Pirmasis puslapis
Atmintis
Darbai
Istorijos vingiai
Krikščionybė
    ir pasaulis
Kultūra
Lietuva
Nuomonės
Pasaulis
Susitikimai
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai

Kardinolo J.Mindsenčio drama

Kardinolas Jožefas Mindsentis

Kardinolas Jožefas Mindsentis (dešinėje) su savo išvaduotojais 1956 m. spalio 31 d.

Sunki patirtis užgrūdino charakterį

Neseniai vykęs vengrų tautos istorinio antisovietinio sukilimo 50-ųjų metinių minėjimas paskatino prisiminti ir vieno svarbiausių to meto veikėjų kardinolo Jožefo Mindsenčio (1892-1975) gyvenimo dramatizmą. Buvusio Vengrijos primo sunki patirtis atspindi Katalikų Bažnyčios išgyventą beprecedentę diskriminaciją didelėje Europos dalyje, kur praėjusiame XX amžiuje daugelį metų valdė brutalia ateistine ideologija besivadovavę totalitariniai režimai.

1946 m. vasario 18 d. konsistorijoje, pirmojoje po Antrojo pasaulinio karo, tuometiniam Estergomo arkivyskupui uždėdamas kardinolišką skrybėlę popiežius Pijus XII pranašiškai kalbėjo: „Iš dabar mano skiriamų 32 kardinolų tu būsi pirmasis, patyręs kankinystę, kurios simbolis yra raudona spalva“. Iš tikrųjų kardinolas J.Mindsentis visa tai patyrė su kaupu, tačiau jo išgyventas persekiojimas, kalinimas ir smurtas bei daugelio metų priverstinė izoliacija sustiprino jo tikėjimo, vilties ir Dievo meilės tvirtumą bei pergalę.

Gimęs 1892 m. kovo 29 d. tuometinėje Austrijos ir Vengrijos (Habsburgų) imperijoje ir kunigystės šventimus gavęs 1915-ųjų birželio 12 d., J.Mindsentis (tikroji pavardė Pėmas, kurią dėl vokiško skambesio pakeitė į vengrišką, pagal gimimo vietovės pavadinimą) jau sielovadinės veiklos pradžioje susidūrė su bedieviškos valdžios smurtu. Pirmojo pasaulinio karo pabaigoje, 1919 metais, keliems mėnesiams Vengrijoje valdžią paėmę Bela Kuno vadovaujami komunistai tuometį jauną kunigą J.Mindsentį buvo įkalinę už tai, kad jis viešai pasmerkė komunistus už bandymą suvalstybinti katalikiškas mokyklas ir kitais būdais varžyti Bažnyčios veiklą.

Nelengvi jo santykiai ir su prieškario laikotarpiu (1920-1944) Vengriją valdžiusiu autoritariniu kalvinisto Miklošo Horčio režimu, ypač pastarajam tapus nacistinės Vokietijos sąjungininku. 1944 m. kovo 25 d. konsekruotas Vespremo vyskupu, už persekiojamų žydų gelbėjimą bei kitokias „išdavystes“ jis buvo nacių okupacinių struktūrų (Gestapo) suimtas ir iš kalėjimo išlaisvintas tik 1945-ųjų balandį, jau Antrojo pasaulinio karo pabaigoje. Popiežius Pijus XII pilietiškai aktyvų ir ištikimai Bažnyčios laisvę gynusį ganytoją1945 m. rugsėjo 15 d. paskyrė Estergomo arkivyskupu (tradiciškai tai Vengrijos primo titulo suteikimas) ir, kaip minėta, 1946-ųjų vasarį pakėlė kardinolu.

Naujasis Vengrijos Katalikų Bažnyčios vadovas su dideliu pasiaukojimu įsitraukė į karo sugriautos šalies atstatymą, ypač rūpinosi dvasiniu tautos atsinaujinimu. Tačiau šį darbą sužlugdė po prieštaringų politinių peripetijų 1948 metais Vengrijoje įsitvirtinęs stalinistinis Matijašo Rakošio režimas. Po suklastotų parlamento rinkimų, visiškai įsitvirtinę vadinamosiose „jėgos struktūrose“, komunistai – gana abejingai stebint Vakarams – pradėjo žiaurų „apsivalymą“ nuo politinių priešininkų ir šalį pavertė visiška Maskvos marionete.

