Pirmasis puslapis
Aktualijos
Istorija
    ir dabartis
Kultūra
Laikas ir žmonės
Langas
Memuarai
Nuomonės
Valstybė
    ir bažnyčia
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai

Gyvenimo vingiuose

Juozas Keliuotis apie Faustą Kiršą

(Pabaiga. Pradžia Nr. 76, 78, 82, 84, 86)

– Faustai, nereikia to daryti. Nuolaidžiavimu mes čia nieko nelaimėsime. Aš jau pasiruošęs eiti į kalėjimą: išsimaudžiau, pakeičiau baltinius, pasirinkau paketą naujausių romanų. Tikiuosi, kad ten per daug nenuobodžiausiu, – sakau Kiršai.

Staiga suskamba redakcijos telefonas:

– Kalba krašto apsaugos ministras pulkininkas Giedraitis. Tik viena valanda liko pabaudai sumokėti, o man pranešė, kad jūs dar nesumokėjote. Argi laukiate, kol ateis jūsų areštuoti?

– Taip, pone ministeri, aš pabaudos nesumokėjau ir jos nesumokėsiu. Aš dabar esu „Naujosios Romuvos“ redakcijoje, Laisvės alėja 31b, galite čia atsiųsti policininkus ar kareivius manęs paimti į kalėjimą.

– Pone redaktoriau, aš niekad nesitikėjau, kad jūs padarysite mums tokį nemalonumą. Aš maniau, jog jūs sumokėsite pabaudą ir reikalas bus baigtas. Jei jūs neturite pinigų, aš galėčiau jums paskolinti. Mes gi ne priešai ir galime geruoju susitarti, kaip abiem pusėm patogiau.

– Pone ministeri, labai dėkui už gerą širdį, bet čia principiškas reikalas. Aš kapituliuoti negaliu. Aš atstovauju plačioms mūsų inteligentijos masėms ir nenoriu ir negaliu jų apvilti. Aš už visišką spaudos laisvę. Jei tauta laisva ir nepriklausoma, tai ir jos spauda turi būti laisva ir nepriklausoma. Jei tos laisvės nėra, tai man geriau bus sėsti į kalėjimą, o ne taikstytis su visokiais jos suvaržymais. Aš manau, jog ir aš ne blogesnis patriotas negu jūs, tai kodėl gi aš negalėčiau turėti viešo žodžio laisvės. Jei aš klystu, galima mane kritikuoti, bet nenoriu, kad prievarta ir smurtu būtų užčiaupta man burna.

– Tai ką dabar man su jumis daryti? Aš kalbėjaus ir su jūsų, ir mano bičiuliu prelatu profesorium B. Česniu: jis man irgi pasakė, jog jūs pabaudos nemokėsite ir jog jis neturįs galios jus priversti tai padaryti. Jei aš pats būčiau uždėjęs šią pabaudą, tai esant tokioms aplinkybėms aš pats ją ir panaikinčiau. Bet šią pabaudą paskyrė aukštesnė už mane valdžia, būtent Ministrų Taryba. O Ministrų Tarybos nutarimus aš negaliu pakeisti. Tai ką gi man dabar su jumis daryti?

– Pone ministre, to ir aš nežinau! Darykite tai, ką jums lietuvio ir doro žmogaus sąžinė liepia, o aš darau tai, ką man liepia lietuviškos kultūros žurnalo redaktoriaus sąžinė.

Ministras padeda ragelį. Čia pat esą dailininkai bando juokauti, nori išblaškyti slegiančią nuotaiką. Bet Faustas Kirša liūdnas ir susimąstęs. Tikras kryžkelės skausmingas rūpintojėlis. Jis tik pučia dūmą po dūmo ir jau nieko nesako. Gal jis jau kuria naują eilėraštį, o gal galvoja kokį artimiausią „Naujosios Romuvos“ numerį suredaguoti, kokį straipsnį į jį parašyti.

