|
Motiejus Valančius Kaune
Marytė Gustainienė,
Kauno Aušros gimnazijos
lietuvių kalbos mokytoja metodininkė
Maironis, Vaižgantas, Adomas Mickevičius tai vardai, kuriuos minime, kai norime pabrėžti, kokios asmenybės svarbios Kauno kultūrai. Tarp jų minėtinas ir Motiejus Valančius. Šis vardas daugumai siejamas su blaivybės sąjūdžio idėjomis, daraktorinėmis mokyklomis, knygnešių nueitomis golgotomis, su nuotaikingąja Palangos Juzės istorija. Kauno senamiestyje gatvė pavadinta M.Valančiaus vardu, šalia Kunigų seminarijos pastatytas paminklas didžiajam žemaičių šviesuoliui.
Taigi daugiau apie šią nepaprastą asmenybę buvo galima sužinoti dalyvaujant Kauno pedagogų kvalifikacijos centro projekte Iš praeities į dabartį. Neetatinė gidė Elena Graudinienė labai įdomiai ir nuoširdžiai pradėjo ekskursiją po senamiestį: Motiejus Valančius Kaune. Ji nukreipė ekskursijos dalyvių žvilgsnius į jau pageltusį Kauno pilies slėnį, tebemarguliuojantį nuo vėjo nešamų lapų liūdesio, dar tebegairinamą paskutinių rudeniškos saulės spindulių. Čia vaikštinėjo ir paliko savo pėdas, giliai įmintas, Maironis, A.Mickevičius, Vaižgantas, pro šią vietą į kunigų seminariją skubėjo ir M.Valančius.
Ekskursijos dalyviai kauniečiai moksleiviai iš Ąžuolo vidurinės mokyklos, Aušros gimnazijos jaunieji literatai, mokytojai, pavieniai lankytojai. Aukščiausios kvalifikacijos gidė E. Graudinienė pasakojimą pradėjo nuo įžymaus žmogaus biografijos. Dar kartą prisiminta, kad didysis lietuvių tautos švietėjas ir kultūros puoselėtojas M.Valančius gimė 1801 metais netoli Salantų (Kretingos r.) esančiame Nasrėnų kaime. Studijų laikais pasižymėjo dideliais gabumais, išmintimi ir darbštumu. 1828 metais Vilniaus Katedroje įšventintas į kunigus. Šviesi asmenybė atkreipė Bažnyčios vadovybės dėmesį. Taigi tęsėsi jo veikla: profesoriavo Vilniaus dvasinėje akademijoje, buvo Varnių kunigų seminarijos rektorius, o 1849 metais Neapolyje (Italija) buvo įšventintas į vyskupus, vadovavo Žemaičių vyskupijai. Lietuvių kalbos uždraudimas, šviesių asmenybių persekiojimas pasuko M.Valančiaus kelią į Kauną. Čia jis ir liko amžinai (palaidotas Arkikatedroje Bazilikoje).
Einant gatvele kunigų seminarijos link, gidė E.Graudinienė išsamiai papasakojo apie švietėjišką M.Valančiaus veiklą Kaune, apie jo pradėtą kovą su girtavimu, skelbtas blaivybės idėjas. Nepamirštama, kad ir pats vyskupas rašė dvasinio ir religinio turinio knygas, skatino kitus apsišvietusius žmones rašyti gimtąja kalba. Plačiai po žmones pasklido Palangos Juzė, Antanas Tretininkas, Vaikų knygelė, Paaugusių žmonių knygelė. Jo švietimo idėjos plačiai paplito ir tuomečiame Kaune. Nors vietiniai caro valdžios pareigūnai saugojo, kad vyskupas kuo mažiau palaikytų ryšį su paprastais žmonėmis, tačiau M.Valančius netapo kaliniu, kaip to norėjo caro valdžia, bet ir toliau buvo kovotojas. Jis rūpinosi draudžiamų knygų spausdinimu ir jų platinimu. Vyskupas įsakė kunigams mokyti vaikus bažnyčiose ir reikalauti iš tėvų, kad vaikai, eidami pirmosios išpažinties, būtinai mokėtų skaityti. Tėvai patys mokė vaikus namie arba samdydavo vadinamuosius daraktorius, kurie mokė vaikus abėcėlės.
Gyvendamas Kaune M.Valančius ilgėjosi tų vietų ir žmonių, tarp kurių kažkada gyveno, bendravo. Tankiai su sermėga apsivilkusi vaikščioja tikra išmintis, skaitome vienoje iš Palangos Juzėje jo užrašytų senos liaudies išminties fragmentų. Šie žodžiai apie paprastą kaimo žmogų. Tačiau labai tinka ir jam, Žemaičių vyskupui. Savo paprastumu, nuoširdumu jis traukė žmones, leido bendrauti su ganytoju labai paprastai.
Kauno kunigų seminarijoje klierikas ekskursantams papasakojo apie studijas, laisvalaikį, kunigams būdingų disciplinų laikymąsi. Moksleiviai žavėjosi pačia seminarijos aplinka, užsuko pasižvalgyti į Švč. Trejybės bažnyčią (čia pamaldoms renkasi klierikai, kunigai, o sekmadienio šv. Mišiose dalyvauja ir parapijiečiai).
Kauno Arkikatedroje gidė E.Graudinienė dar papasakojo apie M.Valančiaus asmenybę, parodė vaizdinę medžiagą. Moksleiviai nežinojo, kad, turėdamas iškalbos talentą, pasižymėjęs rišlia ir vaizdinga kalba, M.Valančius neteko balso. Carinės valdžios dar gerokai prieš tai jis, kaip vyskupas, buvo prašęs skirti padėjėją, bet tai nebuvo padaryta, tad jau ir sunkiai sirgdamas vyskupas toliau atlikinėjo apeigas. Ganytojas mirė 1875 m. gegužės 17 d. Palaidotas Kauno Arkikatedroje Bazilikoje. Ekskursijos dalyviai galėjo nusileisti į Arkikatedros rūsį ir pažiūrėti, kur palaidotas M.Valančius.
Paskutinė vieta, kur susirinko ekskursijos dalyviai tai Kardinolo Vincento Sladkevičiaus butas-muziejus. Jo vedėja Irena Petraitienė, ilgus metus bendravusi su kardinolu, mačiusi, kaip toks šviesus žmogus atsiskyrė su gyvenimu ir išėjo amžinybėn, išsamiai papasakojo apie jo gyvenimą, asmenybę. Susirinkusieji žavėjosi paveikslais, kardinolo drabužiais, paprastu buto apstatymu. Visi sugiedojo giesmę Marija, Marija....
Ekskursantai sužinojo, kad M. Valančius yra dvasios žadintojas iš praeities, o kardinolas V.Sladkevičius jo darbą tęsė. Dvasios šviesa ryški. Kai tik žmonės pasirenka šviesos kelią, jie jau ir eina juo, tik vis dar reikia stiprios dvasios ganytojo rankos. Džiugu, kad tokių šviesuolių atsirado Lietuvoje. Jie jungia praeitį su dabartimi.
© 2006 XXI amžius
|