|
Seimas politiko akimis
Nors ekstremalios gyvenimo sąlygos ir įtemptas profesinis darbas mane užgrūdino, tačiau Seime iš pradžių patyriau lengvą šoką. Pasitvirtino abejonės, kad dabarties Seimas galbūt nėra ta vieta, kur politikai vadovaujasi vien savo įsitikinimais, tiesa ir sąžine. Jame susiklostė taisyklės, kai nelieka vietos moraliai politikai. Dažniausiai iš kelių blogybių pasirenkama mažesnioji. Didesnioji Seimo narių dalis yra valdoma politinės konjunktūros ir ne visada atsižvelgia į savo ar savo partijos idealus. Partijų programos yra mimikrinės (supanašėjusios), praradusios ideologinį tapatumą. Nedaug kuo skiriasi, tarkime, liberaliųjų partijų programos, beveik vienodos kairiųjų ir dešiniųjų partijų socialinės programos, supanašėjęs požiūris į šeimą, mokesčių sistemą ir kita. Rinkėjas atskiria partijas tik pagal jų lyderius (lyderių partijos). Žiniasklaida jas vadina lyderių vardais ir lyderiams sudaro išskirtines galimybes reklamuotis. Visuomenė kitų iškilesnių ir gabesnių partijos veikėjų praktiškai nemato ir negirdi. Nuolatinis tų pačių veidų ir kalbų vaizdinys didina nepasitikėjimą ir visuomenės depresiją. O koks nuostolis partijai, jei lyderiai įkyrėję ir nesimpatiški?
Seime juntamas valdžios godulys. Ketvirtadalis parlamentarų yra politiniai turistai, nes yra perbėgę į naujai susikūrusias partijas ar kitas frakcijas. Juos vilioja aukštesni postai, priimtinesni komitetai. Ar perbėgėliai gali atstovauti juos į Seimą rinkusiems rinkėjams? Senbuviai Seimo nariai iš anksčiau yra suradę nišas politinės veiklos erdvėje. Naujieji atėję dažnai dirba ne pagal savo kompetenciją bei turimą administracinio darbo patirtį. Komitetai ir komisijos formuojamos tik pagal politines kvotas. Nesistengiama susieti turimą profesinę patirtį su politine. Neretai strateginiuose komitetuose atstovaujama šaliai nemokant užsienio kalbos ar visiškai neturint darbo užsienyje patirties. Opozicija, kuri šioje kadencijoje labai gausi, iki šiol neturėjo teisės vadovauti komitetams, komisijoms. Todėl yra mažesnės jos savirealizacijos galimybės. Opozicija tarsi lieka naudingos veiklos užribyje ir negali parodyti savo konkrečių darbų, neretai ima naudoti neįprastas, neadekvačias saviraiškos priemones. Pastebėjau, kad idėjų prioritetą galutiniame įstatymo priėmimo etape neretai nugriebia Vyriausybė. Šios taktikos neatsisako komitetų pirmininkai, aukštus postus turintys asmenys. Jų vardu registruojama daugiausia teisės aktų.
Nors keliasdešimt metų dirbau sveikatos apsaugos sistemoje gydytoju, dėstytoju, klinikos ir laboratorijos vadovu, miesto sveikatos komiteto pirmininku, mane nukreipė į Žmogaus teisių komitetą. Seime žmogaus teisių gynimo problemai skiriamas nepakankamas dėmesys. Komitetas yra nustumtas į paskutinę vietą, jame nėra patyrusių teisininkų profesionalų. Komitetą neretai aplenkia svarstomi įstatymai, susieti su žmogaus teisėmis. Šio komiteto pirmininkė naudoja militarinį vadovavimo stilių, ji abejinga Jungtinių Tautų rekomendacijoms įkurti Lietuvos nacionalinę žmogaus teisių instituciją. Tuo tarpu šalyje žmogaus teisių padėtis negerėja, nėra sukurta valstybinė žmogaus teisių strategija. Žmogaus teisių monitoringas vykdomas skirtingų institucijų ir nereguliariai. Bet juk žmogaus teisės atspindi demokratijos išsivystymo lygį visose normaliose šalyse.
