Pirmasis puslapis
Aktualijos
Darbai
Gimtasis kraštas
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Mums rašo
Nuomonės
Ora et labora
Pasaulis
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai

Lietuvos Lurdas

Deni MUCHAMADAS

Veprių Švč. Mergelės Marijos Rožančinės bažnyčia

(Pabaiga. Pradžia Nr. 90)

Prie pat miestelio glūdi ežeras, apsuptas vaizdingų miškų. Ežeras gėlo vandens, vietomis labai gilus. Jo vanduo labai švarus, tą įrodo gausiai augančios ir žydinčios vandens lelijos, kurios nemėgsta užteršto vandens. Jame gausu įvairių net ir verslinių rūšių žuvų.

Ežere plauko daug įvairių ančių. Visą šį grožį dar papildo pora gulbių nebylių. Gulbės vietinės, čia gyvena jau daugelį metų ir iš ežero veja visas kitas gentaines, net ir užaugusius savo vaikus. Niekada nebūčiau pagalvojęs, kad šie nuostabūs paukščiai gali turėti tokių savininkiškų instinktų, kokie paprastai būdingi žmonėms. Dar įdomu, kad ežeras yra dirbtinis. Daug dešimtmečių valstiečiai rausė žemę vienoje vietoje ir vežimais pervežinėjo į kitą, taip supylę krantų šlaitus.

Toliau važiuojant nuo dvaro, kelias suka į pietus. Ir čia kaip tik stovi nedidelis plytų bokštelis, o jo šone – durys su spyna. Pro bokštelio sieną išvestas metalinis vamzdis, iš kurio stipria srove liejasi tyras, švarus vanduo. Tas vanduo dar ir labai skanus. Šio vandens mėginiai nuvežti patikrinti į respublikinę agrocheminių tyrimų laboratoriją. Tyrimai parodė, kad šio šaltinio vanduo ne tik tinkamas gerti, bet jį galima vartoti ir kaip gydymo bei tonizavimo priemonę. Jei būtų mano valia, čia iš paprastų lauko akmenų būtų sumūryta grota, pastatyta gražiosios Dievo Motinos statula, ir tegu visų labui trykšta Dievo malonių teikiantis šaltinis.

Toliau kelias suka jau į rytus pro ežerą, palei laukus ir pievas, tiesiai į senąjį Veprių mišką. Laimė, ėmus siautėti prichvatizacijai, naujasis miško savininkas nesivaikė trumpalaikės naudos ir jo neiškirto. Lietuvos miškų negalima kirsti pramoniniais tikslais, nes jie saugo vandens telkinius ir apskritai visą krašto gamtą. Išnaikinus šiuos miškus, gamtą ištiktų katastrofa: kiltų sausra arba neįprasti, ilgai besitęsiantys lietūs. Dirva užpelkėtų, derlius nesubręstų arba žūtų, plistų gyvulių ir net žmonių ligos, pagaliau išvis pasikeistų klimatas, ir ne į gera. Štai vokiečiai irgi turi savo miškų, bet jų nekerta, o nebrangiai perka medieną iš lietuvių.

Kelias suka pro miško savininko namus. Nemažas dviaukštis pastatas stovi prie miško tvenkinuko, jame žydi vandens lelijos.

Važiuodami mišku, tai šen, tai ten pakelėje aptinkame iš akmens ir plytų sumūrytus koplytstulpius. Juose už stiklo įdėtos vietinių meistrų pagamintos šventųjų statulėlės. Vienoje vietoje išlipau iš automobilio ir kiek paėjau keliu. Jau daugelį metų mane kamuoja lėtinis reumatas, kurį įgijau Vidurinėje Azijoje per deportaciją, dar Stalino laikais, tolimoje ir alkanoje vaikystėje. Ir galiu prisiekti, mano kojos maloniai sušilo, pajutau kažkokius šiurpuliukus. Tikrai tai šventa vieta, ne kitaip.

