos neleido organizuoti Lietuvos valstybės.
Antrasis įsipareigojimas žlugo kartu su Vokietijos kapituliacija. Lapkričio 2 dieną LVT anuliavo savo nutarimą dėlV. fon Uracho išrinkimo Lietuvos karaliumi.
Lietuvos valstybės kūrimą sąlyginai galima skirti į du etapus: Vasario 16-oji lapkričio 11-oji ir lapkričio 11-oji 1920 m. gegužės 15 d. pirmojo Steigiamojo Seimo posėdžio.
Per tą nepaprastai sudėtingą laikotarpį buvo atliktas sunkiai įtikėtinas darbas. Kraštas buvo karo siaubingai nualintas, visą laiką kybojo bado grėsmė, nebuvo kariuomenės ir policijos, trūko pinigų, valdininkų, mokyklų ir mokytojų, krašte siautė begalė plėšikų, iš Rytų veržėsi bolševikai, iš Šiaurės bermontininkai, iš Pietų lenkų legionieriai, nebuvo fronto linijos laisvės karas vyko visame krašte. Tik stebuklu galima paaiškinti, kad toje, atrodo, beviltiškoje situacijoje Lietuva, neturėdama draugų ir užtarėjų, būdama priešų apsuptyje, vos užgimusi vėl neišnyko iš pasaulio žemėlapio.
Pirmoji karta nuo žagrės įrodė, ką gali nuveikti tautos ir Tėvynės meile ginkluoti idealistai! Siaubas ima pagalvojus, kas būtų iš Lietuvos, jei anuo metu prie valstybės vairo būtų Mamonai parsidavę nūdienos nagais ir dantimis Olimpe įsitvirtinę ir apie Olimpą besitrainiojantys dvasios ubagai, kuriems rūpi ne tautos interesai, bet savo, vaikaičių ir provaikaičių ateitis
LT buvo nepaprastai svarbu, kad Vokietija pripažintų Lietuvos Nepriklausomybę ir leistų organizuoti valstybės kūrimą. Z.Ivinskis, nagrinėdamas įvykius po Vasario 16-osios, rašo: Gauti iš vokiečių paskelbtos valstybės pripažinimą Tarybai pasidarė svarbiausias uždavinys. Tiesa, Reichstage ta žinia nebuvo nepalankiai priimta.
Vasario 20 d. Centro pirmininkas Grioberis ją perskaitė posėdyje ir palinkėjo kloties naujai valstybei. Tą pačią dieną socialistų vardu Lietuvą sveikino daug gero padaręs socialdemokratas Davidas. (
) Vasario 21 d. (
) kancleris Hertlingas Tarybai atsakė, kad (
) Vokietija galinti pripažinti Lietuvą nepriklausoma, jei Taryba grįžtų prie gruodžio 11 d. formulės.
(
) Reikėjo ryžtis kompromisui, kad gruodžio 11 d. formulė neprieštarauja Vasario 16-osios aktui ir nutarimai dėl Konvencijos pasilieka. Tik tokia kaina buvo gautas kovo 23 d. pripažinimas (Lietuvių tauta, II d., 1998. P. 106).
Vokietijai gruodžio 11 dienos formulė buvo reikalinga ne tik todėl, kad Lietuva savo ateitį susaistytų su ja, bet ir todėl, kad taikos derybose Breste priverstų Rusijos delegaciją atsisakyti bet kurių pretenzijų į Lietuvą. Bolševikai 1918 m. kovo 3 d., pasirašydami Bresto taikos sutartį ir remdamiesi jų pačių deklaruota laisva tautų apsisprendimo teise, atsisakė visų vokiečių okupuotų teritorijų, kurių gyventojai išreiškė norą laisvai gyventi. Be to, vokiečiai buvo suinteresuoti ir tuo, kad Lietuva nepatektų Lenkijos interesų sferon.