Vienintelė stipri kliūtis šiam brutalumui buvo Katalikų Bažnyčia, kuriai naikinti sutelktos Vengrijos stalinistų pajėgos. Buvo uždaryti vienuolynai, konfiskuotas nekilnojamasis bažnytinis turtas, nacionalizuotas iki tol ypač stiprus Vengrijos katalikiškų mokyklų tinklas. Kardinolas J.Mindsentis, atsisakydamas daryti bet kokius „džentelmeniškus susitarimus“ su naująja valdžia, savo ganytojiškais laiškais pasmerkė bandymus susidoroti su Bažnyčia ir ragino tikinčiuosius atviromis akimis žvelgti į komunistinį melą.

Stalinistinis susidorojimas su Bažnyčios hierarchu

Drąsaus ganytojo, tapusio „kontrrevoliucinių jėgų centru“, likimas buvo nuspręstas, ir kardinolas J.Mindsentis 1948 m. gruodžio 26 d., kai Bažnyčia liturgijoje mini didįjį kankinį šv. Steponą, buvo suimtas. Taip prasidėjo kardinolo kankinystės kelias. Paskutiniajame dar laisvėje paskelbtame ganytojiškame laiške, – šį dokumentą komunistai viešai skelbti uždraudė, ir jis buvo perskaitytas tik per radijo stotį „Amerikos balsas“, – tarsi nuspėdamas savo tolesnį likimą, kardinolas 1948 metų lapkritį rašė: „Aš esu pasirengęs aukai dėl Dievo, dėl Bažnyčios ir dėl Vengrijos... Palyginti su mano tautos kentėjimais, mano likimas nėra svarbus. Aš nesmerkiu savo kaltininkų... Meldžiuosi už tuos, kurie, mūsų Viešpaties žodžiais tariant, „nežino, ką daro“. Atleidžiu jiems iš širdies gilumos“.

Suėmimo dieną policijos pajėgoms apsupus jo rezidenciją, kardinolas J.Mindsentis savo padėjėjams kunigams paliko raštišką paaiškinimą, jog pats niekada neprisipažins dėl jam komunistų primetamų „nusikaltimų“. Ir jeigu tai padarytų, tik dėl „žmogiško silpnumo“, tai yra palaužtas galimų kankinimų ar jo asmenybės sugniuždymo, todėl toks „prisipažinimas“ neturėtų nieko reikšti.

Kardinolo nelaisvėje patirtas smurtas iš tikrųjų buvo sunkiai pakeliamas: nuplėšus vyskupo drabužius, jis buvo aprengtas klouno apdarais, kiekvieną tardymų naktį mušamas geležiniu strypu ir psichologiškai prievartaujamas reikalaujant prisipažinti dalyvavimu „Vakarų imperialistų sąmoksle“ ir bendradarbiauti su kankintojais. Žinodamas, jog kalėjime jam į maistą gali būti įdėta psichiką veikiančių vaistų, kardinolas J.Mindsentis stengėsi kuo mažiau valgyti, o tai dar labiau jį sekino. Be to, tardytojai ir prižiūrėtojai ganytojui visiškai neleisdavo užmigti ir, pradėjus snausti, tuoj žadindavo.

Po pusantro mėnesio tokių neįsivaizduojamų sąlygų Vengrijos komunistų slaptosios policijos būstinėje, 1949 metų vasarį Budapešte buvo surengtas ganytojo „parodomojo teismo“ spektaklis. Palaužtas kardinolas J.Mindsentis šio teismo proceso metu tarsi prisipažino dėl jam iškeltų netgi 40 kaltinimų sąmokslu prieš „liaudies valdžią“. Už tokią „išdavystę“ stalinistinis teismas paprastai bausdavo mirties bausme pakariant ar sušaudant, tačiau kardinolas J.Mindsentis buvo nuteistas kalėti iki gyvos galvos, nes Vengrijos komunistai suprato, kad nužudžius ganytoją jis tautoje būtų gerbiamas kaip kovos dėl laisvės didvyris, o Bažnyčioje pripažintas tikėjimo kankiniu.

Tačiau ir šis baisus susidorojimas su Vengrijos primu sukėlė didžiulį pasipiktinimą tarptautinėje katalikų bendruomenėje ir visame laisvajame pasaulyje. Popiežius Pijus XII paskelbęs ekskomuniką visiems asmenims, dalyvavusiems kardinolo J.Mindsenčio nuteisime, pabrėžė, jog būtent tas procesas buvo žiaurus nusikaltimas prieš žmogiškąjį orumą ir laisvę. Šventasis Tėvas, pabrėžęs Bažnyčios hierarcho galimybę priešintis vyriausybei, kuri sutrypia „Dievo ir žmogaus teises“, pakvietė pasaulio katalikus nepaklusti tokioms „patologinėms“ sistemoms.