Jau lygiai dvylikta valanda. Jau turi pasirodyti policininkai manęs paimti į kalėjimą. Ir iš tiesų, jau smarkiai beldžia į redakcijos duris. Kažkas tuojau jas atidaro. Įtampa nebepakenčiama: ji turi greičiau baigtis, nes kažkas neištvers, kažkam gali sprogti širdis. Į redakciją įeina jaunas prezidento adjutantas. Sustojo ties manim. Kariškai išsitempia. Iškelia ranką prie savo kariškos kepurės ir garsiai, įsakmiai ir aiškiai taria:

– Jo Ekselencija ponas prezidentas prašė įteikti jums šį raštą ir tuojau atvykti pas jį į prezidentūrą!

Jis įduoda man didžiulį voką ir paprašo pasirašyti, jog tokiais tai metais, tokią mėnesio dieną, tokią valandą ir tokią minutę aš jį gavau. Aš pasirašau. Adjutantas mandagiai atsisveikina ir tuojau pasišalina. Atplėšiu voką. Jame randu prezidento tokį laišką: „Remdamasis Krašto apsaugos ministro raportu, aš, Respublikos prezidentas, Ministrų Tarybos paskirtą pabaudą panaikinu“. Visiems duodu raštą paskaityti. Visi nudžiunga ir nuoširdžiai mane sveikina.

– Juozai, tai didelis laimėjimas! – taria Faustas Kirša ir į savo pypkę ima kimšti naujo tabako.

Nuvykstu į prezidentūrą. Užeinu į prezidento raštinę. Jo sekretorius praneša, jog man paskirta ištisos valandos audiencija. Jo adjutantas mane lydi į antrą aukštą, kur yra audiencijų salė. Kopiu laiptais karišku jauno adjutanto tempu, galva man ūžia ir širdis svaigsta nuo visų šios dienos gilių išgyvenimų. Jaučiuos pavargęs ir ištroškęs poilsio. Įeinu į audiencijų salę, išklotą brangiais kilimais ir išpuoštą lietuvių dailininkų paveikslais.

Prezidentas sėdi už stalo, greta didelės krūvos naujų knygų. Man įėjus, jis pakyla, draugiškai pasisveikina ir pakviečia atsisėsti prie to paties stalo. Prasideda ilgas pokalbis atskirais kultūros klausimais. Jis užtrunka visą valandą. Kalba daugiausia jis pats, aš tik kartkartėmis įterpiu vieną kitą sakinį. Pagaliau atsidaro audiencijų salės durys. Įeina adjutantas ir ministras D. Zaunius ir nori su ponu prezidentu pasikalbėti. Aš pakylu atsisveikinti. Prezidentas dabar taria:

– Aš panaikinau jums uždėtą pabaudą. Ministrų Taryba pasikarščiavo, o jūs irgi kartais per skaudžiai kandžiojatės. Spaudai įsakyta apie tai nerašyti. Aš tikiuos, jog ir jūs neminėsite šio įvykio ir jo nekomentuosite.

– Labai dėkui, Ekscelencija! – atsakau. Atsisveikinu ir išeinu. Prezidento adjutantas laukiamajam dar gerą valandą šnekina mane, stengdamasis mane šviesiai nuteikti.

Iš prezidentūros tiesiai nueinu į „Metropolį“ pietauti. Ten jau randu Faustą Kiršą ir M. Rakauskaitę bepietaujančius. Aš jų paprašiau šį įvykį laikyti baigtu ir jo daugiau nekomentuoti. Šitaip susitarta. Juodu man pritaria. Ir kalbamės jau kitomis temomis, o jų begalybė. Kas įvyko, tas įvyko. To jau nepakeisi. Čia nei pridėsi, nei atimsi. Faktai – atkaklūs dalykai ir nepakeičiami.

