Pirmasis puslapis
Atmintis
Darbai
Istorijos vingiai
Krikščionybė
    ir pasaulis
Kultūra
Lietuva
Nuomonės
Pasaulis
Susitikimai
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai

Akrostichai M.Valančiui ir A.Baranauskui

Vytautas BAGDONAS

Vyskupai Motiejus Valančius ir Antanas Baranauskas

Neseniai vartydamas 1929 metais Lietuvos universiteto Humanitarinių mokslų fakulteto išleistą leidinį „Vaižganto Raštai, XIII tomas. Mūsų literatūros istorijai. Šeštas būrys veikėjų. Beletristai“ užtikau įdomius akrostichus, skirtus rašytojui, Žemaičių vyskupui Motiejui Valančiui ir kunigui poetui Antanui Baranauskui.

Akrostichas (graikiškai akrostichon – kraštutinė eilutė) – eiliuotas kūrinys, parašytas taip, kad pirmosios eilučių raidės sudarytų kokio nors asmens vardą, pavardę, žodį arba ištisą frazę. Skaitant nuo viršaus į apačią, galima perskaityti į eiliuotą kūrinį įkomponuotą žodį ar posakį.

Rašytojas Kauno Vytauto Didžiojo bažnyčios rektorius kan. Juozas Tumas-Vaižgantas Kauno universiteto studentams dėstė lietuvių literatūros kursą, jam buvo suteiktas Vytauto Didžiojo universiteto lietuvių literatūros garbės daktaro vardas.

Vaižgantas buvo parengęs daugybę paskaitų apie mūsų šalies rašytojus, jo dėka studentai sužinodavo netgi ir apie mažai žinomus, lietuvių literatūrai ne per daugiausia nusipelniusius kūrėjus. Vaižgantas sugebėdavo taip įdomiai ir išraiškingai pateikti savo skaitomą dalyką, kad pasiklausyti jo paskaitų suplaukdavo būriai studentų, auditorijos tiesiog lūždavo nuo žmonių gausos. O Humanitarinių mokslų fakultetas tą Vaižganto surinktą medžiagą apie rašytojus leisdavo atskiromis knygomis serija „Mūsų literatūros istorijai“. Tos knygos dar buvo suskirstytos į atskiras dalis ir vadinosi: „Pirmas būrys veikėjų“, „Antras būrys veikėjų“, „Trečias būrys veikėjų“, „Ketvirtas būrys veikėjų“, „Penktas būrys veikėjų“, „Šeštas būrys veikėjų“, „Sekmas būrys veikėjų“. Atskiruose leidiniuose visuomenė galėjo susipažinti su beletristais, publicistais, aušrininkais, romantikais ir pan.

Taigi Vaižganto „Raštų“ XIII tome, skirtame „Šeštam būriui veikėjų“ – beletristams, papasakota ir apie kunigą poetą Antaną Bartkevičių (1835-1894). Jis gimė 1835 metais bajorų Klemenso Bartkevičiaus ir Onos Vaitkevičiūtės šeimoje, tėvų nuomotame dvarelyje Eržvilko parapijoje, Žemaitijoje. Augo Šiaulėnų parapijoje, kur tėvas komisoriumi tarnavo maršalkai Šemiotui. Užbaigus mokslus kunigų seminarijoje, teko kunigauti Žagarėje, Šiauliuose, net 22 metus klebonavo Šakynoje ir devynerius metus Joniškėlyje, kur ir mirė 1894 m. liepos 11 d.

Kun. A.Bartkevičius daug pasitarnavo lietuvybės puoselėjimui, ne kartą konfliktavo su carinės Rusijos valdžios atstovais gindamas lietuvių tautos interesus. Lietuviškos spaudos draudimo laikotarpiu palaikė ryšius su knygnešiais, pats platino draudžiamą literatūrą. Tiktai, pasak Vaižganto, iš knygnešių reikalavo, kad šie neplatintų „bedieviškų leidinių“. Aptikęs tokius nekatalikiškus leidinius, jis knygnešius bardavo, o katalikiško pobūdžio knygas kunigas dalijo parapijiečiams veltui. Patsai rinko pinigus lietuviškoms knygoms leisti, susirašinėjo su ištremtais už draudžiamos lietuviškos literatūros platinimą ar prijautimą 1863 metų sukilimui kunigais.

Nors buvo kilęs iš bajorų ir šeimoje „paveldėjęs daug lenkiškos kultūros“, kunigas A.Bartkevičius rodė pagarbą Lietuvai, lietuvių kalbai, Dievo žodį bažnyčiose irgi skelbė tik lietuviškai.