Tą patį Lietuvoje esu pajutęs tik vieną kartą – tai Kaune, Senamiestyje. Tada žengiau žingsnį nuo asfalto ant grindinio – ir aiškiai pajutau energiją, kurią skleidė tie kelių šimtmečių senumo akmenys. Tąkart su manim buvo mano advokatas Juozas, kuris man yra daug padėjęs. Aš jo paklausiau: „Jauti?“. – „Ką?“ – nesuprato jis. „Energiją, kuri sklinda nuo grindinio“. Jis žengtelėjo ant šaligatvio, paskui vėl atsistojo ant grindinio ir tada linktelėjo galva. „Visą gyvenimą gyvenu šiame mieste ir niekas man apie tai nėra sakęs, aš pats irgi niekada to nejutau“. – „Tai todėl, kad nekreipei į tai dėmesio ir dar todėl, kad tai ypatinga vieta, gal netgi šventa“, – atsakiau jam. Juozas atlaidžiai šyptelėjo.

Kelias priartėjo prie kaimo kapinių. Pirmiausia į akis krito šalia jų esantis betoninis bareljefas. Jau matyti ir Veprių bažnyčia, vadinasi, Kryžiaus keliu apsukome visą ratą. Kadaise prie šių stočių žmonės yra matę Dievo Motiną. Bareljefas vaizduoja Leonardo da Vinčio „Paskutinę vakarienę“. Bareljefo kūrėjas – tikrai talentingas žmogus, V.Žentelis, nes bet kas jame nesunkiai gali atpažinti Išganytojo figūrą tarp kitų dvylikos apaštalų. Pačios kapinės, kaip ir visur Lietuvoje, labai tvarkingos. Į akis tuoj krinta didelis žmogaus biustas, pastatytas netoli kapinių vartų (autorius – Viktoras Žentelis).

„Čia ilsisi žmogus, kurios asmenybė ir darbai nebus pamiršti dėkingų ainių“. Iš tiesų, šie ant paminklo užrašyti žodžiai atitinka tikrovę. Mokytojas Jonas Jurkūnas garsėjo savo gerais darbais visoje Lietuvoje. Paminklas nutašytas talentingo meistro iš gelsvo akmens. Kiek toliau, šiauriniame kapinių pakraštyje, prie kapo palinkusi bronzinė moters statula. Jos figūra mane pakerėjo ne tik tuo, kad yra graži, bet ir tuo, kad puikiai veidu ir visu kūnu išreiškė didelį liūdesį. Aišku, kapinėse buvo ir daugiau puikių paminklų, bet dėl laiko stokos nespėjau jų apžiūrėti.

Pasakojama, kad netoli kapinių yra senovinės pilies liekanos. Ten kadaise glaudėsi Jogailos kariai, vėliau sunaikinti Vytauto Didžiojo pulkų. Nemalonus faktas – lietuvius sunaikino lietuviai, bet po tiek amžių sunku spręsti, kas teisus, o kas ne. Pagaliau vargu ar turime tokią teisę. Tegu juos teisia Dievas.

Veprių kraštotyros muziejuje, kuriam vadovauja Jonas Žentelis, surinkti įvairūs buities rakandai, daiktai, kuriais anksčiau naudosi šių vietų žmonės. Nepaisant visų negandų, kurios buvo užpuolusios šį kraštą, eksponatai yra gana gerai išsilaikę, todėl mandagus ir besišypsantis gidas, vietinis vepriškis, gali parodyti, kaip tie šimtmečių senumo padargai veikė. Senieji gyventojai iš ankstesnės valdžios patyrė daug neteisybės, bet jų širdys nesurambėjo, ir jie gali apie tą praeitį pasakoti su atlaidžia šypsena. Svarbiausia, į mus, priverstinius emigrantus iš tolimos, su didžiule ir negailestinga Rusijos kariuomene kovojančios Čečėnijos, jie žiūri su gailesčiu ir atidumu. Ir už tai jiems didelis dėkui.

Vakarop važiuojame maudytis į Veprių ežerą. Visą dieną buvo karšta, ir nors saulė jau leidosi, bet oras niekaip nevėso. Surengėme nedidelę iškylą su arbūzu ir šampanu, paskui visi sušokome į vėsų ežero vandenį. Vanduo gaivino, švelniai glostė.

Saulė jau leidosi; didelis raudonas skritulys tarsi gulėjo ant ežero paviršiaus. Staiga kažkas tamsus, sidabro spalvos, išniro iš ežero gelmių, iššoko iš vandens ir triukšmingai vėl paniro. Saulės atvaizdas sudužo į tūkstančius mažų auksaspalvių skeveldrų, į visas puses nuvilnijo raibuliai. „Kas čia toks?“ – nejučia sušukau. „A, ten, – atlaidžiai metė vietinis. – Šeimininkės pasirodė. Tai senos dumbliais apaugusios lydekos, tokių šiame ežere yra keletas. Kai kurios net dviejų metrų ilgumo. Žvejai ne kartą jas yra matę. Dabar paaugo mailius, tai tos pabaisos ir gainioja mailių po visą ežerą“.

