|
Nobelio laureatas elgeta
Neseniai Nobelio premijų komitetas baigė išdalyti Nobelio premijas įvairių mokslo ir kultūros sričių žmonėms už pasiekimus savo veiklos srityse. Tačiau nedaugelis žino, kad pirmuoju Nobelio taikos premijos laureatu 1901-aisiais tapo Anri Žanas Diunanas, Šveicarijos visuomenės veikėjas. Tą žinią jis išgirdo gyvendamas nedidelio Šveicarijos miestelio Heideno vargšų prieglaudoje. Į šią špitolę A.Ž.Diunanas pakliuvo būdamas ligonis ir visiškas vargšas, be cento kišenėje.
Pirmasis Nobelio taikos premijos laureatas gimė 1828 metais gana pasiturinčioje Ženevos miestelėnų šeimoje. Jau vaikystėje jis stebino savo nepaprastu temperamentu ir begaline atjauta visiems jį supusiems. Kaip rašė amžininkai, šis berniukas kuo galėdamas stengėsi padėti savo bendraamžiams, ypač iš neturtingų šeimų. Dalydavo jiems pinigus, maistą. Kai A.Ž.Diunanui sukako 25-eri, jis nusprendė išbandyti save versle ir išsinuomojo nedidelį žemės sklypą Prancūzijos valdomame Alžyre. Po kelerių metų jo įkurta nedidelė firma tapo gana klestinčia akcine bendrove su didžiuliu kapitalu daugiau kaip milijonu frankų. Tuomet tai buvo didžiuliai pinigai. Tačiau 1859 metais jaunasis firmos šeimininkas tapo baisaus mūšio prie Solferino (šiaurės Italijoje) atsitiktiniu liudytoju. Šis mūšis įvyko tarp Prancūzijos ir Pjemonto bei Austrijos armijų 1859 m. birželio 24 d. Istorikai pagal patirtus žmonių nuostolius Solferino mūšį prilygina garsiesiems Vaterlo ir Borodino mūšiams. Pjemontas, kurio vyriausybė siekė suvienyti Italiją ir išvaduoti Austrijos valdomas Lombardijos ir Venecijos provincijas, su Prancūzija susitarė dėl karo su Austrija. Už pagalbą jis pažadėjo atiduoti Prancūzijai Nicą ir Savoją. Solferino mūšyje Austrija turėjo 170 tūkst. karių, Prancūzija 116 tūkst., Pjemontas 56 tūkst. karių. Tūkstančiai sužeistų karių užpildė gyventojų namus aplink Solferiną. Jiems padėti nebuvo nei gydytojų, nei slaugytojų, nei vaistų. Nebuvo kuo perrišti pūliuojančių sužeistųjų žaizdų, netgi dezinfekuoti jas. Visa tai išvydęs savo akimis, A.Diunanas ėmė rašyti knygą Prisiminimai apie Solferiną, kuri pasirodė 1862 metais. Savo knygoje jis svarstė, kaip padėti karuose sužeistiems ir suluošintiems kariams, ir pabaigoje siūlė įkurti vieningą tarptautinę organizaciją pagelbėti karų aukoms ir nukentėjusiems nuo jų. Tų pasiūlymų ir A.Diunano pateiktų išvadų dėka ir buvo įkurta tarptautinė organizacija, pavadinta Raudonuoju Kryžiumi.
Pasinėręs į kilnią humanitarinę veiklą, A.Diunanas visiškai pamiršo verslininko veiklą ir neskyrė jai reikiamo dėmesio. Jo firmą Alžyre ištiko bankrotas. Teismas jį netgi apkaltino įvairiomis finansinėmis machinacijomis. Nuo jo nusisuko ne tik buvę partneriai, bet ir padori buržuazinė aplinka. O 1887-aisiais, po dešimties elgetiško egzistavimo ir klajonių metų, A.Diunanas prisiglaudė mažame Heideno miestelyje. 1892 metais jis susirgo ir pateko į vietos vargšų namus. (Mūsų seneliai tokius namus vadindavo bogadelnėmis.) Po trejų metų vienas žurnalistas paskelbė straipsnį apie visų pamirštą humanistą A.Diunaną. Jį persispausdino daugelis didžiausių pasaulio laikraščių. Visuomenė sujudo, ir į Heideno prieglaudą ėmė plaukti maisto, drabužių ir vaistų siuntiniai. Daugelio valstybių Raudonojo Kryžiaus organizacijos paskelbė A.Diunaną savo garbės nariu. Pagaliau 1901 metais jis sulaukė ir garbingos Nobelio premijos. Tačiau laureatas taip ir nepaliko Heideno prieglaudos. Gautus pinigus paaukojo vargšams ir kitiems kenčiantiesiems. Po Nobelio premijos gavimo pas laureatą ėmė plūsti daugybė žmonių, ir gana įtakingų. Tačiau jis mažai ką priimdavo, o savo testamente pageidavo būti palaidotas kukliai ir tyliai, be jokių oficialių ceremonijų.
Anri Diunanas mirė 1910 m. spalio 30 d.
Petras Katinas
© 2006 XXI amžius
|