Gruodžio 11 dienos formulei labiausiai priešinosi Vileišis, Kairys, Stulginskis ir Narutavičius. Jų argumentas LT peržengė savo įgaliojimus, nes pagal Vilniaus konferencijos nutarimus (1917 m. rugsėjo 18-23 d.) Lietuvos valstybės santvarkos ir ryšių su kaimyninėmis valstybėmis klausimus turėtų spręsti Steigiamasis Seimas. Dėl nesutarimų LT net skilo Kairys, Narutavičius, Vileišis ir juos parėmęs M.Biržiška iš LT buvo išstoję. Grėsė katastrofa. Reikėjo kompromisų. Jie buvo pasiekti tik vasario 15-ąją, kai buvo ryžtasi atsisakyti gruodžio 11 dienos formulės.
Kovo 22 dieną Reichstage svarstant Bresto taikos sutarties ratifikavimą, socialdemokratų lyderiai Scheidemanas ir Haase bei Centro lyderiai Erzbergeris ir Grioberis reikalavo nedelsiant pripažinti Lietuvą nepriklausomą valstybe.
Opozicija iškėlė sąlygą, kad Lietuva būtų tuoj pat pripažinta, o Bresto sutartis ratifikuota tik po to. Tai ir lėmė, kad kovo 23 dieną Vilhelmas II pripažino Lietuvą pagal gruodžio 11 dienos formulę.
Kovo 24-ąją Vokietijos-Lietuvos draugija Aldono viešbutyje Berlyne surengė iškilmingą priėmimą Lietuvos delegacijai, kuriai buvo įteiktas pripažinimo dokumentas. Reichstago atstovas Erzbergeris pasveikino LT delegacijos narius atkurtos Nepriklausomybės proga. LT pirmininkas A.Smetona pasakė atsakomąją kalbą. Deja, šis pripažinimas buvo tik formalus okupacinė karinė administracija iki pat Vokietijos kapituliacijos neleido sudaryti Lietuvos vyriausybės.
Vokiečiai, okupavę Lietuvą, traktavo ją kaip užkariautą šalį, todėl plėšė su vokišku godumu ir pedantizmu. Ypač kentėjo kaimas. Žandarai Reicho interesams konfiskuodavo visus maisto produktus (žmonėms likdavo tai, ką pavykdavo paslėpti), o savo reikalams vogdavo viską, kas pakliūdavo po ranka. Tuo metu kaimo žmonėms carinė vergija atrodė kaip svajonė tokie žiaurūs buvo kryžiuočių ainiai, įpratę viską savo kelyje naikinti. Kai tapo aišku, jog karas jau pralaimėtas, vokiečiai puolė plėšti dvarus į Vokietiją vežė mano vertybes, bibliotekas, baldus ir t.t. Beje, ir Antrojo pasaulinio karo metais okupantai vokiečiai elgėsi taip pat įžūliai. Kai tapo aišku, kad karas jau pralaimėtas ir jiems beliko skubiai bėgti į tėvynę, jie savo kelyje vėlgi viską naikino: sprogdino tiltus, civilinius pastatus, architektūros paminklus, degino sodybas ir t.t. Todėl Lietuva turi moralinę teisę pateikti Vokietijai ieškinį už patirtus nuostolius Antrojo pasaulinio karo metais.
Lapkričio 11 dieną pradėjo dirbti pirmoji Lietuvos Vyriausybė. Ministrų kabineto pirmininku tapo A.Voldemaras. Jis prisiėmė ir užsienio reikalų ministro pareigas. Ministrais tapo: V.Stašinskas vidaus reikalų, P.Leonas teisingumo, M.Yčas finansų, prekybos ir pramonės, J.Tūbelis žemės ūkio ir valstybės turtų, plk. M.Velykis krašto apsaugos, J.Vygodskis ministru be portfelio žydų reikalams, J.Yčas Švietimo ministerijos valdytoju. Prasidėjo nepaprastai sunkus atgimusios valstybės kūrimo ir įtvirtinimo darbas. O pasaulis ne tik kad nesiskubino pripažinti bei padėti atgimusiai valstybei, bet netgi netikėjo, kad ji išsilaikys. Bene daugiausia atgimusiai valstybei trukdė kaimynai lenkai, kurie ne tiek stengėsi atkurti buvusią uniją, kiek paversti Lietuvą savo provincija. Tiems tikslams pasiekti buvo naudojama ne tik diplomatija, klasta, bet ir karinė intervencija.
