|
Gyvenimo vingiuose
Juozas Keliuotis apie Juozą Albiną Herbačiauską
(Tęsinys. Pradžia Nr. 18,
20, 22)
Greitai ministras pats įsitikino savo šios akcijos nesėkmingumu: Naujoji Romuva ėjo toliau ir plėtėsi. Tada jis ne kartą mane geruoju kalbino susitaikinti: Naujoji Romuva atšaukianti Švietimo ministeriją kritikuojančius straipsnius ir jos viešai atsiprašysianti, o jisai tada atšauksiąs tą savo raštą, kuriuo visiems mokytojams rekomenduoja nutraukti Naujosios Romuvos prenumeravimą. Aš atsisakiau tokiom sąlygom taikintis:
Kada agronomai ir astronomai tvarko visus Lietuvos švietimo ir kultūros reikalus, tai Naujoji Romuva negali atsisakyti nuo Švietimo ministerijos kritikos ir nesutinka jos atsiprašinėti. Jei manote, jog mes klystame, tai aš duosiu žurnale jums vietos ginti savo pozicijas, bet paliksiu sau teisę ir jūsų tuos pareiškimus kritiškai įvertinti.
Iš tiesų aš agronomas, o kultūros departamento direktorius astronomas ir mums neišpuola su jumis, kultūros specialistais, polemizuoti. Jūs patys atšaukite savo puolimus prieš Švietimo ministeriją ir ją atsiprašykite, ir visas konfliktas bus baigtas.
Jei taip, tai, pone ministre, mudu neturime susitaikinimui bazės. Dėl jūsų to rašto Naujoji Romuva nė kiek nenukentėjo, nukentėjo tik jūsų, kaip ministro, prestižas ir daugiau nieko. Aš visiškai nesuinteresuotas su jumis susitaikinti, jei jūs nemanote radikaliai pakeisti savo kultūros politikos.
Tuo pasibaigė mudviejų pokalbis, prof. Tonkūnas po to neužilgo pasitraukė nuo ministro pareigų ir tuo pat susitaikinimo klausimas atpuolė.
Ne mažesnes pastangas kontroliuoti Naująją Romuvą darė ir konservatyvioji klerikalinė visuomenė. Kai jai tas nesisekė, tai grynai biurokratinėmis ir disciplininėmis represijomis bandė sužlugdyti žurnalą. Ji rūpinosi, kad Vatikanas atskirtų mane nuo bažnyčios, o tikintiesiems katalikams ekskomunikos grėsme uždraustų skaityti Naująją Romuvą. Vilkaviškio ir Telšių kunigų seminarijų klierikams jau buvo griežtai uždrausta Naująją Romuvą ne tik prenumeruoti, bet ir skaityti. Jie tik slapta pasprukę iš seminarijos naktimis pas pažįstamus paskaitydavo Naująją Romuvą tarytum nelegalų, draudžiamą žurnalą. Ir veltui aš dariau pastangas šiam draudimui panaikinti. Naujosios Romuvos ekskomunikavimo reikalu daugiausiai rūpinosi vadinamoji Vigilencijos komisija. Jai tas nepasisekė, bet man suteikė nemaža naujų rūpesčių. Net Kauno universitetas buvo užsikrėtęs šia represijų manija. Kai prof. Šiviokas Naujojoj Romuvoj iškėlė reikalingumą reformuoti universitetą, tai jis buvo patrauktas į universiteto teismą ir jo nubaustas. Kai 1934 metais aš buvau pakviestas į universitetą dėstytoju, tai universiteto kai kurie dekanai pareikalavo, kad aš, be senato žinios ir sutikimo, nespausdinčiau nė vieno universiteto klausimu straipsnio. Vadinasi, be vyriausybinės ir bažnytinės cenzūros buvo bandoma įvesti dar trečioji cenzūra! Bet universiteto rektorius prof. Remeris šiai cenzūrai likviduoti pasisakė gerai mane pažįstąs, turįs su manim kontaktą ir geriausia būsią, kad jis asmeniškai, o ne oficialiai su manim šiuo klausimu susitarsiąs.
Bet jis buvo tiek subtilus, kad ir bendradarbiaudamas Naujojoj Romuvoj, ir lankydamasis jos klube niekad man apie tai neužsiminė.
