Pirmasis puslapis
Atmintis
Darbai
Istorijos vingiai
Krikščionybė
    ir pasaulis
Kultūra
Lietuva
Nuomonės
Pasaulis
Susitikimai
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai

Nekeičiantis arklio į kamanas

Poetas Vladas Vaitkevičius Birutės Kairaitytės nuotrauka

Lietuvos rašytojų sąjungos narys poetas Vladas Vaitkevičius Autoriaus nuotrauka

Vladas Vaitkevičius (kairėje) ir buvęs ilgametis Ignalinos rajono laikraščio „Nauja vaga“, išspausdinusio poeto pirmąjį eilėraštį, redaktorius (dabar – laikraščio „Mūsų Ignalina“ žurnalistas) Mamertas Krapauskas

Kaip vanduo upėje, taip nepastebimai greit bėga ir laikas. Nesitiki, tačiau tai tiesa, jog Lietuvos rašytojų sąjungos narys poetas, vertėjas, žurnalistas, knygų redaktorius Vladas VAITKEVIČIUS lapkričio 7-ąją sulaukė 60-ies metų. Mūsų pokalbis vyko jo gimtinėje, Ignalinos rajone.

Kas tau, Vladai, yra gimtasis Tartoko kaimas?

Tai yra mano alfa ir omega. Tai yra mano tėvai, jų gyvenimas. Tuo metu, kai tuštėjo sodybos, mane priglaudė miestas, bet liko širdį draskantis gimtinės, savųjų šaknų ilgesys, liko pasaulis, kurio man visą laiką trūko. Paskui tėvai išėjo į amžinybę, ilsisi čia, Kazitiškio kapinėse, bet jie man visada gyvi ten, kur nuo mažens man pažįstamas ir apčiupinėtas kiekvienas akmenėlis, kiekvieno medžio šaka paglostyta. Teisingai sakė poetas Alfas Pakėnas, Kazitiškyje pristatydamas mano poezijos rinktinę „Šešėly krintančios žvaigždės“, cituodamas Sergejaus Jesenino žodžius, kad tikras poetas yra tas, kuris turi tėviškę. Be tėviškės žmogus labai netvirtai jaučiasi šiame pasaulyje, jis turbūt nėra taip prieraišus ir gėriui, ir teisybei, greičiau tampa pasaulio žmogumi kosmopolitu.

Kodėl tu toks – nemokantis meluoti, nesugebantis gražbyliauti, negalintis įskaudinti ar apgauti, kai aplink tiek daug niekšybės, apgaulės ir melo?

Tai iš šeimos atėjo. Mano mama buvo iš labai garbingos giminės, turėjusios šeimos herbą. Tėvas taip pat – jo senelis buvo dvarininkas. Du tėvo broliai buvo ištremti į Sibirą.

Šeimoje pirmiausia buvo skiepijamas garbės supratimas, sąžinės dalykai. Jeigu kartą sumelavai žmogui, po to jautiesi labai nejaukiai. Buvome mokomi neapkalbėti žmonių, bet pasakyti tiesiai, kokį skaudulį jauti, tik kaip įmanoma švelniau. Tėvai pratino mus tesėti duotą žodį, kad žodžiai kiek galima dažniau virstų gerais darbais. Toks ir aš likau. Gal todėl neturiu priešų, žmonės iki šiol mane gerbia. Gyventi pagal dešimt Dievo įsakymų yra labai sunku. Jeigu tai būtų įmanoma, nereikėtų kariuomenės, policijos ir visa kita. Bet žmogus iš prigimties yra silpnas, nuodėmingas, galbūt netgi agresyvus. Kaip ir kiekviename žmoguje, taip ir manyje yra blogio ir gėrio daigų, bet visą gyvenimą, daug ką prarasdamas, bandžiau ugdyti tą gėrį, puoselėti jo daigus.

O ar tau dažnai pameluoja? Kaip į tai reaguoji?

Aš jaučiu skleidžiamą neigiamą energiją, stengiuosi nuo jos atsiriboti, nes jaučiu, kad jis – ne tas žmogus, kokio man reikia, ir vengiu su juo bendrauti.

Spaudos dienos proga šiemet buvai įvertintas UAB „Kauno spauda“ premija kaip rašantis kultūros tematika „XXI amžiuje“. Pastaruoju metu tavo straipsniai tapo retesni. Gal ėmei rašyti daugiau eilėraščių?