Laikotarpis nuo lapkričio 11-osios iki Steigiamojo Seimo darbo pradžios 1920 m. gegužės 15 d. paženklintas nuožmiomis laisvės kovomis su bolševikais, bermontininkais ir lenkų legionieriais. Pavojų valstybei kėlė ir begalė plėšikų, valkataujantys ir demoralizuoti vokiečių kariai, įvairūs dezertyrai bei pabėgę karo belaisviai.
Po Vokietijos kapituliacijos, lapkričio 13 dieną, Sovietų Rusija anuliavo Bresto sutartį ir paskelbė negaliojančiomis visas terorines nuolaidas Vokietijai. Raudonoji armija patraukė į Vakarus
Situacija darėsi grėsminga ne tik Lietuvai, bet ir Vokietijai, kurioje maištą kėlė bolševikų sekėjai, pasivadinę spartakiečiais.
Lapkričio 23 dieną pradėta organizuoti Lietuvos kariuomenė. Tuo metu kariuomenės branduolį sudarė apie 100 caro kariuomenėje tarnavusių karininkų ir 50 karių savanorių. Todėl gruodžio 29 dieną naujas ministrų kabineto pirmininkas M.Šleževičius ir krašto apsaugos ministras M.Velykis pasirašė atsišaukimą, kviečiantį Lietuvos piliečius savanoriais stoti į Lietuvos kariuomenę ir ginti gležnutę Tėvynės laisvę. Tas atsišaukimas suvaidino didžiulį vaidmenį organizuojant savanorių kariuomenę ir apginant Lietuvos Nepriklausomybę.
Sausio viduryje mūsų kariuomenėje jau buvo trys tūkstančiai savanorių, ne ką nutuokiančių apie karo meną. Trūko karininkų. Todėl sausio 15 dieną paskelbta buvusių rusų armijos karininkų ir puskarininkių mobilizacija atvyko apie 400 žmonių.
Silpnai ginkluotos, neapmokytos, prastai aprengtos ir maitintos savanorių kariuomenės krikštas prasidėjo vasarį kautynėse su bolševikais. Vokietija buvo suinteresuota, kad raudonasis maras jos nepasiektų. Todėl ji leido Vokietijoje, ypač Saksonijoje, organizuoti savanorių batalionus, kurie padėjo mūsų jaunai kariuomenei apginti Lietuvą nuo bolševikų. Vokiečiai talkino mūsų kariuomenei iki 1919 metų vidurio, kol baigėsi samdos sutartis.
Su bermontininkais ir lenkais kovojo tik mūsų kariuomenė. 1919 m. liepos 26 d. iš Latvijos į Lietuvą įsiveržė bermontininkai provokiškos orientacijos baltagvardiečių ir pakrikusių vokiečių karių plėšikaujantys daliniai. Vokiečiai juos rėmė tikėdamiesi, kad jie kariaus su į Vakarus besiveržiančiais bolševikais. Tačiau taip neįvyko. Lietuvoje jie tik plėšikavo, buvo užėmę Šiaulius ir ten savavaliavo. Lapkričio 21-22 dienomis mūsų kariuomenė sutriuškino bermontininkus ties Radviliškiu ir Šiauliais. Gruodžio 15-ąją jie galutinai buvo išvyti iš Lietuvos. Laisvės kovų metais Lenkijos priešiškumas Lietuvai buvo beribis. 1919 m. kovo 3 d. Lenkijos delegacija Taikos derybose Versalyje pateikė savo vyriausybės memorandumą, kad Antantės šalys pritartų Lietuvos įsitraukimui į Lenkijos sudėtį autonominės respublikos teisėmis!
1919 m. balandžio 10 d. J.Pilsudskis paskelbė atsišaukimą į Lietuvos žmones, ragindamas juos reikalauti Lietuvos-Lenkijos unijos sudarymo.
1919 m. rugpjūčio 28-29 d. Kaune susekta ir suimta 117 lenkų rengto ginkluoto sukilimo Lietuvoje narių poeviakų. Diversinė organizacija Polska organizacja wojskowa buvo organizuota J.Pilsudskio iniciatyva. Iš viso joje buvo 435 diversantai, daugumai jų pavyko pasislėpti ir pabėgti.
Jei sukilimas būtų pavykęs (o jis buvo ruoštas visoje Lietuvoje), vargu ar Lietuva būtų išlikusi.