Generolas V. Nagevičius, davęs Naujajai Romuvai išspausdinti didelę archeologinę studiją apie Prišmončių kasinėjimus, dail. M. Dobužinskiui ir arch. Mošinskiui Naujojoj Romuvoj smarkiau pakritikavus jo Karo muziejų, taip įsiuto, jog savo muziejinėm patrankom grasino sutrupinti Naujosios Romuvos redakciją. Jam sutramdyti turėjo įsikišti vyriausias kariuomenės štabas ir tik kariuomenės švietimo skyriui tarpininkaujant šis konfliktas buvo likviduotas.
Kai savo straipsniu Arivizmas aš likvidavau fašistų, tiksliau sakant, nacistų gestapininkų pastangas įkurti fašistinę propagandos ministeriją arba bent departamentą, tai jos iniciatoriai, suėję tarnauti į valstybės saugumą, organizavo tiesiog niekšiškas intrigas Naujajai Romuvai likviduoti ir mane įkalinti visam gyvenimui. Ir daugybę metų su jais teko sunkiai ir nelygiai kovoti: jie veikė slapta, užkulisy pasislėpę, slaptai šmeižė, slaptai provokavo, slaptai rezgė niekšiškas intrigas. Jiems nepasisekė, bet kiek jie suteikė naujų rūpesčių, kančių, kiek sudarė naujų sunkenybių žurnalui egzistuoti!
Represijų ir smurto manija buvo užsikrėtusi ne tik valdančioji partija, bet ir daugelis kitų buržuazinių grupių, įstaigų ir paskirų asmenų. J. A. Herbačiauskas reikalavo absoliučios laisvės, bet toji laisvė buržuaziniam pasauly buvo ribota, reliatyvi, silpna, tad už ją reikėjo tik nuolat kovoti.
Man jau kartą asmeniškai susipažinus su J. A. Herbačiausku, mudviejų susitikimai darėsi vis dažnesni. Susitikdavau su juo dažniausia Konrado kavinėje, kurią kasdien 12-14 val. lankydavo daugelis Lietuvos rašytojų dailininkų, aktorių, žurnalistų ir šiaip visuomenės veikėjų. Čia buvo pasidalinama dienos naujienomis, čia buvo pareiškiami pirmieji asmeniniai įspūdžiai dėl jų, čia būdavo karštai ir gaivališkai kritikuojami valdžios kai kurie žygiai ir darbai, čia aktoriai, o ypač aktorės, vaizdingai ir perdėtai pasakodavo savo bėdas, savo skriaudas ir savo konkurentų niekšybes, čia ir iš čia pasklisdavo daugelis gandų ir spėliojimų. Kavinė buvo patogioj vietoj, prie pat Laisvės alėjos, joje buvo duodama nebloga juoda pupelių kava; tokių suėjimų metu joje nebūdavo nei grojama, nei dainuojama, tad niekas netrukdydavo šiems pokalbiams. Tuo metu, išskyrus išvardintų profesijų atstovus, pašaliniai asmenys beveik nesilankydavo, tad visada čia interesuotiems pakakdavo vietos. Pavyzdžiui, vakarais į šią kavinę rinkdavos visai kitokia publika, tada grodavo orkestras, tada ji būdavo kimštinai prisigrūdusi žmonių, tada joje būdavo sunku alsuoti dėl begalės dūmų ir įvairių kvapų, tada joje ir kalbėtis būdavo labai sunku arba visiškai neįmanoma. O dieną, 12-15 valandą, ši kavinė virsdavo savotišku meniniu, intelektualiniu ir iš dalies politiniu klubu.
J. A. Herbačiauskas beveik kasdien ją lankydavo ir labai gyvai, karštai, o kartais ir triukšmingai dalyvaudavo jos pokalbiuose. Jis buvo labai greitos orientacijos, turėjo daug aštraus ir gilaus sąmojaus, niekad nepristigdavo drąsios vaizduotės ir karštų jausmų. Dėl visų šių ypatybių juo visada būdavo domimasi, jo godžiai klausomasi, jam mielai pasakojami savo vargai, pergyvenimai ir spėliojimai. J. A. Herbačiauskas labai sąmojingai komentuodavo dienos naujienas ir pašnekovų jam pasakojamus dalykus. Kartais jį pagaudavo tikras įkvėpimas, tada jis gaivališkai improvizuodavo įvairias ateities vizijas, gyvu žodžiu žmonių apsuptas kurdavo meno kūrinius, berdavo tikrus ir drąsius kūrybos perlus, kurių jis niekad ir vėliau neužrašydavo; jie taip ir palikdavo gyvi žmonių širdyse arba beprasmiškai žūdavo čia pat, sutrypiami profanų purvinomis kojomis. J. A. Herbačiausko gyvo žodžio kūryba buvo nepalyginamai įdomesnė ir vertingesnė už jo raštus, betarpiškas kontaktas su gyvais žmonėmis sujungdavo jo pasąmonės gelmes ir galias, jį pagaudavo įkvėpimas ir tada sujudę jo pasąmonės gelmės išplukdydavo į paviršių tikrus kūrybos perlus.