Ateina laikas, kai norisi vienu sakiniu, vienu žodžiu pasakyti labai daug. Kaskart daraisi sau reiklesnis. Pirmąjį mano eilėraštį „Myliu gyvenimą“ išspausdino Ignalinos rajono laikraštis „Nauja vaga“ l963 metais. Spausdinti jį pasiūlė redakcijoje dirbęs Kęstutis Trečiakauskas. Atrodo, tada buvau Dūkšto vidurinės mokyklos aštuntokas. Aš net naktį atsiversdavau laikraštį, kuriame „švytėjo“ mano eilėraštis. Toks džiaugsmas apimdavo. O dabar tokio džiaugsmo nėra, nes, atsivertęs knygą, kitaip vertini, ką esi parašęs: štai čia žodis su žodžiu „nesusikalba“, anoj eilutėj, žiūrėk, dar vienas žodis riogso lyg ką tik išrautas kelmas, išrausęs lyg ir savito bei sklandaus posmo „žemę“. Kartais to tinkamiausio žodžio ieškai labai ilgai, net mėnesį, kitą, nes be to žodžio nėra viso eilėraščio. Vis dėlto negaliu daug rašyti. Kita vertus, daug laiko atima darbas dėl duonos kąsnio. Redaguodamas perskaitau tūkstančius puslapių, net akys ašaroja, ir jau nesinori nieko daugiau skaityti. Dabar perskaitau kokią poezijos knygelę, pamąstau. Norisi pailsėti ir pačiam atsikvėpti, ir vargšes akis pailsinti.

Kaip pradėjai kurti eilėraščius?

Augdamas Tartoke, labai mėgau skaityti knygas. Netgi valgydamas. Be knygos negalėdavau nei papusryčiauti, nei papietauti ar pavakarieniauti. Mama sakydavo: padėk knygą, paskui paskaitysi. Bet aš, užsispyrėlis, vis tiek skaičiau. Buvau labai uolus Kazitiškio bibliotekos skaitytojas.

Gal man poezija – įgimta. Mano pusbrolis Edvardas Vaitkevičius turėjo tokį polinkį rašyti, šiek tiek rašė kitas giminaitis Bronislovas Vaitkevičius. Gal ir kažkas nuo jų atėjo. Mano mama buvo labai geros sielos, itin jautri, mėgo gamtą. O rašyti yra sunku. Kiekvieną žodį pasveri. Mano galva, bet koks menas, ypač poezija, lyrika turi žmogų pirmiausia sujaudinti, sukrėsti, paversti jį mąstyti, suklusti. Poezija turi veikti žmogaus sielą, po to jau tik protą. Man labai svetimas dabar mene vartojamas cinizmas, pesimizmas, vulgarumas. Netgi moterys rašytojos vartoja keiksmažodžius. Tokia jų kūryba mane itin šokiruoja. Meno paskirtis visiškai kita.

Ar išsaugojai ryšius su studentiškų dienų draugais?

Į amžinybę jau išėjo prozininkas Viktoras Brazauskas, kurio vestuvėse Žemaitijoje, Kartenoje, smagiai grojau mano brolio Mečislovo dovanotu 120 bosų akordeonu „Meisterklang“. Teko dažnai bendrauti su poetu Vytautu Skripka, kolegų vadinamu Smuiku. Persikėlęs į Kauną, nuo jo nutolau. Bičiuliavausi su Ramūnu Kasparavičiumi, Vytautu Vitkūnu, Pranu Ramockevičiumi, One Baliukonyte (Baliukone), Gediminu Astrausku, ilgamečiu „Šluotos“ žurnalo redaktoriumi Albertu Lukša, žurnalistu Vincu Jaskutėliu, rašytojais Jurgiu Kunčinu, Jonu Kalinausku, Petru Dirgėla, Broniu Kaše-lioniu. Dalyvavau ir jo vestuvių šventėje jo tėviškėje Lazdijų rajone, kai jis mainė aukso žiedus su tuometės Vilniaus moterų krepšinio komandos „Kibirkštis“ puolėja Nijolė Vaičiulėnaite. Broniaus ir Nijolės laime kartu džiaugėsi komandos vyriausiasis treneris Algis Gedminas, krepšininkės Jūratė Kaluškevičiūtė, Larisa Vinčaitė, Zita Bareikytė ir kitos. Neseniai nusipirkau Broniaus eilėraščių knygą „Miške einantis laikrodis“, bet niekaip nenuvažiuoju į Vilnių gauti autografo. Atnaujinau ryšius su Gediminu Griškevičiumi, jam pradėjus rašyti į „XXI amžių“. Šią vasarą viešėjau pas jį Palangoje. Prisiminėme savo jaunystės metus, kai drauge Vilniaus universitete studijavome ir Stuokynės bendrabutyje gyvenome. Gediminas – ir poetas geras, ir vyras – toks pat.

Pažinojai tragiško likimo kūrėjus kaip Antaną Kalanavičių, Vidą Marcinkevičių, Bronių Radzevičių, Rimantą Kasparą, Algirdą Verbą.