Lieknos, aukštos pušys ir šimtamečiai ąžuolai pakerėti žvelgė į veidrodinį ežero paviršių, visa gamta tarsi pavargusi rimo ir ruošėsi nakčiai; dar viena diena sėkmingai baigėsi, ir mums jau laikas važiuoti. Mintimis atsisveikinu su šiuo nuostabiu kraštu, kuris man ir mano bendrakeleiviams suteikė malonių ir nepamirštamų akimirkų, bylojančių apie visą mūsų būtį.

Apie Vepriuose esantį Kryžiaus kelią esu girdėjęs keletą pasakojimų. Aš noriu papasakoti tą, kuris man pasirodė romantiškesnis, įdomesnis, intriguojantis ir labiausiai atitinkantis tikrovę.

Prieš Antrąjį pasaulinį karą, tuomet dar nepriklausomos Lietuvos laikais, Vepriuose gyveno mergina, vardu Birutė. Dar vaikystėje ji liko viena, nes mirė jos abu tėvai, žuvo per kažkokį nelaimingą atsitikimą. Kadangi nebuvo likę jokių jos giminaičių, kurie galėtų ja pasirūpinti, nelaimingoji Birutė išaugo labai uždara ir netvarkinga.

Apibrizgusi, nešvari suknelė, nešukuoti ir susivėlę plaukai, tikras kaltūnas, numinti ir purvini batai – visa jos išvaizda buvo atstumianti ir nemaloni. Jos namai kadaise matė ir geresnių laikų, o dabar buvo visai apleisti, apšepę, stoge kai kur trūko čerpių. Net krašto gamta šių namų šeimininkei dažnai sukeldavo nemalonumų, pro kiaurą stogą lyjant varvėjo vanduo, o pati Birutė negalėjo nei savimi pasirūpinti, nei tinkamai prižiūrėti namų. O kadangi ji nebuvo per daug aiškaus proto ir neturėjo jokių Dievo duotų gabumų, tai aplinkiniai stengėsi jos tiesiog nepastebėti. Galiausiai žmonės išvis pamiršo, kiek jai metų, pamiršo netgi jos tėvų vardus.

Kaip ir iš ko ji gyveno, apskritai kaip ji tiek išgyveno, niekas net negalėjo suprasti, bet niekam tai per daug ir nerūpėjo. Ji tarsi kokia beprotė klajodavo po Veprių mišką, ją dažnai matydavo pačiose gūdžiausiose girios vietose vienui vieną, bet ką tu jai, tokiai ne viso proto, padarysi. Žodžiu, jos elgesys jau nestebino padorių ir protingų vietos gyventojų.

Bet kartą ji, švari ir tvarkingai apsirengusi, atėjo pas kunigą išpažinties į Veprių bažnyčią. Vietiniai labai nustebo pamatę, kaip pasikeitė ta vargšė. Per miestelį nuėjo gandai, vienas už kitą įdomesni. Kalbėjo, kad ji miestelio apylinkėse radusi Dievo kelius, ir tais keliais ją vedusi pati Dievo Motina, spindinti, nežemiškais apdarais. Ėjusi ji tais keliais daug kartų. Ir kas kartą jos protas vis aiškėjo ir aiškėjo, kol galiausiai ji viską ėmė kuo geriausiai suprasti. Dabar jau žmonės pamatė, kokia ji patraukli, kad yra jauna mergina, tinkanti tekėti ir netgi turinti kraitį. Pagal vietos savivaldos teisę jai priklausė nemažas gabalas tėvų žemės ir nemažas plotas miško su greta plytinčia pieva. Tolimoje, vakarinėje Veprių ežero pakrantėje nelauktai ištryško tyro, geriamo vandens šaltinis, ir tas vanduo pasirodė turįs gydomųjų galių. Šio nepaprasto vandens dėka Birutė ir gavo Dievo malonę. Ir iki šių dienų visi norintieji gali gerti tą vandenį ir juo gydytis.

Tuo metu gretimame sodžiuje gyveno toks jaunuolis, vardu Jonas. Jį visi laikė nevykėliu, nes jis neturėjo įtakingų giminių, galinčių jį užtarti. Jis, galima sakyti, neturėjo jokio turto, taigi buvo prastas jaunikis, ir vietinės merginos į jį visai nekreipė dėmesio.

