Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Krikščionybė
    ir visuomenė
Kultūra
Lietuva
Memuarai
Nuomonės
Pasaulis
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai

Gyvenimo vingiuose

Juozas Keliuotis apie Faustą Kiršą

(Tęsinys. Pradžia Nr. 76, 78, 82, 84)

1933 m. Faustas Kirša parašo ištisą etiudą apie poeto Motiejaus Gustaičio kūrinius, kuris spausdinamas net per tris „Naujosios Romuvos“ numerius, bet kažkodėl jo nebaigia. Čia jis Gustaitį labai aukštai vertina kaip poetą ir kaip mokslininką, ir kaip taurų, dorą ir kuklų žmogų. Čia jis aiškiai prisipažįsta, jog M.Gustaitis jam labai artimas ir brangus, jam teikęs daug įkvėpimo ir daręs įtakos. Abu šiuos poetus sieja simbolizmas ir intelektualinė lyrika. Abu jie žengia tuo pačiu poezijos keliu. Tais pačiais metais specialiame Vaižgantui skirtame numeryje jis paskelbia straipsnį „Vaižganto darbo kelias“. Tai bene bus šedevras iš jo literatūrinių etiudų. Suglaustai ir sintetiškai apibūdina Vaižganto kūrybos ir veiklos kelią. Labai taikliai jį lygina su A.Vienožindžiu, A.Strazdeliu ir Stakele. Parašo jį su didele meile ir nuoširdžiu įkvėpimu.

1934 metais Faustas Kirša „Naujojoje Romuvoje“ paskelbia irgi du straipsnius, tai –„Dėl Vinco Kudirkos dalybų“, kuriame karštai polemizuoja su partijomis, norinčiomis Kudirką pasisavinti ir monopolizuoti, ir „Meno verpetuose“, kur iškelia Pauliaus Galaunės nuopelnus Lietuvos menui.

1935 metais Faustas Kirša „Naujojoje Romuvoje“ jau daug plačiau ir giliau pasireiškia. Čia jis paskelbia puikią savo paskaitą, skaitytą Pirmajame lietuviškos kultūros kongrese, „Naujosios Romuvos“ surengtame. Tai – „Lietuviško teatro gairės“, kur jis parodo gilų teatro meno išmanymą, kur sielojosi dėl mūsų teatro nukrypimų, kur tiesia gaires lietuviškajam teatrui. Straipsnyje „Stasys Šimkus“ suglaustai apibūdinama visa jo muzikinė veikla. Straipsnyje „Užmiršti žmonės“ atskleidžia įdomų lapą iš mūsų literatūros ir kultūros istorijos. Dviem publicistiniais straipsniais – „Žmonių beieškant“ ir „Užsienio lietuvių kongresas“ Faustas Kirša pareiškia savo nuoširdžią meilę lietuvių liaudžiai, skausmingą pasipiktinimą šviesuomenės suegoistėjimu ir nutolimu nuo liaudies ir savo gilią išmintį, tautai nustatant ateities gaires. Šie straipsniai parodo Kiršą turint ir pirmaeilio publicisto gabumų. Bet 1936, 1937, 1938 ir 1939 metais F.Kirša „Naujajai Romuvai“ neparašo nė vieno straipsnio, neturi sąlygų savo publicistiniam talentui plėtoti: tuo metu jis rašo tik eilėraščius ir nemažai jų spausdino „Naujojoje Romuvoje“.