Jis beveik visus savo konkrečius gyvenimo žygius, gyvus pokalbius ir savo raštus improvizuodavo, savo protu jų nekontroliavo, niekad negalvodavo apie jų konkrečias pasėkas, jų nebrandindavo, nedalindavo, pats jų kritiškai neanalizuodavo ir meniškai nedailindavo, juo išvengdavo dirbtinumo, sustingimo ir nuobodžio, bet tuo iššaukdavo begales nesusipratimų. Tuo laimėdavo sau genijaus, pamišėlio, keistuolio ir varioto vardus.
Nežinau, ar J. A. Herbačiauskas buvo arčiau susipažinęs su visame pasauly pagarsėjusiu prancūzų siurrealistų automatinės, nesąmoningos ir gaivališkos kūrybos metodu, bet jis pats juo plačiausiai naudojosi ir konkrečiame gyvenime, ir savo kūryboje.
Šis metodas pasaulinei kūrybai suteikė nemaža laimėjimų, bet pasireiškė ir didelėmis nesėkmėmis.
J. A. Herbačiauską galėtume laikyti absoliučiu siurrealistu Lietuvoje, integralų siurrealizmą praktikavusį ne tik savo raštuose, bet ir savo konkrečiame gyvenime. Čia glūdėjo drauge ir jo didybė, ir jo silpnybė. Savo siurrealistiniu metodu jis laimėdavo nepasikartojantį originalumą ir savo gyvenime, ir savo kūryboje, bet juo jis užsidirbdavo ir pamišėlio ir keistuolio vardus. Siurrealizmas buvo vienas didžiausių jo gyvenime ir jo kūrybos tragizmo priežasčių ir šaltinių, kai iš pasąmonės gelmių išplaukia nei proto, nei visuomenės nekontroliuojama medžiaga, tai joje pasitaiko tikrų perlų, bet ne mažiau ir tikro dumblo. Perlą pastebi tik subtilus žmogus, o dumblą pamato kiekvienas kvailys ir tada šis triumfuodamas visiems skelbia: Žiūrėkite, štai šis, vadinamas genijus, kokį išmetė dumblą, kokią padarė kvailystę, kokių niekų parašė. Jam linksma, jam džiugu, jog net ir J. A. Herbačiauskas už jį kvailesnis. Ir kai J. A. Herbačiauskas improvizuodamas šalia perlų, o kartais net ir be jų paberdavo kvailysčių, to tikrojo dumblo, tai būdavo nesmagu net jo artimiausiems draugams. O jis savo veiksmų ir savo raštų nei pats nekontroliuodavo, nei kam nors kitam neleisdavo jų kontroliuoti. Siurrealistų vadas poetas Andrė Bretonas visoje savo literatūrinėje kūryboje ištikimai naudojosi siurrealistiniu metodu, bet jo niekad netaikė savo konkrečiam gyvenimui. Gyvenime jis buvo labai protingas, nuoseklus ir atsargus. O J. A. Herbačiauskas ir savo konkretų gyvenimą tvarkė siurrealistiniu metodu ir čia jis buvo originalus, gaivališkas, savo konkrečių žygių nekontroliuojąs protu ir visuomenei neleidžiąs jų kontroliuoti.
Šitaip gyvenant tragizmas buvo neišvengiamas ir visas jo gyvenimas virto ištisa nesusipratimų grandine, ištisa nuolatine tragedija.