Aš dabar įsitikinu, jog „Naujoji romuva“ turi didelio pritarimo kariuomenėje ir daug palankumo. Tad galiu ir toliau drąsiai savo žurnalo neduoti cenzūrai koreguoti ir toliau ryžtingai kelti aktualiausius Lietuvos reikalus. Juk iš esmės aukščiausia valdžia yra kariuomenės rankose. A. Smetona laikosi, kol jį palaiko kariuomenė. Kai jis praras kariuomenės pasitikėjimą ir jos paramą, tai jis nei vienos dienos negalės likti savotišku Lietuvos “diktatoriumi“ ar autoritarinio režimo vykdytoju. Jis gi neturi net tvirtos galingos partijos, kuri jį palaikytų, gintų ir remtų. Tautininkų sąjunga turi jam tik pritarti ir jo klausyti: ji negali jam duoti patarimų, negali jam kelti savų reikalavimų. Dėl to ji nėra aktyvi jį remianti jėga, o yra tik jo įrankis, jo paklusnus, brangiai apmokamas tarnas. O tautiškasis jaunimas jau maištauja prieš jį. Vieni jų reikalauja daugiau liberališkumo, o kiti – daugiau fašizmo, daugiau totalitariškumo.

Faustas Kirša, išaugęs lietuviškoje dirvoje, subrendęs pačiame lietuvių meno sūkuryje, dalyvavęs pirmajame jau laisvos Lietuvos meno įstaigų kūrimo entuziazme, buvo perdėm lietuviškos orientacijos, nesudrumstos jokių svetimų vėjų. Jis labai piktinos pirmojo laisvos Lietuvos entuziazmo atslūgimu, bjaurėjosi kosmopolitinio sibaritizmo pasireiškimu, tiesiog pristigdavo žodžių plūsti kai kuriuos meno žmonių suegoistėjimo, sustabarėjimo ir suniekšėjimo procesus. Jis norėjo, kad tas tautinio atgijimo sukeltas entuziazmas, idealizmas ir heroizmas amžinai tęstųsi, o jis, kaip tyčia, tik švystelėjo ir užgeso. Jis užgeso ir plačioje visuomenėje, kuri liovėsi domėjusi literatūra ir daile, ir net visa spauda, jam atrodė, jog egoizmas ir sibaritizmas, miesčioniškumas ir suniekšėjimas, tarytum viduramžių maras, apėmė visą kraštą, ypač jos inteligentiją. Kada kiti jo kolegos rašytojai ir menininkai, politikai ir ekonomistai skubėjo daryti karjeros, veržėsi į direktorius, į universiteto katedras, į partijų vadus, tai jis pasiliko vienas šio egoistinio sambrūzdžio sūkury, nesiekė jokios karjeros, nesidėjo nė prie vienos partijos, o tik bandė redaguoti ištisą eilę literatūros ir dailės žurnalų, bet jie visi sužlugo, nesulaukę nei skaitytojų, nei valdžios paramos.

Jis rašo satyrinius „Pelenus“: jie skaito juos ir daro savo, kaip alkoholikai šypsodamiesi klausosi priešalkoholinių paskaitų ir pamokslų ir maukia stikliuką po stikliuko. Jis rašo eilėraščius, bet jiems neturi jokios auditorijos ir jos net neieško. Jis visa būtybe pritampa prie „Naujosios Romuvos“, nuoširdžiai išsilieja į jos sąjūdį ir iš šio žurnalo pozicijų bando gelbėti, ką dar galima išgelbėti, bando sukelti naują kūrybinį entuziazmą. Bet čia reikalingu entuziazmu nepasireiškia – jis per daug rūpintojėliškas, per daug konservatyvus ir per daug skausmingas.