Šia proga tenka pabrėžti, jog daugiausia J.Tumo-Vaižganto ir Vydūno, J.A.Herbačiausko ir Fausto Kiršos, J.Vienožinskio ir Pauliaus Galaunės, Stasio Šimkaus ir Kazio Banaičio, dr. Kazio Pakšto ir dr. J.Puzino dėka lietuviškos kultūros ugdymas ir kova su viskuo, kas kliudė jai atsiskleisti, pasidarė svarbiausiu „Naujosios Romuvos“ rūpesčiu ir tikslu. Šių didžiųjų lietuviškos kultūros kūrėjų įkvėptas, aš 1934 m. sugalvojau sušaukti Pirmąjį lietuviškos kultūros kongresą ir jis įvyko 1935 m. balandžio mėnesį. Norėdamas šiam kongresui suteikti visuotinės, beveik ir valstybinės reikšmės, jį atidaryti pakviečiau Respublikos prezidentą Antaną Smetoną. Jam jį atidarius, kongreso mintys pasidarytų beveik privalomos visoms kultūros įstaigoms ir daugeliui kultūros veikėjų. Aš norėjau, kad lietuviškas kultūros sąjūdis kaip vėjas, kaip audra aplėktų visą Lietuvą, apimtų visas partijas, visus lietuvius ir visą lietuvių tautą išvaduotų nuo svetimų, žalingų įtakų, nuo tuščio kosmopolitizmo, miesčioniškumo ir sibaritizmo. Bet A.Smetona nesutiko šio kongreso atidaryti ir aiškiai pasakė kodėl:

– Lietuviškos kultūros ugdymo klausimu aš kitaip galvoju negu jūs, romuviečiai. Jūs manote, jog tik lietuviai turi kurti lietuviškąją kultūrą ir kelti jos lygį. O aš manau, jog lietuviškos kultūros lygiui pakelti reikia kviesti aukštesnės kultūros tautų atstovų. Istorija mus moko, jog tautos kultūra pakyla tik kitos, aukštesnės kultūros tautų veikiama ir padedama. Todėl atidarydamas jūsų kongresą aš būsiu priverstas iš anksto kritikuoti būsimųjų kongreso paskaitų mintis ir iš esmės pasisakyti prieš „Naujosios Romuvos“ skelbiamą lietuviškos kultūros ugdymo koncepciją. Tai būtų nelabai gražu. Tai būtų beveik skandalas. Aš nenorėčiau sukelti tokio skandalo, jūs turbūt irgi to nenorėtume. Tai ar nebūtų geriau, kad šį kongresą atidarytų tik švietimo ministras.

– Pone prezidente, žinoma, jokio skandalo aš nenorėčiau. Betgi ar romuviečiai kada nors pasisakė prieš teigiamą kitų kultūrų įtaką? Priešingai: mes atidžiai sekame kitų tautų kultūrinius laimėjimus ir stengiamės juos kūrybiškai pasisavinti.

Mes tik prieš vergišką svetimų kultūrų imitavimą, nes mes jau nenorime būti svetimųjų beždžionėmis arba nužemintais jų vergais. Mes norime drįsti būti laisvais ir originaliais. Norime pagaliau laisvai ir drąsiai pareikšti savo lietuviškąjį genijų. Juk jau šimtmečius mes vergavome svetimiesiems, dabar norime patys būti savo likimo viešpačiais, patys kurti savąją kultūrą ir nenorime, kad iš visur būtų kviečiami visokie nuo savo tautų atkritę klajūnai ir kad būtų jiems pavedama net vadovauti daugeliui mūsų kultūros sričių. Toks elgesys yra įžeidimas lietuvių tautos ir jos stūmimas į bergždų tuščią kosmopolitizmą.

– Aš dabar neturiu laiko įsitraukti į platesnes su jumis diskusijas: mano audiencijos laukia keli ministrai ir kelios visuomeninės delegacijos. Betgi jūs pats žinote, kaip aš rūpinuos lietuvių kalbos grynumu, kaip valdžia rūpinas sukaupti visus mūsų tautos praeities lobius, o jūs be paliovos ją kritikuojate. Jums vis per maža ir per maža.