Lenkų karinė agresija prasidėjo 1919 m. balandžio 19 d. tą dieną lenkų kariuomenė užėmė Vilnių ir pradėjo veržtis į Lietuvą. Prasidėjo ilgas militarinis ir diplomatinis karas. Lietuva patyrė daug klastos, ilgiems metams nustojo sostinės Vilniaus ir beveik trečdalio savo etninės teritorijos. Karas su Lenkija vyko nuo 1919 metų pavasario iki 1920-ųjų vėlyvo rudens.
Lietuvai pavyko apsiginti nuo visų agresorių, nors nuostoliai buvo dideli. Apytiksliais duomenimis, laisvės kovose žuvo 1450 karių, o kartu su mirusiais nuo žaizdų ir ligų 4300 Tėvynės gynėjų. Tauta išliko, valstybė buvo apginta. Kaip čia neprisiminti mūsų didžio patrioto Vlado Putvinskio žodžių: Nėra tokios jėgos pasaulyje, kuri galėtų pavergti tautą, tvirtai pasiryžusią ginti savo nepriklausomybę.
Didelių grėsmių akivaizdoje V.Putvinskis 1919 metų viduryje įkūrė Šiaulių sąjungą. Kovai su įvairiais priešais šauliai organizavo partizanų dalinius, kurie ženkliai padėjo mūsų kariuomenei. Anuomet apginti Laisvę padėjo visos tautos parama savo gynėjams.
Į Vilnių veržėsi bolševikai, jame bandė įsitvirtinti ir lenkai. Lietuvos vyriausybei likti Vilniuje buvo pavojinga. 1919 m. sausio 2 d. ji persikėlė į laikinąja sostine tapusį Kauną.
Sausio 5 dieną raudonoji armija užėmė Vilnių, sausio 9-ąją Panevėžį ir Ukmergę. Laimė, raudonoji armija buvo apdriskusių banditų gauja, kurią 1920 metų sausį pavyko iš Lietuvos išvyti. Deja, po klastos ir dramatiškų įvykių Vilniaus nepavyko išsaugoti. Lenkijai atsisakius Vilniaus klausimą spręsti Tarptautiniame Hagos tribunole, Lietuva 1922 m. vasario 22 d. nutraukė diplomatinius santykius su Lenkija. Vertinant buvusius konfliktus iš laiko perspektyvos, tenka konstatuoti, kad jie vyko dėl ano meto Lenkijos vadovų pastangų nepripažinti atgimusios Lietuvos ir noro padaryti ją savo provincija. Nepasakysi, kad kadaise buvęs unijinis brolis elgėsi kilniai
1919 m. balandžio 4 d. LVT pirmuoju Lietuvos Respublikos prezidentu išrinko A.Smetoną. Netrukus visa įstatymų leidžiamoji ir vykdomoji valdžia atiteko prezidentui ir ministrų kabinetui.
Spalio 20 dieną Vyriausybė apsvarstė Steigiamojo Seimo rinkimų įstatymą, o lapkričio 20-ąją jį patvirtino.
1920 m. balandžio 14-15 d. vyko Steigiamojo Seimo rinkimai. Išrinkti 112 atstovai: krikščionių demokratų bloko 59, valstiečių liaudininkų 13, žydų 6, lenkų 3, vokiečių 1, darbininkų sąrašo 1.
Gegužės 15 dieną Steigiamasis Seimas pradėjo darbą. Darbo pradžioje posėdžiuose dalyvavo dr. J.Basanavičius, Vydūnas, LVT Vilniuje atstovaujantis M.Biržiška. Seimo deputatams A.Smetona perskaitė ataskaitą apie LVT bei Vyriausybės darbus ir perdavė Steigiamajam Seimui savo, LVT ir Vyriausybės įgaliojimus.
Steigiamasis Seimas patvirtino Lietuvos Nepriklausomybės paskelbimo formuluotę, Seimo pirmininku išrinko A.Stulginskį, sekretoriumi L.Natkevičių. Birželio 10 dieną Seimas priėmė laikinąją Konstituciją, o birželio 11-ąją prezidento pareigas perėmė A.Stulginskis. Prasidėjo naujas, juridiškai įteisintas demokratinės Lietuvos Respublikos raidos etapas.
© 2006 XXI amžius
|