Didžiausios Jungtinių Amerikos Valstijų diecezijos Niujorko arkivyskupas kardinolas Frensis Spelmanas tiesiai pareiškė, kad, jeigu „išdavystė“ yra nepaklusnumas ateistiniam komunistų režimui, tai reikia „dėkoti Dievui už tokią kardinolo J.Mindsenčio išdavystę“. Tuometis JAV prezidentas Vengrijos ganytojo teismą pavadino „pasibjaurėtinu“ incidentu; jį pasmerkė ir buvęs Didžiosios Britanijos premjeras Vinstonas Čerčilis. Protestuodami prieš tokį susidorojimą atsistatydino devyni Jungtinėse Valstijose dirbę vengrų diplomatai.

Parama tautos išsivaduojamajai kovai

Per vėlesnius aštuonerius metus iki minėtų 1956-ųjų spalio pabaigos įvykių kardinolas J.Mindsentis buvo kilnojamas iš vieno kalėjimo į kitą, patyrė prižiūrėtojų patyčias ir kitokią nuoskaudą, tačiau neprarado ganytojiško tvirtumo ir vilties. Komunistams reformatoriams perėmus Vengrijos vyriausybės kontrolę, 1956 m. spalio 31 d. buvo nurodyta kardinolą J.Mindsentį išlaisvinti. Tuometinis premjeras Imrė Nadis, paskelbęs „vengriškąjį kelią į socializmą su tautinėmis ypatybėmis“, kalbėdamas per šalies radiją pripažino, jog 1948 metų veiksmai prieš Vengrijos primą „neturi teisinio pagrindo ir prieš jį nukreipti tuometinio režimo kaltinimai yra nepateisinami“. Todėl naujosios vyriausybės sprendimu kardinolas J.Mindsentis „gali laisvai naudotis savo visomis pilietinėmis ir bažnytinėmis teisėmis be jokių apribojimų“.

Kitą dieną, lapkričio 1-ąją, Vengrijos primas kalbėjo per šalies radiją reikšdamas pagarbą ir pritarimą sukilėlių heroizmui, rodomam išvaduojant savo tėvynę iš sovietinio komunizmo. „Ši kova dėl laisvės neturi pavyzdžio pasaulio istorijoje, – tvirtino ganytojas. – Mūsų jaunimas nusipelnė didelės garbės. Jis taip pat nusipelnė padėkos ir maldų už savo auką. Mūsų armija, mūsų darbininkai ir valstiečiai rodo herojiškos meilės savo tėvynei pavyzdį“. Kardinolas J.Mindsentis taip pat pripažino, jog šalies gyvenimo sąlygos yra sudėtingos, todėl reikia visų žmonių sutelktumo, o vyriausybei – kiek įmanoma sparčiau spręsti vidaus ir užsienio politikos problemas.

Vėliau, paliesdamas šiuos klausimus pokalbyje su užsienio žurnalistais, kardinolas kreipėsi į Vakarus, ypač į „galingąsias valstybes“ – Jungtines Valstijas, Didžiąją Britaniją ir Prancūziją – ir kvietė jas suteikti politinę paramą Vengrijai kovoje su sovietiniu dominavimu. Kalbėdamas vokiškai tvirtu balsu jis aiškino, kad „visa vengrų tauta nori ir reikalauja, kad rusų kariuomenė paliktų Vengrijos teritoriją“ ir kad šalies gyventojai galėtų dirbti „patys sau“. Pabrėžęs, kad niekam nejaučia jokio keršto, kardinolas J.Mindsentis sakė, kad vengrai nori taikiai gyventi su „Rusijos imperija“, kova gali vykti tik su priešais.

Ganytojas pažymėjo, kad Vengrijoje turi valdyti demokratiškai išrinkta vyriausybė, todėl jis laukia laisvų rinkimų. O kol kas vyko jo pasitarimai su I.Nadžio vyriausybe, kurios atstovų delegacija, vadovaujama vicepremjero Zoltano Tildžio, vieno iš dviejų neokomunistų toje vyriausybėje, tuoj pat apsilankė kardinolo J.Mindsenčio rezidencijoje. Kaip lapkričio 3 dieną rašė įtakingas JAV dienraštis „New York Times“, informuoti šaltiniai nurodė, jog kardinolas delegacijai sakęs, kad jis gali remti tik tokią vyriausybę, kurioje dalyvaus Krikščionių demokratų partija ir kad prie šios politinės jėgos formavimo jis pats norėjo prisidėti.