Seimas yra linkęs į politines ir asmenines rietenas, toleruoja nesibaigiančius skandalus. Be to, ne vienerius metus vengė įteisinti politikų elgesio kodeksą; rudens sesijoje iš keliolikos variantų patvirtino ne patį geriausią. Seime pernelyg lengvai sudaromos laikinos komisijos, į kurias nukreipiama nemaža dalis parlamentarų. Laikinas komisijas mėgsta tie parlamentarai, kurie stengiasi save populiarinti, viešai parodyti, kad kažką dirba. Tačiau nemažai komisijų nepasiteisina, menkas jų efektyvumas. Kodėl laikinųjų komisijų darbas nenukreipiamas teminiams komitetams, sudarytiems iš politinių partijų atstovų proporciniu būdu? Kam atiminėti tiesioginį darbą iš specializuotų valstybės institucijų? Įstatymų leidybos darbas nukenčia, tai rodo ir laikinas komisijas pamėgusių Seimo narių įstatymų leidybos aktyvumo sumažėjimas internetinėje suvestinėje.
Kai kurie parlamentarai plenarinių posėdžių metu stengiasi save populiarinti beatodairiškai dažnai ir sąmojingai kalbėdami. Nesvarbu ką, dėl ko ir kaip kalba, svarbu pats išėjimo kalbėti faktas. Toks kalbėtojo viduriavimas žodžiais (gr. logorrhoea) dažnai būna ne į temą, net priešingas jo išpažįstamai ideologijai ar neseniai pasakytai minčiai. Šis būdas save populiarinti neretai naudojamas radikalesnės pakraipos senbuvių parlamentarų, priklausančių mažoms frakcijoms. Šios Seimo kadencijos pradžioje ausis rėžė politinės kultūros stoka diskutuojant (Premjere, meluojat. Premjere, kalbat kaip iš gatvės... Kiek dar leisite iš savęs tyčiotis...). Tai ypač buvo jaučiama susitikimuose su Vyriausybės atstovais, pasisakant aštriais valstybės politikos klausimais. Diskusijų įtampa pasiekdavo kulminaciją svarstant opozicijos siūlomus įstatymus, kai supykusi didžioji dauguma daugelį jų beatodairiškai atmesdavo. Opozicijos pasiūlytų įstatymų projektų buvo priimta vos 20-30 proc. Pasitaikė atvejų, kai viskas baigdavosi balsavimu kojomis. Šios Seimo kadencijos pirmos pusės laikotarpiu įstatymų leidyba sumažėjo vos ne per pusę. Toks brutalus parlamentinio darbo stilius didino opozicijos ir pozicijos susipriešinimą ir lėmė neigiamą moralinį klimatą ir nestabilumą valstybėje. Ryškėjant didžiosios daugumos koalicijos partijų nesutarimams su Darbo partija ir Vyriausybės darbo nevisavertiškumui, viskas baigėsi premjero A.M.Brazausko atsistatydinimu.
Ar partijos ir politikai iš to pasimokė? Iš dalies taip. Tarp pagrindinių Lietuvos politikos polių konservatorių ir socialdemokratų atsirado pirmieji ženklai konstruktyvaus dialogo kuriant valstybės gerovę. Taigi Seimo darbo atmosferos pagerėjimas, ambicijų slopinimas dėl stabilumo išsaugojimo stiprina mintį, kad mažumos Vyriausybė išliks iki Seimo kadencijos pabaigos. Atsiranda palanki proga vystytis valstybininkų partijoms.
Ar tai supras ir parems Darbo partija? Kol kas, matyt, ne. Ji ir toliau klauso savo patrono iš gretimos šalies patarimų.
Prof. Arimantas DUMČIUS,
Seimo narys
© 2006 XXI amžius
|