Jis bendravo ir susirašinėjo su vyskupu Motiejumi Valančiumi, nuoširdžiai draugavo su Kauno kunigų seminarijoje lietuvių kalbą dėsčiusiu kunigu ir poetu Antanu Baranausku bei kitais dvasininkais. Vaižgantas pastebi, kad vyskupas A.Baranauskas buvo gana dažnas kun. A.Bartkevičiaus svečias. Turėdamas kūrėjo gyslelę, jis net eilėmis apdainavo vyskupo viešnages. O ir A.Baranauskas savo draugui negailėjo liaupsių, padėkos žodžių. Abu Antanai susirašinėjo ir tuo metu, kai anykštėnas A.Baranauskas tapo Žemaičių pavyskupiu (nuo 1884 m.). Deja, pasveikinti savojo draugo, paskyrus jį Seinų vyskupu, kun. A.Bartkevičius jau nebeturėjo galimybės – A.Baranauskas Seinų vyskupu tapo 1897 metais, o kun. A.Bartkevičius mirė 1894-aisiais.

Vaižgantas cituoja vieną A.Baranausko laišką, rašytą kun. A.Bartkevičiui, apgailestaudamas, kad nežinia kodėl nuplėšta data. Laiškas rašytas lenkiškai, A.Baranauskas pasirašo: „Twoj... Antoni Baranowski“. Kun. A.Bartkevičius sukūrė ir padovanojo akrostichą, skirtą žemaičių vyskupui M.Valančiui, kuris parašytas 1872 m. sausio 20 d:

Žemaičių vyskupui

Akrostiks

(Gaida kaip: „Wilija naszych strumieni“...)

V-iešpats mums davė malonų tėvelį,

O vardas Jo didis dėl Bažnyčios;

L-ai tik žemaičiai sergst dorybės kelį,

O balso klauso piemens avinyčios.

N-iekuomet nekris, bet vaikščiuos šviesybėj,

C-zionaj tarp savęs gyvens vis vienybėje;

Z-okoną Dievo ves su darbais doriai:

A-mžius ant svieto praeis jiems padoriai.

U-ž Tėvą mūsų melstis nepaliaukim,

S-iųskim prie Dievo širdingąjį ačiū,

K-ad tokios loskos iš dangaus sulaukėm,

J-og Apaštalą turim iš Žemaičių.

S-augok Jį, Dieve, nuog kožnos nelaimes,

V-esk keliu Tavo švento tarnavimo,

Y-dant galėtų mus mokyt be baimės

S-zventą užturėt mūsiep Tikėjimą,

K-aip lig šiolei su Petru vienybėj

U-žlaikai skaisčiai Tavo avinyčią,

P-riduok mums drausmės gyventi dorybėj,

S-augotis bloga ir mylėt Bažnyčią.

Pirmosios teksto raidės iš viršaus į apačią sudaro žodžius: Volonczauskis Vyskups. Kada buvo sukurtas akrostichas A.Baranauskui, neaišku, nes data nenurodyta. Cituojame šį kūrinį:

Kunigui Baranauskui ant paminklo aplankyme mūsų šalies

Akrostiks

B-ūk šlovinta mums, Lietuva!

A-nykščiai, džiaukitės vienybėj,

R-aštas sūnaus nepražuvo, –

A-nt svieto tebežyd grožybėj!

N-epažeiskit mūsų šalies,

O nežinant, nekalbėkit!

V-iešpats duoda visiems dalis,

S-zlovint Aną tik skubėkit,

K-ad yra svietui malonus

I-r Lietuvoj gimęs sūnus.

Pirmosios raidės iš viršaus į apačią sudaro žodį Baranovski. (Tai A.Baranausko pavardė lenkiškai.)

Vaižgantas savo „Raštuose“ pateikia keletą kun. A.Bartkevičiaus kūrinių ir dar priduria, kad kai ką dar įdėjęs ir į „Tėvynės sargo“ 1899 metų numerius.

„...Iš viso šitie pavyzdžiai bene bus patys geriausi Antano Bartkevičiaus kūriniai. Juos ir A.Baranauskas, matyt, neaukštai vertino, nors ir nebaidė autoriaus nuo Mūzos“, – apibendrindamas dviejų kunigų, dviejų poetų draugystę teigė J.Tumas-Vaižgantas.

Juk įdomu nupūsti laiko dulkes nuo šių tekstų ir nors trumpam persikelti į praėjusių amžių gelmes!

© 2006 „XXI amžius“