– Pone prezidente, lietuvių kalbos ugdymas ir jos plėtojimas, mūsų praeities lobių kaupimas – tai dar ne viskas, tai tik pradžia. To galėjo pakakti „Aušros“ epochai, bet dabar mes jau norime pasauliui apsireikšti, kas mes, lietuviai, esame ir galime, norime pasaulyje suspindėti lietuviškiausiais, atseit originaliais, savitais, dar niekieno neregėtais kūriniais, nebenorime būti svetimųjų beždžionėmis ar vergais, norime būti visiškai laisvi ir savarankiški ir reikalaujame tam tinkamų sau sąlygų. Valstybė turi mums sudaryti palankiausias sąlygas lietuviškajam genijui atsiskleisti.

– Aš bijau, kad jūs dar daugiau norite?

– Pone prezidente, jūs tuo norite pasakyti, kad mes ir valdžios norime. Ne, mes valdžios nenorime: mes norime, kad valdžia padėtų, o ne trukdytų lietuviškajam genijui pasireikšti.

– Jūs pats matote – vos tik prasidėjo pokalbis, tuoj kilo ir diskusijos. O jei aš, atidarydamas jūsų kongresą, pakritikuočiau jūsų poziciją, tai kiltų karščiausios diskusijos, kurios nežinia kuo baigtųsi. Geriau jau bus, kad aš neatidarysiu jūsų kongreso.

– Pone prezidente, jei jau tokia jūsų valia, tai ką gi padarysi, tada leiskite su jumis atsisveikinti ir padėkoti už suteiktą audienciją.

– Viso gero! – taria prezidentas ir pakilęs paspaudžia ranką. Į audiencijų salę tuojau įeina užsienio reikalų ministras.

Iš prezidentūros aš išėjau sukrėstas ir nustebęs. Ligi šios audiencijos aš nežinojau, kad tautininkų vyriausias vadas toliau „Aušros“ programos nesiekia, kad tolimesni lietuvių tautos troškimai jam svetimi ir nesuprantami, kad jis galbūt yra dar susiaurinęs ir apribojęs ir „Aušros“ programą, nes siekia pats vienas savo rankose laikyti visos tautos likimą, tarytum lietuvių tauta būtų taip karštai kovojusi už savo laisvę tik tam, kad paskui patektų į vieno žmogaus vergiją, tarytum visa Lietuva būtų jo asmeninė nuosavybė, su kuria jis galėtų elgtis kaip jam patinka.

Po šios prezidento audiencijos dar atkakliau ir karščiau ėmiau rūpintis suorganizavimu šio lietuviškos kultūros kongreso, nes pajutau dar didesnį jo aktualumą ir reikalingumą. Dabar suvokiau, kad Lietuvoje plintąs sibaritinis kosmopolitizmas, išdidus ir niekinantis abejingumas viskam, kas lietuviška (lietuvių literatūra, lietuvių dailė, lietuvių muzika) yra pačių Valstybės vadų globojamas, palaikomas ir gal net ir skleidžiamas. Dabar supratau, kodėl į aukštąją valdančiąją visuomenę taip lengvai ir taip daug įsibrovė visokių perėjūnų, “bielogvardiečių“, net buvusio Kauno gubernatoriaus šeima, net įvairių mišrių lenkuojančių šeimų, semitiškos kilmės biznierių, o lietuviškos kultūros kūrėjai savo Tėvynėje blaškosi kaip našlaičiai. Dabar giliau supratau ir Fausto Kiršos rašomus „Pelenus“, jų kančią, jų skausmingą sarkazmą, jų pesimizmą.