Kartą viename linksmame derliaus pabaigtuvių vakarėlyje, kai jaunimas šoko ir dainavo, Jonas ir Birutė susitiko. Tarp jų tarsi perbėgo kibirkštėlė ir jiedu pamilo vienas kitą. Po kurio laiko iškėlė vestuves, ir per jungtuves ne vienas jaunas vepriškis tylomis apgailestavo, kad laiku nepastebėjo tokios puikios nuotakos ir ją prarado. Ji išties labai išgražėjo gavusi Dievo malonę. Po vestuvių, pardavę visą savo turtą, jaunieji kažkur visam laikui išvažiavo, gal net į pačią Ameriką. Jie taip padarė, nes norėjo savo naują gyvenimą pradėti tarp žmonių, kurie nieko nežino apie sunkią ir niūrią jų vaikystę ir jaunystę. Gali būti, kad ten ir dabar gyvena ir klesti jų vaikai ir vaikaičiai.

Gana greitai po šių, rodos, niekuo neypatingų įvykių prasidėjo Antrasis pasaulinis karas, sukėlęs katastrofiškų pasekmių ir pražudęs daugybę žmonių. Lietuvoje šis karas pamažu peraugo į tautos laisvės kovą, pasipriešinimo nusikalstamai, šėtoniškai SSRS valdžiai kovą. Maža lietuvių tauta nesiliovė kovojusi su komunistiniu monstru. Kol galiausiai devintojo dešimtmečio pabaigoje SSRS – milžinas molinėmis kojomis, kurį palaikė tik nusikalstamas specialiųjų tarnybų žiaurumas ir didžiulė kariuomenė, griuvo paveiktas susiklosčiusių aplinkybių.

Lietuva vėl tapo nepriklausoma valstybe, pripažįstama tarptautiniu mastu. O vepriškiai pagaliau prisiminė Birutės istoriją. Jie sutvarkė šaltinio vietą, Kryžiaus kelio stotis pažymėjo koplytstulpiais, kuriuose įstatė talentingų vietos meistrų skulptūras – šventųjų atvaizdus.

Kai pirmą kartą buvo einamas Kryžiaus kelias, tikintieji nešė šventųjų paveikslus, liturgines vėliavas. Ir ėjo visi Viešpaties kančios keliu. Ir giedojo „Hosana“ dangaus Tėvui ir mūsų Kūrėjui – „Aleliuja, aleliuja“. Garbė Tau, Viešpatie gailestingas, duok mums ramybės ir kantrybės, sustiprink mūsų tikėjimą. Atleisk mums mūsų sunkias nuodėmes. Laimink mus geriems, Tau patinkantiems darbams ir siekiams... Ir kiekvienas eidamas matė dievišką šviesą kelyje To, kuris dėl visos kaimenės išgelbėjimo užnešė į Golgotos kalną savo sunkų kryžių.

Tiesa, niekas nesigyrė, kad matė moterį nežemišku apdaru, ir pamatyti buvo ne visiems skirta. Tuo tarpu neįtikėtinai malonią, neįprastą šviesą, tarsi vedančią tolyn, matė daugelis, kartu visame kūne buvo justi lengvumas, ir žingsniai buvo neįtikėtinai lengvi.

P. S. Prancūzijos Lurdas – katalikų šventovė, garsi visame pasaulyje, o maloningas veikimas tos vietos ir stebuklingo šaltinio vandens, nuo kurio išgijo ir išgyja nepagydomomis ligomis sergantys ligoniai, paliečia visus mirtinguosius, kad ir kokios jie būtų tautybės, rasės ir tikėjimo. Bet tas Lurdas – gerai prižiūrimas, puoselėjamas, tuo tarpu Vepriai dar laukia, kol Lietuvoje Bažnyčios tėvai ir turtingi verslo žmonės atkreips į juos dėmesį. Mano vaizduotę Veprių šventos vietos paveikė netgi daug stipriau negu nuostabioji Palanga, kurioje man teko neseniai lankytis. Aš drįstu tvirtinti, kad šios vietos Vepriuose yra paliestos Dievo malonės, būtent iš tiesų yra šventos. Aš pats tai pajutau visa savo esybe.

Iš rusų k. vertė
Nomeda MARTIŠIŪTĖ

© 2006 „XXI amžius“