Kaip pavyzdį kardinolas nurodė „Adenauerio linijos“ partiją (tai yra tuo metu Vakarų Vokietijoje populiarią kanclerio Konrado Adenauerio vadovautą Krikščionių demokratų sąjungą), kuri galėtų atstovauti ne tik katalikams, bet „visiems Vengrijos krikščionims“. (Tarp Vengrijos tikinčiųjų du trečdaliai yra katalikai, o likusieji protestantai, priklausantys reformatų konfesijai.) „New York Times“ nurodė, jog kardinolas tikėjo, kad į būsimą Vengrijos vyriausybę galėtų būti priimti ir „Tito linijos komunistai“ (kaip vadinta I.Nadžio grupė, kuri rėmėsi tuometinės Jugoslavijos vadovo Josipo Broz Tito idėjomis).

Priverstinis gyvenimas tremtyje

Kaip žinoma, šiems siekiams nebuvo lemta išsipildyti: Vengrijos revoliucija netrukus sovietinių tankų buvo paskandinta kraujyje. I.Nadžio patartas, kardinolas J.Mindsentis rado politinį prieglobstį JAV ambasadoje Budapešte, kur savanoriškame namų arešte gyveno 15 metų. Taigi kaip Kardinolų kolegijos narys, jis nedalyvavo 1958 ir 1963 metų konklavose, išrinkusiose popiežių Joną XXIII ir jo įpėdinį Paulių VI. Kardinolas J.Mindsentis nedalyvavo ir II Vatikano Susirinkime (1962-1965), į kurį buvo nuvykę septyni Vengrijos vyskupai, kaip vėliau paaiškėjo, turėję ryšių su komunistų slaptosiomis tarnybomis.

Popiežiui Pauliui VI ir jo valstybės sekretoriui kardinolui Agostinui Kazaroliui praeito amžiaus 7-ajame dešimtmetyje vykdant vadinamąją „ostpolitik“, kurios tikslas – vesti įmanomą dialogą su Rytų Europos komunistinėmis vyriausybėmis, o tai leistų sutvirtinti išardytą Bažnyčios hierarchinę struktūrą, tuometis Janošo Kadaro režimas Vengrijoje rodė tam tikrą atvirumą šiems siekiams. Ieškodamas kompromiso su komunistais, Paulius VI paskelbė kardinolą J.Mindsentį „istorijos auka“ (vietoje komunizmo aukos) ir anuliavo Pijaus XII paskelbtą ekskomuniką Vengrijos primo kankintojams. Po ilgų Vatikano diplomatų įkalbinėjimų pagaliau pavyko pasiekti, jog 1971 m. spalio 23 d. kardinolas J.Mindsentis su sunkia širdimi išvyko iš Vengrijos.

Kurį laiką jis gyveno Romoje, bet netrukus apsistojo kaimyninės Austrijos sostinėje Vienoje. Kardinolas lankė, guodė ir stiprino 1956 metais iš šalies pasitraukusias gausias vengrų išeivių bendruomenes, niekada neatsisakė turimo Vengrijos primo ir Estergomo arkivyskupo titulo. Tačiau 1973 metų gruodį popiežius Paulius VI oficialiai paskelbė, kad Estergomo sostas yra vakuojantis, nors į šią vietą neskyrė naujo ordinaro iki pat kardinolo J.Mindsenčio mirties 1975 m. gegužės 6 d.

Po komunizmo žlugimo Vengrijoje jo palaikai 1991 metais sugrąžinti į tėvynę ir iškilmingai perlaidoti Estergomo Dievo Motinos bazilikoje. Šiuo metu diecezijoje vedama kardinolo J.Mindsenčio kanonizacijos byla, jo kapą gausiai lanko maldininkai, prašydami užtarimo ir tvirtumo. Plačiai yra skaitomi 1974 metais publikuoti drąsaus savo tėvynę ir Bažnyčią ištikimai mylėjusio ganytojo „Memuarai“, kuriuose jis, be kita ko, prasmingai rašė:

„Šalyje, kurioje piliečiai bijo Dievo, jie gerbs įstatymus. Jeigu jie gerbs įstatymus, tada gyvens taikoje. Tauta, kurioje vyrauja taika, yra stipri tauta“.

© 2006 „XXI amžius“