Nežiūrint to viso, vis dar nepraradau vilties sušaukti lietuviškos kultūros kongresą, turintį valstybinės ir visatautinės reikšmės, o ne kaip izoliuotą, tik vienos srovės apraišką. Todėl nuvykau pas švietimo ministrą, profesorių J.Tonkūną ir jį paprašiau atidaryti kongresą. Profesorių J.Tonkūną pažinojau kaip sąžiningą, dorą mokslininką, ne kartą esu pas jį viešėjęs ir nakvojęs, kai jis buvo Dotnuvos žemės ūkio akademijos rektoriumi. Šis tiesiai, nuoširdžiai, beveik ciniškai atsakė:

- Aš gi esu agronomas, o ne humanitaras. Nieko neišmanau nei apie literatūrą, nei apie dailę, nei apie muziką, nei apie humanitarinius mokslus. Visiškai nesuvokiu jūsų lietuviškos kultūros problematikos ir nieko šiuo klausimu negaliu pasakyti. Aš galiu tik apie šūdą kalbėti, o jums turbūt tai būtų nelabai įdomu. Geriau bus, jei aš savo kultūros departamento direktorių įgaliosiu jūsų kongresą atidaryti.

Atsakas aiškus ir suprantamas. Aš ir nebandžiau poną ministrą įtikinti, kad jis pakeistų šį savo nusistatymą. Aš su juo sutikau, nes tai, ką jis pasakė, buvo akivaizdi tiesa. Aš tik pasakiau, jog kultūros reikalų departamento direktoriaus neprašysiu šio kongreso atidaryti, o susidarius tokiai būklei, aš pats jį atidarysiu. Man jau buvo visiškai aišku, jog valdžia nepageidauja šio kongreso, o jei jis vis dėlto įvyktų, tai nori jį sumenkinti, padaryti tik vienos srovės reiškiniu ir neleisti, kad jis apimtų visą tautą. Tautininkai bijo paskęsti šiame lietuviškos kultūros sąjūdyje, nenori, kad „Naujoji Romuva“ per daug įsigalėtų ir net juos pačius pagautų į savo idėjų akiratį.

Dabar Vidaus reikalų ministerijos paprašiau leidimo šiam kongresui sušaukti. Bet ši ministerija atsisakė tai padaryti. Tad bandoma smurto keliu užgniaužti šią kūrybinę iniciatyvą. Tad 1933 m. kongresas neįvyksta. Bet aš nenusileidžiu ir nenurimstu. Kompetentingų asmenų paprašiau paruošti visas jam reikalingas paskaitas (V.Mykolaičio-Putino, F.Kiršos, P.Galaunės, V.Jakūbėno, profesoriaus B.Čėsnio, K.Pakšto, P.Puzino, Z.Ivinskio ir kt.).

Vytauto Didžiojo universiteto senato paprašiau, kad ištisai savaitei kongresui užleistų didžiąją universiteto salę. Universitetas mielai sutinka. O Universitetas turi autonomiją – susirinkimams ruošti jam nereikalinga iš Vidaus reikalų ministerijos paprašyti leidimo. Tad lietuviškos kultūros kongresas įvyks ir be valdžios leidimo ir tokiom sąlygom jis bus prieš ją.

Tai sužinoję tautininkai paskubomis, tomis pačiomis dienomis ruošia savo lietuviškos kultūros kongresą. Jie žūtbūt nenori iš savo rankų išleisti vadovavimo lietuvių tautai, nori savo rankose išlaikyti „tautiškumo“ monopolį, kurį, jų nuomone, „Naujoji Romuva“ kėsinasi sau pasiglemžti. Jei jai tai pasisektų, tai liktų tuščiomis rankomis tyruose bestovį. Bet jiems ir tai nepasiseka. Jų paskubomis ir nelabai nuoširdžiai suruoštas kongresas nesulaukia jokio pasisekimo, neatkreipia platesnės visuomenės dėmesio, spaudoje nesulaukia jokio atgarsio, jo paskaitas lanko tik kelios dešimtys žmonių. O „Naujosios Romuvos“ Lietuviškos kultūros kongrese salė visada pilnutėlė, jo kiekviena paskaita plačiausiai visoje spaudoje komentuojama ir jos visos ištisai „Naujojoje Romuvoje“ paskelbiamos. Opozicijos dienraščiai, pajutę „Naujosios Romuvos“ konfliktą su valdžia, kongresui atskleidžia plačiausias skiltis. Ir oficiozas buvo priverstas apie jį nemažai rašyti. Tai buvo pirmas didelis lietuviškos kultūros kūrėjų laimėjimas. Ypač katalikai intelektualai ir net oficialūs Bažnyčios vadovai – vyskupai parodo šiam kongresui didelio palankumo ir laikinai pamiršta savo pretenzijas „Naujajai Romuvai“.