Faustas Kirša žavėjosi Maironiu ir Vaižgantu, Basanavičium ir Kudirka, Herbačiausku ir Gustaičiu. Jų nuoširdus patriotizmas, jų herojinis idealizmas jam kaip šviesios žvaigždės spindėjo dabartinėje tamsioje naktyje. To meto Baliu Sruoga tada jis nesižavėjo, buvo su juo aštriame asmeniniame konflikte. Vinco Krėvės kūrybą aukštai vertino, bet jo visuomeninė ir universitetinė veikla jam nepatiko. Apie V. Mykolaitį–Putiną kalbėdavo labai kritiškai:

– V. Mykolaitis–Putinas turi puikią uoslę. Jis visada suvokia, ko visuomenė iš jo laukia, ir mielai tenkina jos poreikius. Jis rašo momentui ir konkrečiai auditorijai, todėl ir turi tokį pasisekimą, bet tam momentui užgesus, užges ir jo poetinė šlovė. Maironio poetika XIX amžiaus, bet jo idėjos, jo lietuviškas entuziazmas amžinas. Bet V. Mykolaitis–Putinas neduoda nieko patvaraus, tai, ką jis rašo, yra tik „momento mirksniai“. Jis visada stengiasi sugauti tai, kas aktualu, kas madinga, kas tinka to momento auditorijai.

Aš ne visiškai sutikdavau su tokiais griežtais teiginiais ir bandydavau prieštarauti, bet jis čia nenusileisdavo ir savo šiai pozicijai apginti surasdavo vis naujų duomenų.

Faustas Kirša, kaip ir visi tikrieji Lietuvos rašytojai, dailininkai ir muzikai, labai brangino M. K. Čiurlionį. Išskyrus tik „Trečio fronto“ bendradarbius, niekas nedrįsdavo M. K. Čiurlionio genijum suabejoti. Net politikai ir dvasiškiai, mokslininkai ir pedagogai, nors ne visi reikiamai jį suprasdavo, bet niekad nedrįsdavo tuo viešai girtis.

Faustas Kirša žavėjosi Stasio Šimkaus muzikine kūryba, jo veikla ir jo dinamine asmenybe. Jis artimai su juo bendravo ir kartkartėmis jį aplankydavo. Jis artimai bendravo su A. P. Galaunių šeima, dažnai pas juos praleisdavo sekmadienio vakarus. J. Vienožinskį brangino kaip didelį aukštaitišką dailininką ir kritiką, bet nemokėjo asmeniškai su juo bendrauti. Bet su jaunaisiais dailininkais puikiai sugyveno ir visada mėgo jų draugijoje pabuvoti. Su jaunaisiais rašytojais jis artimiau nebendravo ir vengdavo apie juos kalbėti. Nelabai žavėdavos Petro Vaičiūno dramomis ir poezija.

1939 metų pabaigoje man su „Naująja Romuva“ persikėlus į Vilnių, su Faustu Kirša jau retai besusitikdavau: aš tada pasinėriau į Vilniaus gyvenimo sūkurį, o jis pasiliko Kaune. Nesusitikdavau su juo ir pirmaisiais 1940-1941 tarybiniais metais. Vokiečių okupacijos metais jis išvyko į Šiaulius vadovauti dramos teatrui. Ir tik 1944 metų vasarą vėl susitikom Kaune ir tai paskutinį kartą. Šis pasimatymas įvyko tragiškomis aplinkybėmis. Kaunas jau buvo supamas Raudonosios armijos. Mieste viešpatavo panika. Valdinės įstaigos jau nebeveikė. Krautuvės jau buvo uždarytos. Inteligentija masiškai traukėsi į Vakarus. Suglumusi vokiečių kariuomenė dar bandė beviltiškai gintis. Aš didžiuliame, kelių aukštų name prie Kranto gatvės pasilikau gyventi. Mano šeimininkai ir kaimynai jau buvo pasitraukę į Vakarus.