Su B.Radzevičiumi, kuris tuo metu dirbo Kultūros ministerijoje (beje, jis jaunystėje Ignalinos rajone mokytojavo), buvome artimi. Tada jis rašė „Priešaušrio vieškelius“. Būdamas prastos nuotaikos jam skambindavau ar pas jį į darbą nueidavau. Man pasirodžius, Bronius siūlydavo eiti į, regis, Kapsuko gatvėje buvusią kulinarijos parduotuvę išgerti kavos. Bet tais laikais dar nebuvau didelis jos mėgėjas, todėl sakydavau – gal verčiau alaus. O nuotaika tokia prasta... Bronius ragina apie nieką negalvoti. „Matai aną elektros stulpą?“– klausia. „Matau, bet kas man iš to“. „O tu žiūrėk į jį, nesikrimsk, nurimk, kol prieisim kitą, paskui – dar kitą. Tada bus gatvė, į kurią einame, kulinarija, o joje garuos kava“. Nuvažiuodavau pas jį į Žvėryną, susėsdavom prie šachmatų lentos, nors menkas žaidėjas buvau. Jis labai rūpindavosi kitais, visada stengdavosi jiems padėti. Turėjo ypatingą savybę – suprasti ir pajusti. O savo kančią tyliai išgyvendavo, slėpdavo nuo kitų, nes neretai būdavo nesuprastas. Menu, kaip su juo visą dieną praleidome Valakampių paplūdimyje. Jis vaišino alumi, pietumis, maudėmės Neryje (jis buvo geras plaukikas), kalbėjomės apie literatūrą, lydėjome akimis per dangų plaukiančius debesis. Į Vilnių Paneriu parėjome pėsti, Bronius pasakojo apie S.Jeseniną – kai jo sesers Aleksandros vyras poetas Aleksandras Nasedkinas Sergejaus paklausęs, kodėl jis taip geriąs, S.Jeseninas jam atsakęs: „O aš ieškau pražūties“. Paskui Bronius pasikeitusiu balsu tarė: „Ir aš netrukus išeisiu į gūdumas...“ Tuomet mane šiek tiek nustebino toks netikėtas minties posakis, bet nieko bloga neįtariau. Deja, gana greitai po šio mūsų pokalbio B.Radzevičius savo noru pasitraukė iš šio pasaulio...

Prisimenu keistoką, kaip man tada atrodė, geraširdį Antaną Kalanavičių. Mums mokantis universitete, jis buvo vienas stipriausių poetų. Jį lygino su Sigitu Geda. Antanas buvo nagingas, drožė peiliams rankenas. Dažnai ateidavo pas Bronių Kašelionį į Žirmūnus, rodydavo, kaip jam tai sekasi. Paskaitydavo eilėraščių. Tais laikais nedaug kas suvokė jo poezijos. Tik po jo mirties buvo išleista labai originali A.Kalanavičiaus poezijos knyga „Ne akmenys guli“. Buvau pažįstamas ir su Rimantu Kasparu, anksti palikusiu šią žemę. Pasikalbėdavom susitikę „Literatūros ir meno“ redakcijoje. Nebuvome labai artimi. Žinojau, kad Rimantas naktis trumpina važinėdamas traukiniais, nes sostinėje neturėjo pastogės. Su Algirdu Verba (raišu Baironu – taip jį vadindavome) Vilniaus gatvės ir skersgatviai dažnai suvesdavo. Atsimenu, pažvelgiu pro „Minties“ leidyklos langą – ogi Algirdas atpėdina. „Vladai, suveik tris rublius – reikia sveikatą pataisyti...“ Jei turiu, iš karto įspraudžiu į delną, jei ne, einu skolintis. Kaipgi Algirdui, tokiam geram poetui, nepagelbėsi. Pažinojau Antaną Masionį. Visų jų jau nera tarp gyvųjų.

Gerai pažinojai ir Paulių Širvį. Koks jis išliko tavo atmintyje?

Nedaug yra tokių žmonių, kad būtų tikras poetas ir tikras žmogus. Daug ką iš Pauliaus atėmė karas, bet nesudarkė jo sielos. Jis labai vertino draugystę, sąžiningumą. Jis buvo toks žmogus, kuriuo buvo galima pasitikėti. Sau, kaip karo veteranui, niekur neidavo nieko prašyti, o draugui visada stengėsi padėti. Apie Paulių išliko patys šviesiausi prisiminimai.

Prisipažinkim, ranką prie širdies pridėję, kad jaunystėje ir mes nebuvome šventi, ir nevengdavome svaigalų. Kaip tu sugebėjai išsilaisvinti nuo priklausomybės jiems?