Šiuo atžvilgiu J. A. Herbačiauskas buvo griežčiausia priešingybė Vydūnui, kitam griežtai individualiam ir savotiškam Lietuvos rašytojui. Vydūnas rūpinos, kad visi jo gyvenimo veiksmai, visa jo kūryba būtų aukščiausias sąmonės pasireiškimas, sąmoningo žmoniškumo plazdėjimas. O J. A. Herbačiauskui tik iš pasąmonės gelmių išplaukusi energija galėjo būti vertinga. Vydūnas stengėsi, kad sąmonė, protas ir sąžinė ne tik kontroliuotų, bet ir vadovautų visiems jo kūrybos ir gyvenimo žygiams. O J. A. Herbačiauskui tik pasąmonė, gaivališkumas, įkvėpimas, improvizacija buvo aukščiausias kūrybos galios, aukščiausias žmogiško vertingumo pasireiškimas.
Vydūnas skelbė sąmoningą statizmą, o J. A. Herbačiauskas gaivališką dinamizmą, Vydūnas atsidėjęs ieškojo žmonėse to, kas juose yra bendro, visuotinio, o J. A. Herbačiauskas vertino tik tai, kas individualu, originalu, savotiška. Vydūnas linko į racionalizmą, o J. A. Herbačiauskas buvo bene pats iracionalizmas. Tiesa, Vydūnas skelbė teosofinę mistiką, bet ši jo mistika buvo apgalvota, susistematizuota, sudogmatinta, žodžiu, racionali. O J. A. Herbačiauskas neturėjo jokios mistinės sistemos, nepripažino jokių dogmų, bet neskelbė ir jokių erezijų, nekūrė jokios savo sektos. Jis buvo pats gyvenimo degimas, švaistėsi perkūnais ir žaibais, žybčiojo subjektyviausiais paradoksais, nesirūpino jokiu nuoseklumu, nevengė bet kokių sau prieštaravimų, viskas pas jį subjektyvu ir iracionalu. O Vydūnas stengėsi būti objektyvus, racionalus, nuoseklus, niekad sau neprieštaraująs, visada išlaikytas, lygus ir ramus. J. A. Herbačiauskas buvo pats nerimas, pats paradoksas, nuolatinis sau prieštaravimas, nesiliaująs degimas, nuolat spragsinti ugnis. Vydūnas ir J. A. Herbačiauskas buvo du priešingiausi ir paradoksiškiausi lietuvių literatūros poliai, vienas kitą griežčiausiai išskirią. Jų dviejų nesuderinsi, iš jų nesudarysi vienos sintezės, kurioj juodu viens kitą papildytų. Juodu ir per visą savo gyvenimą nesistengė suartėti, laikėsi nuošaliai vienas kito, tik iš tolo kits kitą stebėjo.
J. A. Herbačiauskas, nors savo pažiūromis ir savo gyvenimo būdu buvo griežčiausias individualistas, bet labai ilgėdavos žmonių, troško turėti draugų ir stengėsi būti jų tarpe. Vienišumas jį slėgė ir kankino, bet tarp jo individualizmo ir buržuazinio gyvenimo sąlygų buvo atsivėrusi praraja. Tas tik didino jo nervų įtempimą, darė jį irzlų, neramų ligi isteriškumo. Jis dar caro laikais ieškojo kontakto su krikščioniškąja lietuvių visuomene, bet A. Jakšto intelektualizmas, racionalizmas ir dogmatizmas, jo klerikalizmas atstūmė jį nuo krikščioniškosios visuomenės. Jis negalėjo susidraugauti ir su socialistine visuomene, tam nenugalima kliūtis buvo jo individualizmas. V. Krėvė ir B. Sruoga jam simpatizavo, net laikėsi kai kurių jo teiginių ir kūrė jei ne ta pačia, tai bent artima jam kryptimi. Juk J. A. Herbačiauskas pirmas lietuvių literatūroj paskelbė uždavinį literatūrą pagrįsti liaudies kūryba, tautosakos pradais. Tik liaudies kūryba pagrįsta literatūra taps tikrai lietuviška, originali, vertinga ir reikalinga visuotinei pasaulio literatūrai šį teiginį jis drąsiai ir iškalbingai paskelbė dar caro laikais Gabijoj ir Erškėčių vainike. Senovės kunigaikščių garbinimu, tautinio atgijimo idėjų skelbimu ir buitinių reikalų svarstymu lietuvių literatūra netaps originali, savarankiška, įdomi kitoms tautoms, nepakeičiama visuotinės literatūros raidoje.
Reikia jai sukurti ir savo individualią formą, kurią gali suteikti tik lietuvių liaudies kūryba.
© 2008 XXI amžius
|