Anksčiau ir aš bijojau čia užeiti, nes slapsčiausi nuo vokiečių žandarų. Bet kilus visuotinei panikai ir visam namui ištuštėjus, aš jau drįsau grįžti į savo kambarėlį. Viršum miesto jau kasdien skraidė tarybiniai lėktuvai ir beveik nuolatos čia vyko oro mūšiai. „Kūrybos“ žurnalas, kurio aš tada buvau vyriausiuoju redaktoriumi, irgi jau nebeveikė. Aš suskubau dar atspausdinti penktąjį jo numerį, bet paštas jo jau nebeišsiuntinėjo, nes jau nebeveikė. Dabar aš automatiškai ruošiau spaudai jo šeštąjį numerį, bet jau nebesitikėjau galėsiąs jį atspausdinti.

Žurnalo bendradarbiai ir tarnautojai „išnyko kaip dūmas“. Aš užrakinau jo patalpas, jo raktą įsidėjau į savo kišenę ir daugiau ir pats ten nebesirodžiau. Visame mieste jau niekas maisto nebepardavinėjo. O aš jokių jo atsargų neturėjau. Tik iš Raudonojo kryžiaus gavau du kepalėlius duonos (Lastauskienės dėka) ir ja palaikiau savo neramią būtybę.

Vieną vakarą kažkas pabeldė į mano buto duris. Aš visas ėmiau virpėti: nejaugi vokiečių žandarai prisiminė mane? Noriu ir nenoriu atidaryti. Be galo išsiilgęs žmonių: jau tiek laiko nebuvau sutikęs nė vieno gyvo žmogaus. Juk visas šis baisus nerimas sumažėtų, jei susitikčiau su artimu bičiuliu... O jei žandarai? Tai jau atsisveikink ir su šiuo nerimu, ir prarask viltį dar kada nors išvysti šios mūsų gimtosios planetos saulę. Duris beldžia pakartotinai, bet kukliai, santūriai, be didelio triukšmo. Vokiečių žandarai nemokėtų šitaip belstis į mano duris. Rizikuoju. Su virpančia širdimi atidarau duris. Ogi prieš mane stovi Faustas Kirša. Be palto ir be skrybėlės, be lagamino ir be portfelio.

– Iš Šiaulių išbėgau taip kaip stoviu! Viską ten palikau: ir direktoriaus pareigas, ir knygas, ir rankraščius, ir visus drabužius ir batus. Dabar Šiauliai raudoname karo sūkury...

– Labai džiaugiuosi, kad pas mane užsukai! – Apsikabiname, įeiname į mano butą, atsisėdame.

– Sakyk, ar vyksti į Vakarus ar čia pasilieki?

– Aš dar šiąnakt išvykstu į Vokietiją.

– O gal pasiliktumei? Gal dar pasvarstytumei savo šį sprendimą? Juk tu tik poetas! Ne politikas ir ne vyskupas, ne dvarininkas ir ne generolas... Juk tu tik poetas!

– Ne! Aš griežtai ir galutinai esu nusprendęs išvykti...

– Faustai, rimtai pagalvok. Tenai tavęs nelaukia nei dėdės, nei tetos. Pavojaus valandomis reikia glaustis prie gimtosios žemės... Gal vis dėlto surizikuotumei pasilikti?

– Ne! Nerizikuosiu... Aš, kaip žinai, karo metu buvau Rašytojų sąjungos pirmininku, o paskui Šiaulių teatro direktoriumi. Įsigijau nemažai asmeninių priešų. O tokiomis aplinkybėmis jie puikiai moka pasinaudoti! Pagaliau ką gi aš čia veikčiau pasilikęs? Šlovinti naujų valdovų nenoriu, o veidmainiauti aš irgi niekad nesutiksiu. Visą gyvenimą buvęs nuoširdus, laisvas ir savarankiškas, žilo plauko sulaukęs nenoriu pasidaryti veidmainiu ir šunuodegiautoju. Geriau vargti tremtyje, negu prarasti kūrybos ir savo asmenybės laisvę... Ir tau bičiuliškai patariu draug su manimi vykti į Vakarus... Todėl ir užėjau pas tave.