Neslepiu, buvo visko, tačiau dvylikti metai negeriu nė lašo. Kūrėjui gal ir reikia pažinti bohemos žavesį ir skurdą, bet turi sugebėti laiku pasukti kitu keliu. Nesugebėsi – nieko neparašysi ir pats pražūsi. Liko ir gerų, gražių bohemos laikų prisiminimų, bet vėliau ji ėmė virsti vadinamuoju juoduoju gėrimu. Rūpėdavo ne bendrauti, o greičiau dar vieną taurelę išgerti. Po to viskas aptemdavo... Mesti tokį gyvenimą bandžiau ne kartą, mėnesius ir net metus alkoholiniams gėrimams rodydavau špygą, bet visgi nutrūkdavau kaip šuo nuo grandinės. Mąsčiau: ar aš tūkstantį metų gyvensiu, ar esu raupsuotasis, kad negaliu nė gurkšnelio paragauti? Bet vidinis balsas tramdė: „O kas bus, kai prasidės, anot R.Kasparavičiaus, daugiadienės aplink Paryžių?“ Skausmingai įsitikinau, kad gėrimas – egoizmas. Kodėl egoizmas? Ogi todėl, kad kitą dieną blogai jausdamasis ir neturėdamas pinigų ieškai draugų. Aišku, jie padės. Išgersi šimtą gramų, palengvės. Išgaruos – vėl bus bloga. Ir vėl galvosi, kaip save gelbėti. SAVE... O kodėl, broleli, negalvoji apie savo motiną, kuri kenčia, verkia dėl tavęs, o tu negali jos nuraminti? O kaip ji kenčia, nori, bet negali padėti sūnui! Vyre, galvodavau nemigo naktimis, tu privalai įveikti save. Juk studijuodamas sportavai, lankei savigynos imtynių treniruotes, Melburno olimpinių vasaros žaidynių sportinio ėjimo 20 km rungties sidabro medalininkas Antanas Mikėnas pranašavo tau gerą 1500 m distancijos bėgiko ateitį, o tu dabar keli baltą vėliavą? Ne vyras tu – skuduras. Ir atsitiesti jėgų radau. Visiškai kitaip nušvito pasaulis. Pakvietė dirbti į vieną verslo laikraštį, priėmė į Lietuvos rašytojų sąjungą.

Panašiai teko sunkiai kovoti su dar viena mano yda – rūkymu. Dūmą kaip garvežys traukiau ilgiau nei 37 metus. Mesti rūkyti padėjo vadinamasis šviesus pavydas. Mano žmonos Birutės tėvas Antanas nutarė atsisakyti dūmo nuo pirmos Velykų dienos. Tai buvo jo dovana didelei metų šventei ir savo šeimai. Metė iš karto, kaip kirviu nukirto. O kodėl ir man nepabandžius? Nors nelabai tikėjau, kad pavyks. Dvi savaites kankinausi, sienomis laipiojau, namie turėdamas du neatplėštus „Kastyčio“ pakelius. Prieidavau prie jų, pauostydavau, garsiai pakeiksnodavau. Jau penkti metai, kaip atsisakiau dūmo. Nuo 2002-ųjų liepos pradžios kvėpuoju švariais plaučiais.

Pasaulis klimpsta į turto liūną, pinigai užgožia kilnius dalykus. Ar dar yra jėgų, gebančių tai pakeisti?

Menininkai, intelektualai turėtų aktyviau įsikišti, tačiau jie dažniausiai tyli. Tik Jonas Mikelinskas, Eugenijus Ignatavičius, dar vienas kitas atvirai, sąžiningai rašo apie bjaurią ydą.

Kokie meno žmonės tau kelia pagarbą?

Vienas jų – profesorius Donatas Sauka, universitete man dėstęs tautosaką. Per egzaminą aš padainavau, koja mušdamas taktą. Jis tada man penketą suraitė. Sutikęs gatvėje, klausdavo: „Rūstus poete, kodėl neini į paskaitas?“ Iki šiandien nežinau, kodėl aš dėstytojui atrodžiau rūstus. Profesoriaus sūnus tapytojas Šarūnas Sauka, įsikūręs Dusetose, irgi itin šviesi ir talentinga asmenybė. Man artima Jono Strielkūno kūryba. Žaviuosi Antano Miškinio, Algirdo Verbos, Jono Juškaičio, Joanos Danutės Žilaitytės, Aldonos Elenos Puišytės eilėmis.

Kaip dabar, Vladai, gyveni, apie ką svajoji?

Viliuosi išleisti savo recenzijų knygą. Esu laimingas, nes turiu gerą žmoną Birutę. Jai už daug ką esu dėkingas. Ji – fotografė, domisi menu, labai supratinga ir nuoširdi.

Ačiū, Vladai, kad toks esi.

Kalbėjosi Bronius VERTELKA

Kazitiškis, Ignalinos rajonas

© 2006 „XXI amžius“