Tautininkai ieško progos „Naujajai Romuvai“ suteikti jei ne reikiamą atkirtį, tai apčiuopiamą smūgį. Jau nepamenu, kokio straipsnio proga Ministrų Taryba „Naujajai Romuvai“ uždėjo 500 litų pabaudą, o jos mėnesio bėgyje nesumokėjus aš, kaip jos leidėjas ir redaktorius, baudžiamas vieno mėnesio kalėjimu. Jei aš ją sumokėsiu, vadinasi, aš kapituliuoju ir valdžia kitą kartą jau paskirs 1000 litų pabaudą ir t.t.

Mėnesiui baigiantis daug kas ragina pabaudą sumokėti ir net siūlo tam savo aukas. Aš griežtai atsisakau. Paskutinę suteikto termino dieną gerai išsimaudau redakcijos vonioje, apsirengiu naujais baltiniais, redakcijos sekretoriui perduodu savo pareigas, su atitinkamais nurodymais jam įteikiu visą turimą medžiagą ir redakcijoje ramiai laukiu policininkų, kurie turi ateiti ir mane išvesti į kalėjimą. Artimiausi ir nuoširdžiausi bendradarbiai ateina manęs palydėti. Ateina ir Faustas Kirša, liūdnas ir susirūpinęs:

– Aš tik ką buvau pas kunigą Mironą. Jam pranešiau, jog tu pabaudos nemokėsi ir pasiryžęs sėsti į kalėjimą. Aš karštai jį prašiau paveikti Ministrų Tarybą, kad jie šią pabaudą panaikintų. Juk jis laikomas labai įtakingu valdžioje žmogumi, beveik viceprezidentu. Kunigas Mironas piktai nusijuokė į mano prašymą ir štai ką atsakė: „Aš Ministrų Tarybos paprašysiu, kad tavo bičiuliui Keliuočiui dar vienu mėnesiu padidintų pabaudą. Juk jis kiekviename „Naujosios Romuvos“ numeryje vis puola ir kritikuoja valdžią – jei netiesioginiai, tai įvairiomis aliuzijomis, užuolankomis. Pagaliau reikia jį rimtai sudrausti – tegul atsipeikėja ir pagalvoja, ką daro ir kur eina. Daugiau nebegalima jo toleruoti. Savo žurnalo neduoda cenzūrai patikrinti ir ten rašo ir skelbia, ką tik nori. Tokia būklė toliau nebegali tęstis!“ Tai štai aš ir atėjau tau pranešti šios liūdnos naujienos.

– Labai dėkui, brangus Faustai! Bet, manęs neatsiklausus, nereikėjo tokio žygio daryti. Aš susipažinsiu su kalėjimu, o tu tuo metu pabūk vyriausiuoju žurnalo redaktorium. Visą turimą rankraštinę medžiagą įdaviau redakcijos sekretoriui. Bet jis dar per jaunas, neprityręs, tai dabar paimk vadovauti visam redakcijos darbui. Leidimo reikalus tvarkys administratorius. Tikiuos, jog ir man sėdint kalėjime, žurnalas kas savaitę laiku bus atspausdinamas.

– Dėkui už pasitikėjimą, bet vis dėlto gal dar pergalvotum šį savo nusistatymą. Jei trūksta pinigų, aš dar galėčiau bėgti pas vieną kitą jų paskolinti. Dabar „Metropolio“ ir „Konrado“ kavinės jau pilnos žmonių.

© 2007 „XXI amžius“