– O aš nusprendžiau pasilikti. Pirmiausia aš esu nelegalioje būklėje. Vokiečių žandarai jau seniai nori mane sučiupti. Jau kelintas mėnuo kaip aš nuo jų slapstausi. Grįžau į šiuos namus tik visiems pabėgus. Manau, jog dabar vokiečiai turi rimtesnių rūpesčių negu mane gaudyti. Bet vis tiek yra didelė rizika kreiptis į juos leidimo išvažiuoti.

Be to, nepamiršk, Faustai, jog dabar bėga ir visi tautos išdavikai, talkininkavę vokiečių okupantams, – ir aš nelabai norėčiau patekti į tą kompaniją... O bėgant kaip jų išvengti, nežinau. Pagaliau, aš baisiai nusivylęs Lietuvos vadinamąja buržuazija. Ji buvo baisiai suegoistėjusi, sumiesčionėjusi ir sustabarėjusi. Kurčia ir akla buvo naujam kūrybos žodžiui. Ir jos tarpe aš susvetimėjau. Aš jau svetimas ir katalikams aktyvistams, ir tautininkams fašistams, ir liaudininkams demagogams. Aš per jų galvas, be jų pagalbos ir prieš jų valią norėjau kurti naują Lietuvą, naują visuomenę, laisvą nuo fašizmo ir klerikalizmo, laisvą nuo reakcijos ir demagogijos, laisvą nuo sibaritizmo ir miesčioniškumo... Bet nesuskubau... Jei nebūtų kilęs karas, turbūt jau turėtume naują Lietuvą ir naują visuomenę – šviesią ir nuoširdžią, jauną ir dinamišką, kūrybišką ir didingą. O dabar? Dabar?

Aš manau, jog sunkią valandą nedera pasitraukti iš savo Tėvynės. Aš čia gimiau, čia užaugau, aš čia kūriau ir veikiau – ir bus geriau, jei čia ir mirsiu. Juk tu žinai, jog ir daugely kraštų turiu gerų pažįstamų ir nuoširdžių bičiulių, ir aš vienur ar kitur galėčiau prisiglausti. Bet tragišką valandą negaliu Tėvynės palikti. Aš pasiryžęs drauge su savo tauta kentėti visas jos kančias ir drauge pergyventi visą jos tragediją...

– Man atrodo, jog dar per jaunas, per daug jautrus ir per daug nuoširdus ir drauge pasiryžęs būti visados laisvas ir savarankiškas. Tau bus sunku gyventi ir naujoje santvarkoje, nors tu ir ne politikas, o tik rašytojas, žurnalistas ir mokslininkas. Norėčiau tau padėti ir išgelbėti tave nuo naujos tragedijos, bet dabartinėmis aplinkybėmis nežinau kaip... Šiąnakt aš jau išvažiuoju. Leidimą jau turiu. Kažin ar mudu kada nors dar susitiksime? Sudieu! Sudieu!

Poetas pakyla ir ašarojančiomis akimis mudu atsisveikiname. Ir daugiau mudu nebesusitinkame. Tik 1956 m. man grįžus iš lagerio mudu surandame vienas kito adresus. 1957 m. ir pradedame susirašinėti. Jis man atsiunčia daug anglų ir amerikiečių literatūros naujausių veikalų, kurie man daug padeda vėl grįžti į intelektualinį gyvenimą. Aš jam siuntinėju lietuviškas knygas. Beveik prieš pat mirtį ir prieš mano valią man atsiunčia puikų modernų kostiumą. Man begalvojant, kaip jam nors simboliškai atsilyginti, mane pribloškia žinia, jog poetas jau mirė Bostone...

Čia jau nieko nepadarysi. Toks jau visų gyvųjų žmonių likimas. Kas gimsta, tas ir miršta. Bet Faustas Kirša gimė, kad amžinai gyventų savo kūryba ir savo tauriu gyvenimu.

© 2007 „XXI amžius“